Vokietijoje duris atvėrė tarptautinė maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės paroda "Žalioji savaitė 2010". Aštuntą kartą joje dalyvaujanti Lietuva savo pozicijų neapleidžia ir sunkmečiu.

Prestižo ir garbės reikalas

75 kartą organizuojamoje tarptautinėje parodoje Lietuva jau aštuntus metus iš eilės demonstruoja savo tradicijas, papročius ir kultūrą svetimšaliams pristatančią produkciją. Visi norintys gali paragauti kaimiško alaus, tikros ruginės duonos, skilandžių ar įsigyti kokį nors mielą lietuvišką rankdarbį.

Iš viso parodoje galima įsigyti aštuonių Lietuvos įmonių produkcijos. Tačiau yra ir stendas, kuriame eksponuojami Lietuvą garsinantys sūriai, saldumynai, kiti produktai.

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros vadovė Rimutė Kėkštienė pasakojo, kad į parodą atvažiavo beveik visos įmonės, kurios norėjo. Jų pristatomi gaminiai sudaro labai platų lietuvių papročių spektrą.

Parodoje dalyvaujančioms įmonėms kainuoja tik kelionė ir gyvenimas, tačiau reta kuri sugeba čia parduoti tiek, kad važiuoti apsimokėtų. O ir ilgalaikių verslo partnerių rasti nelengva, tačiau dalyvauti parodoje – prestižo ir garbės reikalas.

Vokiečiai pamėgo grybukus

Duonos gaminiais prekiaujanti bendrovė "Saimeta" parodoje dalyvauja po trejų metų pertraukos. Įmonės įkūrėja Vita Stankevičienė pasakojo, jog parodoje buvo pavykę suvilioti ne vieną rimtą verslo partnerį užsienietį, tačiau pritrūko patirties, kad tai virstų ilgalaikiu bendradarbiavimu. Lietuviška duona labai vertinama, todėl "Saimetos" stendas gana populiarus. Parodos lankytojai taip pat labai noriai perka grybukus, tačiau V.Stankevičienė sakė, kad kol kas apie parodoje sutiktus naujus partnerius neverta kalbėti, nes renginys ką tik prasidėjo.

Alų gaminančios A.Grigonio įmonės direktorė Kristina Grigonienė sakė, kad pagrindinis tikslas – į kitus pasižiūrėti ir save parodyti. Į Berlyną atvežta tona alaus. K.Grigonienė dar nedrįso spėti, kiek jo pavyks išdalyti ir parduoti. Kol kas alus pardavinėjamas už simbolinę kainą – vieną, pusantro euro – kas kiek duoda. Nors neretas kitų šalių gamintojas parodoje lupa maždaug po tris eurus už bokalą.

Nuo prognozių susilaikė įvairiais dirbiniais prekiaujančios Lietuvos ūkininkų draugijos amatų centro "Verpstė" merginos. Tačiau lietuviškas gintaras jau sulaukė dėmesio.

Formuojasi tradicija

Lietuviai tradiciškai užėmė 238 kv. m plotą toje pačioje vietoje. To paties paviljono kitame gale įsitaisę latviai šiemet atvežė skurdesnį produkcijos asortimentą nei pernai. Lietuviai taip pat svarstė pasirodyti kukliau, tačiau buvo nuspręsta neužleisti per daug metų iškovotų pozicijų.

"Juk visame pasaulyje kalbama, kad sunkmečiu reikia skatinti eksportą. Įkištas litas sugrįš milijonais. Nemanau, kad čia yra ta vieta, kur reikia taupyti", – įsitikinusi R.Kėkštienė.

Lietuvos ekspozicija – labai geroje vietoje. Einantiems aštuntu Berlyno parodų centro paviljonu nepastebėjus lietuvių praeiti neįmanoma. O jei koks vokietis netyčia užsižiopsotų vartydamas rankoje lankstinuką, jį pažadins į Bernelių užeigą kviečianti gyva tautinė muzika. Lietuviai ne tik pastebimi, pas juos ir jauku.

R.Kėkštienė pasakojo, kad prie šios vietos priprato ne tik parodoje dalyvaujantys lietuviai, bet ir parodos lankytojai.

"Ateina vokiečiai ir sako, kad pas mus jau valgė ir šį bei tą pirko ir pernai, ir užpernai. Tradiciškai ateina lietuviškų patiekalų išsiilgę Vokietijoje gyvenantys tautiečiai", – pasakojo B.Kėkštienė.