Akivaizdi praraja

Statistika rodo, kad labiau išsilavinusių asmenų net gyvenimas ilgesnis, tačiau išsilavinimo galimybes Lietuvoje dažnai lemia, kur vaikas gimė.

Įgiję pagrindinį išsilavinimą toliau bendrojo lavinimo mokyklose mokosi apie 90 proc. vilniečių ir kauniečių, 87 proc. klaipėdiečių, panašiai tiek ir kitų didesnių miestų moksleivių. Tačiau kitose savivaldybėse bendrojo išsilavinimo siekia vidutiniškai trys ketvirtadaliai, o, pavyzdžiui, Biržų rajone tokių vos 58 proc., Kupiškio ir Joniškio savivaldybėse – kiek per 62 proc. (Švietimo valdymo informacinės sistemos – ŠVIS duomenys).

Baigę vidurinę mokyklą į universitetus, kolegijas ar profesines mokyklas įstoja mažiau nei kas antras (46,6 proc.) Akmenės rajono abiturientas, o Vilniuje tokių beveik aštuoni iš dešimties (78,1 proc.)

Kokia praraja tarp galimybių gali būti net keliolika ar keliasdešimt kilometrų, rodo Vilniaus ir Vilniaus rajono statistika: vilniečių abiturientų (neskaičiuojant privačių mokyklų) į universitetus įstoja apie 45 proc., o Vilniaus rajono – 25 proc. Mažesnis kontrastas tarp Kauno miesto ir rajono (atitinkamai 40 ir 36 proc.). Klaipėdos ir jo rajono atotrūkis – rajono naudai: universitetų studentais tampa apie 32 proc. klaipėdiečių ir 39 proc. Klaipėdos rajono abiturientų. Skaičiuojant privačias mokyklas, didžiųjų miestų abiturientų sėkmė stojant į universitetus dar šiek tiek ženklesnė.

Statistika rodo, kad vaikas gimė, kaip sakoma, su marškinėliais, jei jo gimtinė – trys didieji miestai ir jų žiedinės savivaldybės, kurortai, dar Plungės, Mažeikių rajonai, Marijampolės ir Alytaus savivaldybės. Tačiau, jei gimei Akmenės, Trakų, Zarasų rajonų, Kazlų Rūdos ar Rietavo savivaldybėse, galimybės gauti aukštąjį išsilavinimą iš karto mažesni maždaug perpus.

Žinoma, ne visi turi baigti universitetus. Tačiau ar mažesnių miestelių ir kaimų jaunimas auginamas paprastesniems darbams dirbti ir didmiesčių gyventojams aptarnauti?

Pamirštamas dar vienas mokyklų tinklo optimizavimo būdas – natūralus susiefektyvinimas.

Kartelės nenuleis

Be abejo, bendroje savivaldybių statistikoje paskęsta pavienės geros išimtys iš taisyklės ar, atvirkščiai, blogiausia situacija. Vis dėlto, kai oficiali statistika rodo tokias disproporcijas, kalbėti apie visiems valstybės vaikams vienodą teisę į mokslą niekaip neišeina. Priežasčių, kodėl taip yra, ne viena.

"Regionuose, kur didelė dalis žmonių neturi aukštojo išsilavinimo, ir jų vaikai neturi motyvacijos jo siekti, net jei jų rezultatai leistų peržengti kartelę. Tad nuo 10 klasės vaikai iš socialiai labiau pažeidžiamų šeimų renkasi profesinį mokymą ar eina dirbti", – sako Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas.

Bet didžiausia kliūtis – ugdymo rezultatai. STRATA ekspertas pabrėžia, kad slenkstis patekti į aukštąją mokyklą būtinas, priešingu atveju studijos taptų nebe aukštuoju mokslu, o būtų skiriamos pasivyti ir įgyti mokyklose negautas žinias.

Ar mažesnių miestelių ir kaimų jaunimas auginamas paprastesniems darbams dirbti ir didmiesčių gyventojams aptarnauti?

"Švietimas turi būti prieinamas visiems, tačiau dažnai tai vertinama kaip kuo paprastesnės sąlygos patekti į aukštąsias mokyklas. Prieinamumas turėtų reikšti, kad kiekvienas turi vienodus šansus patekti į aukštąsias mokyklas nepriklausomai nuo socialinio ir ekonominio statuso, lyties, gyvenamosios vietos ir panašių veiksnių. Kad galimybės būtų vienodos, reikia suteikti vienodus šansus kokybiškam bendrajam išsilavinimui įgyti. Prieinamumas – galimybė įgyti žinių ir jas tobulinti", – G.Jakštas pabrėžia, kad sąlygų suvienodinimas neturėtų būti kažkam nuleidžiant kartelę, bet sudarant sąlygas pasitempti silpnesniems.

