Garsusis bėglys D. duobę išsikasė pats – tą akimirką, kai jo paviešinti faktai apie sulaužytą dviejų mergaičių vaikystę sulaukė atgarsio žiniasklaidoje, pasiekė užsienio ambasadų ausis, kai tapo aišku, kad ši istorija yra kai kas daugiau nei tik sauja vieno kiemo paskalų.

Kad užčiauptų D., "suinteresuoti asmenys" sukūrė ir įgyvendino labai paprastą planą: paaukojo du su istorija susijusius asmenis ir padarė viską, kad būsimas bėglys taptų pagrindiniu įtariamuoju.

Sužinojęs, kuo yra kaltinamas ir kad yra ieškomas, D. ėmė slapstytis ir tai sėkmingai darė ne vieną mėnesį. Prieš šešias savaites buvo sugautas, uždarytas į pakaunėje esančią psichiatrijos ligoninę, iš kurios pabėgo ar buvo "paleistas", bet netrukus netoli tenubėgęs mirė dėl vienos priežasčių, apie kurias kalbama slaptųjų tarnybų praktinių užduočių knygelėse.

Žinoma, pistoletas, pasirodęs pirmajame spektaklio veiksme, atomazgoje turi vėl pasirodyti. Palikti ant ginklo jau mirusio bėglio DNR dalelių nesudėtinga – pakanka paliesti.

Neįtikima versija? Na, žinoma – juk brūkštelėta bemaigant kompiuterio klaviatūrą. Ji skamba absurdiškai, kaip ir visos kitos, pasklidusios apie garsiausią pastarųjų metų kriminalinę istoriją. Kaip ir visos kitos, sukurta pasitelkus tik vaizduotę, nes faktais, susijusiais su šia byla, remtis nebeįmanoma: jie apaugę tokiais storais interpretacijos gleivių sluoksniais, kad iš visų skelbiamų yra aiškus tik vienas: trys su istorija susiję žmonės yra negyvi.

Tiesą sakant, užsiimti tokiu diletantizmu ir būti detektyvu mėgėju visai nesinori. Tačiau šiandien, atrodo, kitaip nebegalima. Juk savo versijas skleidžia kas tik netingi: už pinigus, savo valia, paliepti ar dėl kvailo noro dalyvauti baisiame žaidime, į kurį pavirto dviejų mažų mergaičių tragedija. Nepaisydami tautos priesako – "Apie mirusiuosius – arba gerai, arba nieko." Nebejausdami ribų – kas su bendradarbiais ieškodami panašumų tarp gyvo bėglio ir prieš savaitę rasto negyvo vyro nuotraukose, kas iš uniformuotų vyrų aplinkos nutekindamas absurdiškiausias versijas apie mirties aplinkybes.

Būti tebevykstančio, o ne parašyto detektyvo skaitytoju nėra nei malonu, nei lengva. Kita vertus, ši istorija yra pernelyg svarbi, kad jos nepastebėtume. Juk nedovanotinai didelę kainą jau sumokėjome už savo abejingumą tiriant sprogimą ant tilto per Bražuolės upelį, vadinamąją Kiesų bylą, saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtį. Tąsyk pasitenkinome versijomis, kurias, įtartinai patogias kai kurioms valdžios struktūroms, mums teikė prokuratūros ir kai kurių politinių klanų atstovai. Ar ne dėl to šiandien gyvename šalyje, kurioje didelės bylos siuvamos baltais siūlais, prokurorai dėl šiltos kėdės pamina profesinės etikos principus, nejaučia kaltės nei dėl savo, nei dėl pavaldinių klaidų?

Mirusiųjų negalima paversti stabais – juos reikia palikti ramybėje, tačiau abejingumas yra daug blogiau už stabmeldystę.