Didelio dėmesio susilaukiančius pasakojimus feisbuko paskyroje „Sikorskių šeimyna“ viešinanti moteris teigė, kad netikėtai mirus vyrui auginti globotinius padeda dukra ir kiti vaikai. Ji sutiko su portalu kauno.diena.lt pasidalinti savo įrašu, kuriame atvirai kalba apie patiriamą neteisybę. 

V. Sikorskienė teigia nenorinti kariauti, nes nėra konfliktiška ir prie aplinkybių lengvai prisitaiko. „Jaučiuosi komfortiškai gyvendama savo nuostabų gyvenimą! Noriu mėgautis gyvenimo akimirkomis ir svajoju, kad gyvenimas būtų it švelnus apgaubiantis rūkas... Noriu, kad mane ir mano šeimą visi priimtų taip, kaip mes to nusipelnėme. Ne, aš nenoriu lengvo gyvenimo, bet manau, kad mes visi jį sau ir ypač kitiems mėgstame pasisunkinti, net ten, kur visai nėra dėl ko...Taip, aš ir vėl apie požiūrį į globojamus vaikus ir į netikėtai populiariu tapusį žodžių junginį „netradicinės šeimos“.

Moteris sako, kad yra priversta nuolat murkdytis visiškai buitinėse situacijose, kurios dėl šeimos – tiksliau, jos sudėties – virsta kažkokiu košmaru.

„Vaikų dantis taisomės vienoje brangiausių Vilniaus klinikų tik todėl, kad ten tikiuosi (tegul už pinigus),  gauti ramybę ir kokybiškas paslaugas, o ne padidintą dėmesį mūsų šeimai. Deja, registratorė, vos pamačiusi tarpduryje mane su keturiais vaikais, savo veide nevykusiai bando nuslėpti nepasitenkinimą ir paprašo kol kas palaukti „už durų“... Gerai, bet vaikams be kondicionieriaus dabar sunkoka“, – dalijasi moteris. 

Kavinėje ir vėl buvome išspirti „už durų“... Mums nerado tinkamo staliuko, o susistumti dviejų kažkodėl negalima... Pustuštėje kavinėje pasirinkta geriau tų įtartinų neaptarnauti išvis... Ech, kad tai būtų tik vienas kartas.

Kai kur nors ji žygiuoja su dar didesniu skaičiumi vaikų, tie, kurie juos mato pirmą kartą, dažniausiai priima įtariai ir reikalauja suprantamo pasiteisinimo, kodėl jie vaikšto tokia gauja kartu. „Vakar kavinėje ir vėl buvome išspirti „už durų“... Mums nerado tinkamo staliuko, o susistumti dviejų kažkodėl negalima... Pustuštėje kavinėje pasirinkta geriau tų įtartinų neaptarnauti išvis... Ech, kad tai būtų tik vienas kartas..., – pasakoja moteris. – Registruojantis sveikatos priežiūros įstaigoje, administratorė, išgirdusi skirtingas vaikų pavardes, pareikalauja tai įrodančių dokumentų. OK, suprantama. Bet kodėl, atvykus jų nė nereikėjo? Nuolat susipainioju vaikų gimimo datose... Tai visiems atrodo visai nejuokinga, o labai keista! Galbūt – vaikų nepriežiūra, ir laikas informuoti vaikų teises? Važiuoti traukiniu vienai su devyniais vaikais man pasirodo draudžia įstatymas... Eiti į pramogų parką – irgi... Nes kažkas nustatė, kad galiu kokybiškai pasirūpinti tik kokiais šešiais... Beje, įdomu būtų sužinoti kokiais kriterijais tai apskaičiuota?“

Moteris teigia, kad anksčiau, kai turėjo stabilesnę nervų sistemą, kantriai visiems pasakojo apie globojamus vaikus. Bet žmonės dar labiau sutrikdavo, nes nežinodavo, kaip reaguoti. „Panašiai, kai mato neįgalų žmogų – arba nusuka akis, arba apgaubia išskirtiniu dėmesiu...Na, dabar aš jau senai įvaldžiau taktiką – „pasijuokti iš savęs“... Bet kaip jaustis vaikams, kuriems nuolat tokiu būdu peršama mintis, kad yra it kokie paženklintieji? Nors ką čia kalbėti apie eilinius visuomenės narius, jei pedagogai, gydytojai bei kitokie specialistai paprasčiausiai neturi elementarių socialinio gyvenimo žinių... Nors kartais užtektų tik sveikos nuovokos... Ne, gal paprasčiausio žmogiškumo... Priimti kitą, negalvojant, kieno jis sūnus/dukra ir ką čia veikia – ar tai būtų taip sunku? Nevertinti ir nenuteisti be teismo... Aš ne tik pavargau, aš pykstu. Todėl  į klausimą, kodėl gyvenu su devyniais vaikais viena, atsakau viešai. Patys suprantate – „dėl pinigų“... Ir daugiau neklausinėkite.“