Draugai ragina A.Burkšą suaugti

Šeštadienio interviu apie kurortą, valdžios skonį, šeimą ir sėkmę

Bendrovės „Neringos komunalininkas“ vadovas Arūnas Burkšas nebijo būti atviras.

Atrodo, jam nebaisu, kad dėl nuoširdumo jį šimtąjį kartą apkaltins naivumu. Vyras jaučiasi tvirtas. Jis gali pagrįsti kiekvieną savo pasisakymą, idėją ir nebijo rėžti teisybės. Pats mano, kad laisvę sakyti, ką galvoja, suteikia švari sąžinė - užnugaryje menkas bagažas nuodėmių ir dar menkesnis tų, dėl kurių būtų gėda. Po poros valandų pokalbio A.Burkšas palieka tvirtai savo gyvenimą valdančio ir teisingo žmogaus įspūdį.

Prieš pusmetį keturiasdešimtąjį gimtadienį atšventęs vyras gyvenime stengiasi išlaikyti pusiausvyrą. Jis moka mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais, tačiau neužmerkia akių aplinkui matydamas problemų klampynę. A.Burkšas nuolat visuomenei „numeta“ svarstyti vieną ar kitą Neringos problemą ir vis sugeba įžiebti diskusijas. Nors daugybę metų jis dalyvauja Neringos savivaldybės darbe ir keletą kartų svarstė galimybę tapti kurorto meru, prisipažįsta, jog politikos privengia. Bijo, kad idėjas įklampins politikavimas, pozicijos ir opozicijos bei ambicijų žaidimai. „Politika kartais ima atrodyti kaip intrigų sąvartynas, kuriame visi kapstosi. Norėčiau, kad verčiau konkrečių darbų būtų nuveikta, kiek galima postringauti? Kokia čia politika, partijos? Juk savivaldybėje sprendžiamos miesto tvarkymo problemos, tai ir tvarkykime miestą“, - nukerta jis.

Patyręs buriuotojas gyvenimo dėsnius prilygina galiojantiems ir jūroje. „Jei buriuotojas teisingai pagauna bangą, jachta ima čiuožti jos paviršiumi ir lengvai sklendžia jūra nuo bangos ant bangos. Pagauti teisingą bangą gali ir naujokas, tačiau nuolat išsilaikyti ant bangos gali tik patyręs buriuotojas. Taip ir gyvenime. Man pavyko pagauti kelias sėkmės bangas“, - filosofavo neringiškis.

Traukia dėmesį

- Aną savaitgalį Prezidentas jums pagrūmojo, kad kavinių Nidos paplūdimyje nebus. Kokios intrigos Neringoje verda dėl gelbėjimo stoties ir kavinės joje?

- Man gaila, kad niekas taip ir neišgirdo, kad Nidoje reikia remontuoti gelbėjimo stotį. Norėjome pasitarti dėl stoties remonto ir rekonstrukcijos, bet žiniasklaida trimitavo tik apie kavines ir restoranus, savavališkų statybų griovimą. Pagrindinės problemos taip ir neišgirdo niekas.

- Kokie prieštaravimai čia susipynė, kad kilo tiek triukšmo?

- Mano vadovaujamai bendrovei, kurios 97 proc. akcijų priklauso savivaldybei, privalu rūpintis gelbėjimo stotimis ir gelbėtojų darbu. Nidos gelbėjimo stočiai jau seniai reikia remonto. Norėtųsi, kad, remontuodami gelbėjimo stotį, atliktume ir jos rekonstrukciją - įrengtume tualetą, kavinukę. Pamėginę pristatyti šį projektą, nesulaukėme aplinkosaugininkų pritarimo. Atvažiavęs į festivalį, problema pasidomėjo ir Prezidentas. Kilo triukšmas.

- Imate garsėti kaip žmogus, drąsiausiai išsakantis savo nuomonę apie Neringos rūpesčius. Kam jums reikalingi tie rūpesčiai?

- Labai man ta Neringa rūpi. Ir aš dažnai išmetu tas sparnuotas frazes ar naujas idėjas, kurios patraukia dėmesį. Toks jau charakteris. Aplinkiniai mane mėgina auklėti, ragina dažniau nutylėti tai, ką galvoju. Taip, kartais persistengiu, per daug prišneku, nervinuosi dėl to, ką pasakiau viešai, bet kodėl turėčiau tylėti, jei taip manau?

