Karštuoju tašku pasaulio žemėlapyje tapusi Ukraina gerokai supurtė lietuvių mąstymą: vieni suskubo į parduotuvę pirkti kruopų atsargų, kiti nusprendė stoti į Šaulių sąjungą. Kadenciją baigiantis vadas atsargos pulkininkas Antanas Plieskis įsitikinęs – būtina kalbėti apie krašto gynybą ir ją stiprinti.

"Norinčiųjų įsilieti į Šaulių sąjungą padaugėjo visoje Lietuvoje. Tai ir darbininkai, ir studentai, ir verslininkai, ir politikai. Dauguma jų sako negalintys daug laiko skirti, pavyzdžiui, savanorių pajėgoms ar profesinei karo tarnybai, bet nori pasirengti Tėvynės gynybai ir būti naudingi", – pastebi A.Plieskis.

– Pastaruoju metu šauliai yra ant tokios bangos, kokios senokai nebuvo. Ilgokai jiems buvo brukamas naftalininės organizacijos įvaizdis. Ar tikrai ta Šaulių sąjunga tokia? O gal kam nors buvo naudinga kurti tokį įvaizdį?

– Lietuvoje yra daug ir įvairių visuomeninių organizacijų, bet Šaulių sąjunga yra išskirtinė ne tik savo istoriniu paveldu, bet ir tuo, kad jos veiklą reglamentuoja įstatymas. Kitos visuomeninės organizacijos tuo nepasižymi. Įstatymas apsprendžia ne tik Šaulių sąjungos tikslus, uždavinius ir misiją, bet ir veiklos kryptis. Mūsų visuomenė gal net nelabai apie tai žino. Nemažai  kas įsivaizduoja, kad šauliai – tai kažkoks klubas. Kodėl susiformavo įvaizdis, kad tai naftalininė senukų organizacija? Puikiai pamenu, kaip atsikūrė sąjunga. Tuomet ji tikrai buvo kitokia. Visi pamename, kas vyko Lietuvoje 1989-1990 m. Žmonės pakilo dėl laisvės, būrėsi į organizacijas, veikusias iki karo – žmonių atmintyse buvo išlikęs pakilus jų įvaizdis ir sukaupta patirtis, todėl Šaulių sąjunga nesunkiai atsikūrė. Prabėgo šiek tiek laiko, atgimimo banga atslūgo, natūraliai nebeliko poreikio ko nors ginti ar su kuo nors kovoti. Prasidėjo etapas, kai reikėjo kurti gyvenimą, tvarkyti kraštą, ir šautuvas buvo padėtas į šalį. Šauliškumo idėjos taip pat primirštos.

– Vadinasi, tai nebuvo pašaliečių sukurtas neigiamas organizacijos įvaizdis – patys šauliai išsikvėpė?

– Tai nulėmusių veiksnių buvo daug, išskirti kurio nors vieno nenorėčiau. Žiniasklaida darė nemenką įtaką formuodama nuomonę apie šaulius. Neigiamas įvaizdis nesutrukdė sąjungai tobulėti. Bene labiausiai per atkurtos nepriklausomybės metus pavyko sukurti ir išplėtoti darbo su jaunimu programą. Dabar labai svarbu nepamiršti brandaus ir garbaus amžiaus šaulių, kurie turėtų įsilieti į aktyvią veiklą ne tik karyboje, bet ir kitose veiklos srityse. Šaulių sąjungos tikslas – sudaryti sąlygas žmogui atsiskleisti ir savo gebėjimus realizuoti per veiklą. Tai nereiškia, kad visi turi imti šautuvus ir tapti kariais. Šaulys privalo tapti kariu kiekvienoje savo veikloje – ar studentas, ar darbininkas, ar mokslininkas, ar politikas. Bet kokį darbą turime atsakingai dirbti tautos ir Tėvynės labui. Vienas Šaulių sąjungos įkūrėjų ir ideologų Vladas Putvinskis-Pūtvis nubrėžė mums gaires: šaulys privalo būti tautos kariu. Ne tiesiogine prasme, žmogus su šautuvu, bet toks, kuris kiekvieną darbą atlieka kaip karys.

– Daug diskusijų, net tarp aukščiausių valstybės vadovų, sukėlė žinia apie siūlomas Šaulių sąjungos įstatymo pataisas. Kodėl ir kas norėjo naikinti šaulių kovinį rengimą ir apriboti galimybę ginklu ginti savo kraštą?

