Prieš dešimt metų Alesia dar buvo jauna baltarusių žurnalistė, į Lietuvą atvykstanti rašiniais, kuriuose Vilniui ir pasauliui bandė atskleisti gyvenimo Baltarusijoje ypatumus, ir autobusu – pakvėpuoti demokratijos oru ir parsivežti sūrio ("to geltono, kur su didelėmis skylutėmis"). Vėliau Alesia ištekėjo ir šiandien apie demokratiją diskutuoja su savo vyru vokiečiu, sūrį perka Berlyno parduotuvėse, o į Lietuvą užsuka tik laiškais. "Paaiškink, kas vyksta, – anądien parašė ji. – Ar jūs jau su JUO? Ar jus sugundė galimybė Baltarusijoje rasti šiaudą, kurio įsikibę išplauksite iš ekonomikos krizės?"

Ką atsakyti buvusiai kolegei, susirūpinusiai dėl raudono kilimo, kurį nutiesėme paskutiniam Europos diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai, nežinau.

Guosti, kad mes nepamiršome Baltarusijos demokratų ir žmogaus teisės mums vis dar yra pagrindinė vertybė? Sakyti, kad svetingumas, kurį kolegai iš Minsko demonstravo aukščiausi Lietuvos vadovai, – tik toks taktinis žingsnis, reikalingas ne tiek Lietuvos verslui, Prezidentei, kiek ES, kurios ligšiolinė (ne)diplomatija A.Lukašenkos atžvilgiu nedavė pageidaujamų vaisių, bet tik dar labiau pastūmėjo Minską į Maskvos glėbį? Kad šie didelių vyrų ir moterų žaidimai – tik bandymas sumažinti Rusijos įtaką Baltarusijai pagal Cezario priesaiką "Skaldyk ir valdyk"?

Lietuvos politologai ir politikai A.Lukašenkos priėmimą Lietuvoje vadina puikiai išnaudota proga ir posūkiu į pragmatizmą. Esą tai buvo galimybė parodyti ES (ir pačiai sau), jog Lietuva ne vien popieriuje gali būti tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Esą norint pasukti Baltarusiją demokratijos keliu reikia turėti poveikio svertų – ekonominių, politinių, diplomatinių ryšių, o ir bendrauti su oponentais – daug svarbiau nei su draugais.

Šie optimistai džiaugiasi išnaudota proga ir pastebi: vizitas – neoficialus, tad ir prezidentų pokalbiai – neoficialūs. Lyg tarp kitko. Panašūs į mūsų premjero bei užsienio reikalų ministro susitikimus su Baltarusijos opozicijos lyderiais. Juk tvirtai paspausti ranką ir paplekšnoti per petį – tai viskas, ką kaimynų demokratams gali pasiūlyti Vyriausybės bei diplomatijos vadovas.

"Pačioje Baltarusijoje tikrai stiprėja nuotaikos ir norai būti su Europa ir Europoje, o ne Rusijos provincija. Su tuo A.Lukašenka taip pat skaitosi ir jam yra geriau, kai jis turi alternatyvą Rusijai", – sako europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Norėtųsi tikėti, kad tokie paaiškinimai, kodėl mes taip svetingai priėmėme A.Lukašenką, yra arčiausiai tiesos. Tik kažin ar Alesia jais patikės. Kaip ir tie baltarusių opozicijos atstovai, kurie, pastaruosius 15 metų bevažinėdami po laisvas Europos šalis su pranešimais apie piliečių teises gimtojoje šalyje, pražilo ar tiesiog pasiliko šiapus Baltarusijos valstybinės sienos. Arba naujoji demokratų karta, kurią rūstus to paties prezidento žvilgsnis lydėjo per visus moksleiviškus metus ir tebelydi sulaukus pilnametystės.

Kas teisūs – mūsų optimistai ar baltarusių pesimistai, paaiškės, matyt, kiek vėliau. Po to, kai Minskas, vakar paleidęs dvejus metus dėl esą neteisėtos ūkinės veiklos kalintą Lietuvos pilietį Povilą Straševičių, žengs ir kitus žingsnius Europos link. Arba ne.