Taip, kartais žmonės manęs klausia, kodėl tiek draskausi dėl miesto. Žmonėms kyla įtarimų. Susidaro įspūdis, kad man iš to rūpinimosi kažkokia nauda. Gal kažkam ir atrodo, kad turiu interesų. Kai kurie niekaip negali suprasti, kad rūpinuosi kurorto problemomis tik dėl to, kad man iš tikrųjų rūpi. Rūpi miestas, kuriame gyvenu.

- Žmonėms iš tiesų kyla klausimų, kodėl Burkšui stotis parūpo, gal jis savo kavinę ten atidarys?

- Daugiau nei dešimt metų dirbu savivaldybėje ir nė vienas negalėtų pasakyti, kad valdžioje paisiau savų interesų. Kai viena žurnalistė po Prezidento vizito gelbėjimo stotyje manęs paklausė:„Kas už viso šito slypi?“, norėjosi tik nuleisti rankas. Negi dešimtą kartą rėksi, kad stočiai verkiant reikėtų remonto, o poilsiautojai mielai išgertų kavos terasoje? Niekas netiki, kad neturiu savanaudiškų tikslų. Siūlydamas gelbėjimo stotyje įrengti kavinukę, tualetą, kriauklę vaisiams nusiplauti ir patalpas gelbėtojams, esu įtarinėjamas siekiu iš to užsidirbti.

Reikėjo pagaliau nuspręsti, ką daryti su griūvančia gelbėjimo stotimi. Dėl tos stoties man prieš Neringos turistus gėda. Aš ir dabar manau, kad Neringos turistams patiktų netoli paplūdimio veikiantis tualetas ir kavinė, kurioje galima būtų išgerti kavos ir nusiplauti vaisius. O gal ją išties reikia nugriauti, net neremontuoti? Dabar jau tegu kiti specialistai dirba savo darbą, tegu diskutuoja ir priima sprendimą galiausiai.

Vietiniai konkuruoja

- Neringiškiai garsėja savitu charakteriu. Nedidelė bendruomenė nėra labai draugiška, vis pasigirsta gandų, kad žmonės čia retai kada šiltai bendrauja. Kaip manote, kodėl taip yra?

- Taip, čia kitokie žmonės gyvena. Bandau kartkartėmis pafilosofuoti ta tema. Neringiškiai tam tikra prasme žymiai lengviau uždirba pinigus nei kiti lietuviai. Jei yra gera vasara ir daug žmonių, jei žmogus investuoja ir susitvarko būstą, už parą gali gauti ir du, ir tris šimtus litų nuomos. Kiek reikia vargti mieste, kad tokius pinigus būtų galima uždirbti? Net chirurgas savo didelę algą užsidirba daug sudėtingiau nei kurorto gyventojai. Jei į nuomai skirtą butą investuoji, jį prižiūri, pinigai tiksi be ypatingų pastangų ir vargo.

Turėdami daugiau pinigų, neringiškiai tampa laisvesni, nepriklausomi, todėl yra truputį kitokie nei visi kiti. Juodkrantiškiai man sako, jog labai skiriasi net Nidos ir Juodkrantės bendruomenės. Kalbama, kad Nidoje žmonės daug šaltesni.

Kad ir kokie draugai žmonės būtų, jie visi čia yra konkurentai. Kiek gali bučiuotis ir draugauti, jei dėl turistų pinigų visi konkuruoja. Žmonėms kyla klausimų, kodėl pas vieną daugiau poilsiautojų, atsiranda įtarimų, kad kažkas kažkam pirmiau turistus nukreipia ir panašiai.

Gimė Nidoje

- Ar Nida yra gimtasis jūsų miestas?

- Taip, gimiau tuometiniuose Nidos gimdymo namuose. Čia ir užaugau. Augau didelėje daugiavaikėje šeimoje, tačiau dabar Nidoje gyvena tik sesuo. Man čia patinka.

- Ar nebuvote pabėgęs iš Nidos bent studijų metu?