– Teisės aktai turi tobulėti. Negaliu sakyti, kad mūsų įstatymas yra toks tobulas ir veiksmingas, kad keisti nieko nereikia. Diskusijos tarp Šaulių sąjungos ir Krašto apsaugos ministerijos dėl įstatymo tobulinimo vyksta jau 2–3 metus. Ne naujiena, kad įstatymo pataisos buvo ruošiamos. Bėda ta, kad jos pakrypo ne ta linkme, kaip mes, šauliai, tikėjomės. Nebuvo atsižvelgta į mūsų viziją. Pataisos šauliams buvo pristatytos vos kelios dienos prieš pateikiant visuomenei. Tai šokiravo, nes paprastai viską svarstydavome kartu su Krašto apsaugos ministerija. Šiuo atveju, švelniai tariant, buvome supažindinti su faktu, todėl ir kilo tokia reakcija. Dabar jau esame įtraukti į darbo grupes, ir įstatymas bus keičiamas. Yra taisytinų vietų, bet tai turi būti bendras Šaulių sąjungos, Krašto apsaugos ministerijos ir kitų suinteresuotų institucijų darbo rezultatas. Privalome kalbėti apie šaulių ir visuomenės potencialo didinimą ginant savo šalį.
– Ar neįžvelgiate, kad tomis įstatymo pataisomis kažkas bandė sumenkinti Šaulių sąjungą?

– Oi, ne. Bet kokioje situacijoje galima įžvelgti piktą ranką, bet nesu tokios teorijos šalininkas. Tai gyvenimiški dalykai.

– Ko, jūsų manymu, dabar reikia Šaulių sąjungai, kad būtų aktyvi, matoma, įtakinga?

– Pirmiausia reikia pačių šaulių aktyvumo. Mes, lietuviai, esame labai inertiški – mus reikia išjudinti. Kartais išgirstu: "Aš šaulys jau dešimt metų, bet ten niekas nevyksta." Mano reakcija paprastai būna – "tikrai?" Jeigu tamsta nieko neveikiate, tai tikrai nevyksta. Jeigu visi taip mąstytų, nebūtų nei darbo su jaunimu, nei renginių, nei minimalaus karinio rengimo. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, šaulių. Žmonės užmiršta paprastą dalyką: šauliai yra visuomenininkai, išskyrus vadą ir keletą administracijos darbuotojų, gaunančių atlyginimą, kurių pareiga – administruoti veiklą. Jeigu jau nutarėme tapti šauliais, tai ir dirbkime. Niekas neateis iš šalies ir nieko nepadarys.

– O finansavimo pakanka?

– Finansavimas, aišku, yra svarbus dalykas, bet ne visuomet rezultatas priklauso nuo pinigų kiekio. Kai dirbame su jaunimu, paaugliais, žinau, kad jie turi tris kartus per dieną pavalgyti. Tai reikia užtikrinti. Suaugę šauliai privalo patys pasirūpinti savimi: nori valgyti – atsinešk sau ir dar pasirūpink kitu, o ne lauk, kol kas nors ką nors duos. Šiuo metu finansinė situacija tikrai nelabai liūdna. Užsiimame ir ūkine veikla – saugome objektus, uždirbame lėšų savo veiklai. Jeigu šauliai būtų aktyvesni, patys daugiau aukotų ir būtų daugiau rėmėjų, gyventume dar smagiau. Tuomet ir istorinis Šaulių sąjungos pastatas Laisvės al. kitaip atrodytų. Manau, kad tai ateities klausimai.

– Pastaruoju metu ypač aktyviai į šaulišką veiklą įsitraukia vilniečiai, bruzda ir kauniečiai. Ar tai tik didžiųjų miestų sąmoningų piliečių apsisprendimas, ar norinčiųjų tapti šauliais yra visoje Lietuvoje?

– Dėl Ukrainos įvykių suaktyvėjimą jaučiame visoje Lietuvoje. Galbūt Vilniuje tai juntama labiau, nes sostinė, ir žiniasklaida skiria daugiau dėmesio, bet norinčiųjų įsilieti į Šaulių sąjungą padaugėjo visoje Lietuvoje. Tai ir darbininkai, ir studentai, ir verslininkai, ir politikai. Dauguma jų sako negalintys daug laiko skirti, pavyzdžiui, savanorių pajėgoms ar profesinei karo tarnybai, bet nori pasirengti Tėvynės gynybai ir būti naudingi. Šaulių sąjungoje yra labai daug veiklos. Vertinant sistemiškai, visos veiklos kryptys yra reikšmingos šalies gynybiniam pajėgumui stiprinti. Duok Dieve, kad patys ne stabdytume tą procesą, o skatintume ir plėstume. Daug dalykų šauliai daro, bet visuomenė nežino, kad tai vyksta. Viskas atsiremia ir į finansinę galią, o mes daugumą dalykų darome savanoriškai, be jokio atlygio. Gyvename materialiame pasaulyje, ir išėjimas į viešąją erdvę taip pat kainuoja.

– Aktyviems piliečiams pradėjus stoti į Šaulių sąjungą, atsirado neoficialus terminas "naujieji šauliai". Jie lyg ir ketina veikti atskirose kuopose, o ne kartu su senaisiais sąjungos nariais. Ar tai netaps nesantaikos pleištu tarp šaulių?