Pozityvi diskriminacija

Žiauru būtų dabartiniams mažesnių miestelių vaikams pasiūlyti susitaikyti su likimu, nes dėdės politikai nespės priimti sprendimų, kurie jų kartai suteiktų bent panašias į bendraamžių didmiesčiuose teises į mokslą. Tad būtini ir neatidėliotini trumpojo laikotarpio sprendimai, ir ilgalaikės strategijos.

G.Jakštas siūlo padėti vaikams, kurie neturėjo galimybių pasiekti aukštesnių rezultatų, nes tėvai negalėjo samdyti korepetitorių. Pavyzdžiui, vasaros atostogų metu menkesnių pajamų šeimose augantys vaikai iš silpnesnių kaimo, miestelių mokyklų galėtų nemokamai atvykti į vasaros mokyklas, kur aukštosios mokyklos norintiems į jas stoti sudarytų galimybes pagerinti akademinius pasiekimus, o tai paskui sėkmingiau padėtų išlaikyti egzaminus. Bet ilguoju laikotarpiu užtikrinti vienodą aukštojo mokslo prieinamumą neoptimizuojant mokyklų tinklo, G.Jakšto įsitikinimu, nėra įmanoma.

Valdantieji "valstiečiai" kalba apie kitą kelią – pozityviąją diskriminaciją, tai yra papildomą pagalbą silpnesnėms, dažniausiai – nedidelėms kaimų ir miestelių mokykloms ir vaikams iš socialiai remtinų šeimų.

O Seimas ėmėsi Švietimo įstatymo pataisų, kad mokyklos galėtų būti uždaromos arba reorganizuojamos tik gavus mokyklos tarybos pritarimą. Po pateikimo tokiai iniciatyvai Seime pritarta. Viena jo teikėjų "valstietė" Vida Ačienė tikisi, kad vėl bus grįžta prie projekto svarstymo.

Pagal dabar galiojantį Švietimo įstatymą bendrojo ugdymo mokyklas pagal Vyriausybės patvirtintas švietimo įstaigų tinklo kūrimo taisykles likviduoja ar pertvarko savivaldybės. Nauja iniciatyva – kad tokie sprendimai būtų priimami mokyklos tarybos pritarimu. Opozicija kritikuoja, kad taip norima įtvirtinti bendruomenės veto prieš bet kokį švietimo įstaigos tinklų pertvarkymą, nepaisant, kad toks veto kainuotų visų mokesčių mokėtojų pinigus ir ugdymo kokybę.

"Jei matuotume, kiek tose atokiose mažose mokyklose kainuoja vieno mokinio parengimas ir kiek didelėse mokyklose, matytume, kad lėšos vienam mokiniui mažose mokyklose net keliskart didesnės, o kokybė žymiai mažesnė. Tad dar padidinti jų finansavimą būtų pražūtinga. Gali funkcionuoti nebent mažos pradinės mokyklos, kur didžiąją dalį ugdymo turinio perduoda vienas mokytojas", – mano G.Jakštas.

Nepadidinti atskirties

Vyriausybės parengtame partijų susitarimo dėl švietimo projekte pripažįstama, kad tinklą peržiūrėti reikia. Tam siūlytos dvi alternatyvos: visas, išskyrus pradines, laikinai perduoti Vyriausybės pavaldumui, o atlikus tinklo optimizavimą jas grąžinti savivaldybėms arba tikslinių dotacijų administravimą ir skirstymą perduoti savivaldybėms, taip didinant jų savarankiškumą ir atsakomybę už tinklo efektyvumą ir ugdymo rezultatus.