- Mokiausi Klaipėdoje, tuometiniame politechnikume. Nebuvau geriausias moksleivis, neturėjau iš ko rinktis, todėl stojau į politechnikumą. Kartu su bendraklasiu rinkomės alternatyvą armijai. Klaipėdoje buriavome ir mokėmės, o vėliau buriavimą mums užskaitė kaip tarnybą armijoje. Tas draugas, Rolandas Andrijauskas, visą gyvenimą yra šalia manęs - dirba mano pavaduotoju ir yra vienas geriausių mano draugų.

Šiemet Kauno Gedimino technikos universitete įgijau ir verslo vadybos magistro laipsnį. Studijos buvo nuotolinės, paskaitas lankiau Klaipėdoje, o į Kauną laikyti egzaminų ir apsiginti diplominio darbo teko važiuoti vos kelis kartus.

Šeimoje - demokratija

- Kokia yra jūsų šeima?

- Esame keturi. Aš, žmona Valentina, sūnus ir dukra Roberta. Man dar nebuvo nė dvidešimties, kai sūnus gimė. Dabar tarp mūsų vos dvidešimties metų skirtumas. Dar po poros metų mums gimė ir dukra. Tarp vaikų dvejų metų ir aštuoniolikos valandų skirtumas. Su žmona juokiamės, kad, atskaičiavus devynis mėnesius iki vaikų gimimo, išeina data, kuomet kasmet švenčiame draugo Rolando gimtadienį.

Sūnus dabar baigė antrą kursą Vilniaus universitete, o dukrai šiemet - stojamųjų vasara. Ji baigė „Ąžuolyno“ gimnaziją Klaipėdoje, renkasi, kur studijuos.

Jau keletą metų su žmona Nidoje dažniausiai gyvename be vaikų. Dukrai nuomojome butą Klaipėdoje, o sūnus sostinėje gyveno draugų namuose. Nors iš pradžių buvo sudėtinga, dabar galiu pasakyti, kad ankstyva tėvystė - labai gerai. Dabar laukiame, kol vaikai išaugs tą jaunatvišką lengvabūdiškumą. Taip ir yra. Iš pradžių laukėme, kol pradės vaikščioti, paskui, kol kalbėti, o dabar...

- Ką veikia jūsų žmona?

- Man labai pasisekė su žmona. Susipažinome dar moksleiviai, kai ji vasarą atvažiavo į Nidos viešbutį dirbti. Buvo klaipėdietė. Nebuvau koks „šalaputris“ ar „razbainikas“, bet jos įtaka, ypač jos spaudimas mokytis, man buvo didžiulė.

Žmona dirba savivaldybėje, Ekonomikos ir ryšių su užsieniu skyriuje. Man dėl to sudėtinga vertinti jos ir savivaldybės darbą, baiminuosi, kad niekas neprikištų viešų ir privačių interesų painiojimo. Mums abiem labai aktualu, kiek turistų atvyks į kurortą, kaip čia juos pasitiks vietiniai, kokią reputaciją Neringa įgis.

- Kokiu ritmu gyvenate šeimoje? Ar ir namuose esate vadovas?

- Aš labai norėčiau, kad taip būtų, bet nelabai pavyksta. Demokratija pas mus, tačiau konfliktų būna. Manau, kad žmona net griežtesnė nei aš, tačiau jei jau imu vadovauti... Nežinau, ar yra tokių šeimų, kuriose nekyla barnių. Pas mus irgi būna visokiausių dalykų, dėl smulkmenos galime visą dieną nekalbėti. Vaikiška.

Sutelkia bendri šeimos verslo reikalai. Turime kempingą ir vilą su trimis apartamentais. Visa šeima dirbame čia. Kempingui vadovauja sūnus, dukra taip pat turi įsipareigojimų. Manau, jog vaikai jau yra pakankamai suaugę, kad pramogoms ir studijoms užsidirbtų. Suvokiu, kad jaunystėje viskas „dzin“ ir labiau rūpi „tūsai“, bet ne tik aš, o visa šeima, turime „nesvietiškų“ įsipareigojimų bankui ir turime dirbti, kad galėtume juos įvykdyti. Jei vaikai sumano tinginiauti, pakeliu balsą.