– Viskas priklauso nuo mūsų supratimo ir pateikimo. Pleištus galima įvaryti pavadinimais, skirtingomis veiklos sritimis. Buvau susitikęs su naujokais ir Vilniuje, ir Kaune. Jie supranta, kad atėjo į šiemet 95-metį švęsiančią organizaciją su jau suformuota struktūra ir tradicijomis. Nėra naujų ar senų, gražių ar negražių narių. Visi yra šauliai. Jeigu žmogui netinka mūsų statuto reikalavimai, sakau: "Jūs ne čia pataikėte." Kaip ir minėjau, mūsų veiklą reglamentuojančius teisės aktus reikia tobulinti, nes laikas nestovi vietoje, bet kurti ką nors nauja ir išradinėti dviratį tikrai nėra jokio reikalo. Nežinau, kas čia sudarinėja tuos naujus terminus, tik noriu atkreipti dėmesį, kad šaulys yra šaulys.

– Birželio 7 d. šauliai rinksis į neeilinį sąjungos suvažiavimą, kuriame turės balsuoti dėl naujo organizacijos vado. Kodėl dabar reikia keisti vadą?

– Vadai ateina ir išeina. Jau sakiau, kad mūsų gyvenimą ir veiklą reglamentuoja Šaulių sąjungos įstatymas, kuriame aiškiai pasakyta: "Šaulių sąjungos vadas yra skiriamas trejų metų kadencijai." Kadencija baigiasi, ir reikia pasakyti "ačiū". Vadų pasikeitimas yra natūralus procesas. Jokių intrigų nėra. Kad organizacija tobulėtų, būtina, kad visi vadai ir vadovai pasikeistų. Naujai atėjęs žmogus įneša šviežumo, tai skatina tobulėti ir plėtotis.

– Ką galite pasakyti apie jūsų įpėdinį – būsimą šaulių vadą, atsargos pulkininką leitenantą Liudą Gumbiną?

– Tai atsargos karininkas, įgijęs gerą išsilavinimą, turintis vadovavimo patirties ir kariniams, ir kitokiems struktūriniams vienetams, gebantis organizuoti žmones. Jis ne vienus metus yra šaulys, ir jam ši organizacija nesvetima. Kiek bendravau, susidariau nuomonę, kad Šaulių sąjungai jis duos daug teigiamų dalykų. Oficialiai būsimas vadas bus pristatytas šauliams suvažiavime, bet šis jau dalyvavo keliuose Centro valdybos posėdžiuose. Pats jį pakviečiau, kad galėtų artimiau susipažinti. Negali ateiti nieko nežinantis žmogus.

– Ką veiksite jūs?

– Aš esu šaulys. O ką šauliai veikia? Gal nebūsiu naftalininis (juokiasi). Narystė Šaulių sąjungoje nėra tik darbas. Tai gerokai daugiau. Jeigu kalbėsime tik apie darbo valandas, tai ko tada čia eiti? Manau, kad per daugiau kaip trejus vadovavimo Šaulių sąjungai metus pavyko įrodyti, kad turime duoti, o ne mums turi duoti.

62 tūkst. – tiek narių Lietuvos šaulių sąjunga (LSŠ) turėjo 1939 m., prieš pat organizacijos likvidavimą. Dabar Lietuvoje yra arti 8 tūkst. šaulių.

Organizavo Klaipėdos sukilimą

1919 m. birželio 27 d. Kaune įkurtas pirmasis šaulių būrys. Ši diena ir laikoma LSŠ įkūrimo diena.

LSŠ ideologiją ir pačią organizaciją kūrė Matas Šalčius ir V.Putvinskis-Pūtvis.

Tuomet šauliai daug dėmesio skyrė kariniam pasirengimui, fiziniam lavinimui, tautos kultūriniam ugdymui, ugniagesybai, pilietiškumui. Šauliai prižiūrėjo Lietuvai svarbias istorines vietas, organizavo sukaktuvių minėjimus, vykdė karinio valstybės gynimo propagandą visuomenėje.

LSŠ, vadovaujant Vincui Krėvei-Mickevičiui, Lietuvos Vyriausybė pavedė organizuoti Klaipėdos sukilimą.

1935–1936 m. LSŠ buvo reorganizuota ir tapo pavaldi kariuomenės vadui.

Sovietams okupavus Lietuvą, pirmiausia buvo nuginkluoti šauliai. 1940 m. liepos 11 d. paskelbtas įsakymas, kuriuo LSŠ likviduota.

Iki 1941 m. birželio 22 d. įkalinta ir ištremta 80 proc. LSŠ padalinių, štabų, tarybų narių. 1941–1953 m. šauliai aktyviai dalyvavo pasipriešinimo kovose su vokiečių ir sovietų okupantais.
Į užsienį pasitraukę šauliai ir patriotiškai nusiteikę Amerikos lietuviai apie LSŠ atkūrimą išeivijoje paskelbė 1954 m. kovo 7 d. Čikagoje.

1989 m. birželio 1 d. Kaune vykusiame mitinge buvo oficialiai paskelbtas LSŠ atkūrimas. 1989 m. rugsėjo 20 d. iniciatyvinės grupės nariai davė pirmą priesaiką Kelmėje, prie V.Putvinskio-Pūtvio kapo. Ši diena laikoma LŠS atkūrimo Lietuvoje data.

1997 m. liepos 2 d. buvo priimtas LSŠ įstatymas.

Birželio 24 d. švenčiama Šaulio diena.

Dabar LSŠ veikia kaip sukarinta visuomeninė organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms.