Atrodo kitaip nei fermose

Akciją sumaniusi 25 metų Radvilė sukūrė glaustinukių kolekciją "Go Vegan" ir lankėsi pirmuose Lietuvoje gyvūnų saugos namuose "Trys paršeliai".

Prie akcijos mielai prisijungusią daug metų modeliu dirbančią, o prieš penkerius metus kartu su visa šeima vegetare tapusią sertifikatą įgijusią ajurvedos konsultantę Eglę fotografas Mantas Kristijonas Kuliešis su naminiais gyvūnais įamžino Taujėnų dvare.

"Esu prieš gyvūnų žudymą, kankinimą, žmonių žiaurumą. Noriu, kad žmonės suprastų, jog gyvūnai taip pat jaučia baimę, skausmą, nenori prievartos ir smurto", – tikino R.Labutytė.

Radvilė negalėjo atsistebėti, kaip gyvūnų saugos namų "Trys paršeliai" valdose nuolatinį prieglobstį radę naminiai gyvūnai reaguoja, pašaukti vardais, kaip šunys.

"Jie mieli, taikūs, o gyvūnų saugos namų įkūrėjai veganai Viktorija Naujokaitė ir jos draugas Edvardas su jais vaikštinėja po apylinkes, – šypsojosi tarp karvių, ožkų, avių, paršelių ir gydomų vištų pusdienį praleidusi Radvilė. – Kaip elgiesi su gyvūnu, toks jis ir būna. Pamatytumėte juos! Jie net atrodo visiškai kitaip nei fermose auginami žudyti skirti gyvūnai. Kad ir karvė – čia ji didelė, graži ir visiškai neprimena tų gyslotomis kojomis, sunykusių ir nelaimingų, kokias augina skerdimui."

Elgėsi nelogiškai ir nehumaniškai

"Trijų paršelių" valdose nuolatinius namus randa nuo skerdimo, žiaurios mirties ir blogų gyvenimo sąlygų išgelbėtos karvės, ožkos, avys, vištos, triušiai ir kiti gyvūnai.

Kol kas tokia akcija  – gelbėti maistu ant mūsų stalo turėjusius atsidurti gyvulius – Lietuvoje neįprasta.

"Pabuvusi ten supratau, kad ne tik katės ir šunys yra verti mūsų meilės, globos, gailesčio", – apie įspūdžius "Trijų paršelių" saugos namuose kalbėjo Radvilė.

Ji tik prieš keturis mėnesius tapo vegetare, nors pastaraisiais metais mėsos valgė nedaug.

"Bandžiau kelis mėnesius gyventi ir veganiškai, bet labai sunkiai sekėsi dėl nuolatinių kelionių po pasaulį, daugybės skrydžių, – prisipažino Kaune gyvenanti, bet Indonezijoje, Turkijoje, Singapūre, Filipinuose ir kitose šalyse nekart apsilankiusi R.Labutytė. – Sunku buvo atsisakyti sūrio, kurio yra daugelyje mano mėgstamų patiekalų, kiaušinių, vartoti tik aliejinius padažus. Gyvenant ilgiau kažkokiame mieste lengviau būtų rasti veganiškų patiekalų, kavinių. Kelionių metu, kur nors praleidžiant tik mėnesį du, sunku, o Kaune veganams skirtų įstaigų ir produktų dar trūksta."

Tapti vegetare Radvilę netiesiogiai paskatino dvi jos draugės veganės modeliai: Kinijoje, kur veganams sunku, gyvenanti kroatė ir Indonezijoje – lenkė.

"Sekiau jų įrašus socialiniuose tinkluose ir suvokiau, kad labai myliu gyvūnus, namie turiu du šunelius, tačiau elgiuosi nelogiškai ir nehumaniškai – valgau gyvūnus", – atviravo R.Labutytė.

Beje, būtent lenkė ir kroatė ir paprašė Radvilės sukurti kažką, kas atspindėtų veganišką pasirinkimą.

Taip atsirado nauja glaustinukių kolekcija: linksmos daržovės ir užrašas ant krūtinės "Go Vegan".

Negyventi užmerktomis akimis

Prie Radvilės siunčiamos žinios žmonėms entuziastingai prisidėjusi ukmergiškė E.Terekaitė su naminiais gyvūnais irgi pozavo Taujėnų dvare.

Daugiau nei prieš penkerius metus jai ir visai jos šeimai atsisakius mėsos, gyvenimas gerokai pasikeitė.

"Į mūsų kasdienybę pamažu atėjus tam tikroms žinioms, paskaitoms apie sveiką gyvenimų būdą, į savo gyvenimą ir širdis pamažu įsileidome sąmoningumą, meilę ir atjautą, – teigė ajurvedos konsultantė ir modelis Eglė. – Atjautą kiekvienai gyvai būtybei. Ir neskirstymą, kad mylime ir globojame viena, o valgome kita."

Gyvūnus laikydama savo draugais, broliais ir seserimis, ji mielai prisidėjo prie Radvilės vykdomos akcijos.

Kasdienybėje Eglė sąmoningai stengiasi prisidėti prie gyvūnų gerovės: kai tik gali, šeria benamius gyvūnus, padeda gyvūnų prieglaudoms finansiškai: "Priglaudžiu, apkabinu, pamyluoju visus, kurie pasitaiko mano kelyje. Ir – jų nevalgau bei skatinu kitus to nedaryti."

Kartais ji savęs klausia – kaip galėjo taip ilgai gyventi užmerktomis akimis, kieta širdimi?

"Kodėl ant stalo, priešais save, matydama vištienos kepsnį, nepagalvodavau, koks ilgas kelias, kol tas negyvo padarėlio gabalėlis atsirado mano lėkštėje? Kiek baimės ir skausmo kažkam reikėjo patirti, kad aš pasisotinčiau, – svarstė E.Terekaitė. –  Dabar gyvenimas atrodo šviesesnis, kai neprisidedu prie mėsos ir pieno pramonės gyvavimo. Kad ir kaip būtų, skausmo mūsų draugų gyvūnų gyvenimuose vis dar labai daug. Būčiau labai laiminga, jei kiekvienas galėtų bent kruopele prisidėti, kad to skausmo būtų mažiau."