„Pasaulis apsisprendė, kad vaikas nėra daiktas, nėra valstybės ar suaugusiųjų, kad ir tėvų, nuosavybė, jis yra pilietis. Ir valstybės, ir tėvų bendra misija yra padėti jam tapti atsakingu piliečiu“, – sako vaikų psichiatras Dainius Pūras. Tačiau Lietuva, jo teigimu, „nuslydo į tokį fundamentalistinį moralizavimą, vaikų, paauglių demonizavimą – kaip blogai, kad dabar jie turi teises.“ Specialistas taip pat stipriai kritikuoja valdžią dėl globos įstaigų protegavimo ir „maitinimo“.

Lietuva pagal vaiko gerovės įgyvendinimą UNICEF ataskaitoje yra viena iš paskutinių – blogiau įvertintos tik Latvija ir Rumunija. Daugiau nei 20 tūkst. vaikų auga socialinės rizikos šeimose, jų tėvai girtauja, piktnaudžiauja psichotropinėmis medžiagomis, neturi įgūdžių. Daugiau nei 10 tūkst. buvo nustatyta globa. Dažniausios to priežastys: tėvai nesirūpino, nesidomėjo vaiku, jo neprižiūrėjo, netinkamai auklėjo, smurtavo.

Jau ne vienerius metus vaiko teises ginančios visuomeninės organizacijos vis garsiau kalba, kad Lietuvos vaiko gerovės politika yra neveiksminga, nenuosekli ir neatitinka geriausių vaiko interesų.

Apie tai – „Savaitės“ interviu su vaikų psichiatru, buvusiu Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto nariu-ekspertu Dainiumi Pūru.

– Kaip šiandien, Jūsų akimis, atrodo vaiko gerovė Lietuvoje?

– Priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Mums pavyko atitrūkti nuo kai kurių kaimynų Rytuose – [pas mus] daug geresnė padėtis, bet mes labai stipriai atsiliekame nuo daugelio Vakarų Europos, Šiaurės Europos valstybių.

– Kaip turi atrodyti sistema, kad ir vaikas būtų apsaugotas, jo teisės būtų apgintos, ir šeima tinkamai tą vaiką augintų, ir visiems būtų gerai?

– Pirmiausia per kokį 10 metų reikia 10 kartų padidinti paslaugų biologinėms šeimoms galimybes (kiekybę ir kokybę). Jau ir dabar šeimos važinėja po pasaulį, skaito internete, kad joms reikėtų šeimos terapijos arba psichoterapijos. Jos sužino – jeigu turi pinigų, eik. Lietuva turi labai gerų psichoterapeutų, bet ligonių kasos negalvoja adekvačiai. Visus tuos milijardus pasiima kita medicinos pusė – vidaus organams gydyti.

Sovietų Sąjungoje nebuvo ir dabar [Lietuvoje] nėra vadinamojo psichologinio gydymo. Jis yra, bet reikia patiems mokėti. Tai – didžiulė spraga.

Jeigu [vaikui] nepasisekė su biologine šeima, jis turi patekti į gerai pasirengusią šeimą, kuriai valstybė irgi turi padėti, nes auginti ne savo vaiką – dar sunkiau. O tie globėjai turi taip auginti, kad stengtųsi vaikas grįžti į biologinę šeimą. Kitos valstybės tą ir daro.

Dar yra įvaikinimo variantas, jis labai geras. Reikia, kad tai vyktų Lietuvoje, o ne išvežti kažkur. Reikia skatinti žmones įvaikinti.

Na, ir paskutinis, pats blogiausias variantas, kurį renkasi mūsų valdžia, – tai proteguoti, maitinti vaikų globos įstaigas. Tas vyksta ir mes iki šiol turime keturis tūkstančius netgi pačių mažiausių vaikų, kurių raida žalojama už didelius mokesčių mokėtojų pinigus nuolatinės globos institucijose. Daugelyje valstybių tokių įstaigų nebėra.

– Jūs kaip tik sakėte, kad vaikas labiausiai turi būti siejamas su šeima ir jis turėtų augti savo tikroje šeimoje. Bet ar Lietuvoje ne pernelyg primygtinai tas vaikas siejamas su šeima? Ar toks požiūris iš tiesų nėra ydingas, nes tada vaikas nėra suvokiamas kaip asmenybė su savo teisėmis, pareigomis ir poreikiais?

– Na, taip, Lietuva paskutiniu metu priešinasi JT Vaiko teisių konvencijos ir raidei, ir dvasiai. O tos konvencijos esmė – pasaulis apsisprendė, kad vaikas nėra daiktas, nėra valstybės ar suaugusiųjų, kad ir tėvų, nuosavybė, jis yra pilietis. Ir valstybės, ir tėvų bendra misija yra padėti jam tapti atsakingu piliečiu. Lietuva nuslydo į tokį fundamentalistinį moralizavimą, vaikų, paauglių demonizavimą – kaip blogai, kad dabar jie turi teises.

– O ar Lietuvoje yra šiandien toks teisės aktas, kuris apsaugo vaikus nuo smurto?

– Nėra. JT komitetas ne kartą Lietuvai rekomendavo, ir ne kartą Seimas svarstė ir atmetė tokį pasiūlymą. Yra tokia nuomonė, kad kam čia reikia, gal čia perteklinis [teisės aktas], nes ir taip aišku, kad smurtauti negalima. Bet kad neaišku, nes patys Seimo nariai aiškina, esą uždraus mums auklėti vaikus. Viena iš didžiųjų Lietuvos problemų ta, kad daug suaugusiųjų iki šiol galvoja, jog auklėjimas yra prievartos taikymas.

– Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas Lietuvoje priimtas 1996 metais. Paskui jis kelis kartus buvo taisytas – 2003 metais, paskutinį kartą, rodos, 2006 metais. 2013-aisiais Seime vėl kilo iniciatyva, vėl buvo padarytos pataisos. Bet ar jos tokios ydingas, kad buvo apšauktos, padėtos į stalčių ir vėl nepriimtos?

– Mano žiniomis, ten vyksta idėjinė kova. Yra bandymų, kad ten [įstatyme] atsispindėtų visos tarptautinės rekomendacijos ir principai. Ir taip pat yra fundamentalistinių jėgų bandymų įrašyti kitus straipsnius. Man atrodo, pagrindinė kliūtis yra ta, kad labai sunku siekti kompromiso, kai Lietuva apskritai šitoje srityje nėra apsisprendusi, ar ji renkasi Vakarų ir Šiaurės Europos šalių sveikus modelius, ar ji prieštarauja jiems ir renkasi kitą modelį, t.y., tęsti tas prievartos ir smurto tradicijas.

– Lietuva 1995 metais prisijungė prie JT Vaiko konvencijos, bet taip išeitų, kad ta konvencija nėra įgyvendinama iki galo?

– Lietuva daugumos stiprių rekomendacijų nė karto neįgyvendino.

– Prašau pasakyti, ar dėl viso šito yra tik politikų kaltė, politinės valios stoka? Ar čia yra ir pačios visuomenės kaltės?

– Čia yra tipiškas užburtas ratas, nes politikai paprastai kažką daro, kai jau prie Seimo susirenka, piketuoja. Kol kas žmonės nesirenka reikalauti psichologinių paslaugų ar stiprinti vaikų teisių apsaugą. Atvirkščiai – laikas nuo laiko atsiranda rėksminga grupuotė, kuri gąsdina, kaip baisu yra Vakarų Europos ir Šiaurės Europos valstybėse.

Aš pastebėjau, kad politikai kažkodėl tų grupuočių išsigąsta ir tada sustoja visi geri darbai. Tas jau tapo taisykle. Ir tos moralinės panikos atakos... Galima žiūrėti į priekį ir kas pusę metų vėl kas nors įvyks. Ta maža grupė žmonių diktuoja politinę dienotvarkę šitoje srityje.

– Tai ką Jūs prognozuojate Lietuvai?

– Aš esu optimistas. Aš nemanau, kad toks absurdas gali tęstis, kad mes dar 25 metus investuosime į tokią nužmoginančią sistemą tų įstaigų, kur vaikams tik blogiau. Man atrodo, kad kitąkart trūksta visai nedaug. Iš tikrųjų viskas mūsų rankose ir, aš manau, kad tokio gero laikotarpio, kaip dabar, mes niekada neturėjome, kad ir šitoje srityje galime tapti sveika valstybe. Tik reikia proveržio. Jis kol kas neįvyko, bet aš tikiuosi, kad įvyks.