G.Jakšto nuomone, nors ir viena, ir kita alternatyva turi ir pranašumų, ir trūkumų, tačiau bet kuri būtų geriau, nei nedaryti nieko. Eksperto manymu, geresnis variantas tai daryti centralizuotai. Pavyzdžiui, Estijoje, kuri tampa geriausio švietimo šalimi Europoje, optimizavimo laikotarpiu mokyklos tapo pavaldžios Švietimo ministerijai, ir tai padėjo užtikrinti, kad tinklas būtų optimizuotas pagal vienodus standartus. "Jei tai būtų palikta savivaldybėms, kiekviena pasirinktų savo kelią ir išliktų rizika, kad atskirtis, kuri ir taip Lietuvoje didelė, dar padidėtų", – mano G.Jakštas.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto Švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė primena, kad pamirštamas dar vienas mokyklų tinklo optimizavimo būdas – natūralus susiefektyvinimas: "Tai įvyktų per mokinio krepšelio sistemą, sujungus ugdymo ir ūkio lėšas. Kiekvienas mokinys, kiekviena šeima savo mokesčiais sumokėtus pinigus nusineštų į jiems priimtiniausią ugdymo įstaigą. Nesvarbu, ar tai būtų mokykla, esanti arčiausiai namų, ar privati mokymo įstaiga, ar toli esanti, bet geriausius pedagogus turinti ir šeimos lūkesčius atitinkanti mokykla. Taip patys žmonės nuspręstų, kurios mokyklos turi gyvuoti. Dabar abiem pasiūlyme pateiktais atvejais sprendimai būtų nuleidžiami iš viršaus."

Optimizacija turi būti

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, "valstiečių" atstovo Eugenijaus Jovaišos vizija – gerai parengti mokytojus, nes tai pakeltų švietimo kokybę. O štai, pasak parlamentaro, kai kuriose savivaldybėse mokyklų tinklas optimizuotas, o ugdymo rezultatai negerėja.

Tačiau, G.Jakšto įsitikinimu, neturėdami efektyvaus tinklo, negalime pakankamai finansuoti mokytojų atlyginimų. "Net jei, kaip siūloma, regionuose tam skirtume daugiau pinigų ir taip pritrauktume gerų mokytojų, švietimo lygio tai nepakels. Mūsų tyrimai rodo, kad mokinių pasiekimams bendraklasiai turi net didesnę įtaką nei jų šeimos socioekonominis statusas. O kaime ar mažuose miesteliuose tėvai, kuriems labiau rūpi vaikų išsilavinimas ir kurie labiau pasiturintys, vaikus veža į stipresnes mokyklas didesniame mieste, o mažoje lieka tik tie, kurių tėvams jų išsilavinimas mažiau svarbus. Tad, net turint puikų mokytoją, tokioje klasėje sunku pasiekti geresnių rezultatų", – tyrimų išvadas pristato STRATA ekspertas.

Jis sutinka, kad tinklo optimizavimas – tik prielaida gerinti ugdymo kokybę, bet pabrėžia, kad negalima imti vienos savivaldybės pavyzdžio ir sakyti, kad, optimizavus tinklą, ugdymo kokybė nepagerėjo. "Tik sutvarkius visą tinklą galima pasiekti, kad reikėtų mažiau mokytojų, nes dabar jų vienur per daug, kitur trūksta. Jei tinklas optimizuotas tik vienoje savivaldybėje, atlyginimai nuo to nesikeičia, net jei susidaro visi krūviai, nes atlyginimai reglamentuojami visos valstybės mastu. Optimizavus visos valstybės mokyklų tinklą atsirastų galimybė padidinti mokytojams algas, o tada atsirastų didesnis šansas, kad šią profesiją rinktųsi stipresni mokiniai ir atsirastų daugiau gerų mokytojų. Juk dabar abiturientą, kuris vos išlaikė egzaminus ir įstojo į pedagogines studijas, aukštajai mokyklai sunku paversti labai geru mokytoju", – sako G.Jakštas.

Žinoma, yra puikių mažų mokyklų. Vis dėlto G.Jakštas atkreipia dėmesį, kad dažnai mažų mokyklų lygis priklauso nuo vieno ar kelių stiprių pedagogų ar direktoriaus. "Didesnėse mokyklose tokios priklausomybės nuo vieno žmogaus nėra. Ir kas ta maža mokykla – vieniems tai 100 mokiniu, kitiems 200, tačiau yra nemažai mokyklų, kur vaikų tik 50. Jei klasėse maždaug po dešimt mokinių, jei daromos jungtinės klasės, negalima užtikrinti nei tinkamo ugdymo lygio, nei krūvio mokytojams dalykininkams. O jei jie dirbs per kelias mokyklas, kaip įsitrauks į bendruomenės veiklą, kaip skirs vaikams laiko po pamokų?" – sako ekspertas.

Seime toliau skinasi kelią iniciatyvos įtvirtinti veto mokyklų tinklo optimizavimo reformoms. Tačiau svarbu, kad kiekvienas vaikas turėtų vienodą teisę į išsilavinimą ne kuo arčiau namų, o į kuo kokybiškesnį.