Seime įregistruotas projektas referendumu pakviesti žmones dar kartą išsakyti savo poziciją dėl daugybinės pilietybės. 2019-aisiais jis baigėsi taip: 72,3 proc. pasakė „taip“, bet iki reikiamo daugiau kaip pusės visų balso teisę turinčių skaičiaus pritrūko apie 287 tūkst.

Kitų metų gegužės 12-ąją kartu su prezidento rinkimais siūloma surengti antrą bandymą. Balsuodami turime žinoti to padarinius. Tad, kokios galimos rizikos ir kokia nauda, jei Lietuvos Respublikos (LR) pilietybę turintys žmonės jos neprarastų įgydami ir kitos valstybės pasą, „Kauno diena“ aiškinasi su teisininke, konstitucinės teisės eksperte, Europos humanitarinio universiteto docente Ingrida Danėliene.

Pokytis: pasak I. Danėlienės, pagal Konstituciją daugybinė pilietybė taptų pagrindine taisykle, Konstitucija iš esmės neribotų Seimo galimybės nustatyti, kam sudaryti galimybes ją turėti, o kam ne. (Europos humanitarinio universiteto nuotr.)

Spręstų Seimas

– Tokia griežta pilietybės formuluotė Konstitucijoje 1992-aisiais priimta siekiant išvengti grėsmių nacionaliniam saugumui. Žadama, kad, pakeitus Konstituciją, LR pilietybės neprarastų asmenys, įgiję ES, Europos ekonominės erdvės, NATO, EBPO šalių pilietybes. Vis dėlto ar, vertinant pateiktą projektą, tam bus pakankamai teisinių saugiklių?

– Labai griežtas požiūris į galimybę mūsų piliečiams turėti ir kitos valstybės pilietybę tiek 1922 m., tiek ir 1992 m. Konstitucijoje atsirado siekiant apsaugoti mūsų valstybę: 1992-aisiais – nuo grėsmių iš Rytų, posovietinio bloko valstybių, visų pirma, Rusijos, 1922-aisiais, kaip ir dabar, grėsmė buvo ne tik Rusija, bet ir Lenkija.

Žinoma, situacija šiuo metu kiek kitokia, bet per anksti pasakyti, kad mūsų regionas yra saugus. Tačiau naujam referendumui siūloma, kiek įmanoma, aptakesnė Konstitucijos 12-ojo straipsnio formuluotė: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“

Taigi pačioje Konstitucijoje kokių nors saugiklių, kad teisiškai LR pilietis negalėtų turėti bet kurios kitos pilietybės, nebūtų, Konstitucija neribotų daugybinės pilietybės atvejų, o teisė spręsti dėl pilietybės perduodama Seimui.

Tarptautinė teisė į daugybinę pilietybę žiūri neutraliai, iš esmės ją pripažįsta, bet akcentuoja, kad kiekviena valstybė dėl pilietybės klausimų sprendžia pati.

2019-ųjų metų referendume siūlyta formulė būtų užtikrinusi, kad pačioje Konstitucijoje būtų įrašyta, jog nedraugiškų valstybių piliečiai negalėtų turėti ir LR pilietybės.

Iš būsimo referendumo organizatorių girdime, kad Seimas šiuos saugiklius numatytų konstituciniame įstatyme. Tačiau mes nežinome, ar jis bus priimtas. Referendumas planuojamas 2024 m. gegužę. Jei Konstitucijos pataisa būtų priimta, ji įsigaliotų po mėnesio, vadinasi, tik birželio antroje pusėje atsirastų prielaida priimti konstitucinį įstatymą. Seimo sesijos pabaiga bus ant nosies, o rudenį – nauji Seimo rinkimai. Tad niekas negali garantuoti, kad bus priimta tokia konstitucinio įstatymo formuluotė, kokia dabar siūloma, – kad LR pilietybę galėtų išsaugoti įgiję NATO, ES, EBPO, Europos ekonominės erdvės šalių pilietybę. Skaičiavau, kad tokių valstybių galėtų būti 42.

– Beje, ir tarp jų yra šalių, kaip kad Vengrija ar Turkija, kai kuriais aspektais palaikančių agresorę Rusiją.

– Taip, kai kurios šioms organizacijoms priklausančios valstybės dabar jau turi skirtingą požiūrį į saugumą, teisės viršenybę, demokratiją ir žmogaus teises. Tačiau, suteikiant pilietybę, turėtų būti vertinamas kiekvienas konkretus atvejis. Juk negalėtume vertinti, kad visi Vengrijos piliečiai gali kelti grėsmę LR.

Tačiau hipotetiškai, jei susiklostytų situacija, kad konstituciniame įstatyme nebūtų įvardyta, kurioms organizacijoms priklausančių šalių pilietybę galėtų turėti LR piliečiai, jie galėtų tapti ir mums nedraugiškų valstybių piliečiais.

Iš esmės pagal Konstituciją daugybinė pilietybė taptų pagrindine taisykle, Konstitucija neribotų Seimo galimybės nustatyti, kam sudaryti galimybes ją turėti, o kam ne.

– Vadinasi, referendume balsuotume, kad pačioje Konstitucijoje jokių saugiklių turėti dvigubą pilietybę neliktų?

– Taip, ir man, kaip teisininkei, labai keista, kad Konstitucijos 1-ajame skirsnyje, kuriame įtvirtinami Lietuvos valstybės konstituciniai pagrindai, dėl kurių gali spręsti tik tauta referendumu, 12-ojo straipsnio formuluotę turėtume tokią, kad pilietybės klausimus sprendžia Seimas.

Tačiau taip sutarė Seimo darbo grupė, surinkti Seimo narių parašai, tokia formuluotė įregistruota nutarimo dėl referendumo projekte. Matyt, Seime diskusijų ji nekelia, gal Seimui ji tinka.

Į karinę tarnybą – dukart?

– Kaip toks žmogus, turintis dvigubą pilietybę, turėtų vykdyti pareigą ginti savo šalį, jei jo turimų pasų valstybės kariautų tarpusavyje?

– Tokiam asmeniui tai būtų didžiulė asmeninė, vertybinė dilema ir problema. Pagal nacionalinę teisę visi piliečiai lygūs, nepriklausomai nuo to, ar jie dar turi ir kitos valstybės pilietybę. Taigi LR pilietis, nepriklausomai, ar jis yra ir kitos valstybės pilietis, turi pareigą atlikti privalomą karinę tarnybą, nebent pati valstybė numatytų išimtį. Valstybės diskrecija, kaip ji tai praktiškai įgyvendina. Jei LR pilietis gyvena Lietuvoje, ji gali veiksmingai įpareigoti jį atlikti karinę prievolę ar kitą pareigą, bet jei gyvena svetur, praktiškai įgyvendinti sunkiau.

Pasaulyje piliečių teisės realiai labiau siejamos su tais asmenimis, kurie nuolat gyvena toje šalyje. Europos Tarybos (ET) konvencijoje dėl pilietybės, priimtoje 1997 m., vienas iš klausimų – lojalumas valstybei konflikto metu. Ją yra ratifikavę apie 30 ET valstybių, Lietuva – ne.

Pagrindinė taisyklė – pareigą atlikti karo tarnybą turi vykdyti tie piliečiai, kurie yra nuolatiniai jos gyventojai. Tačiau taip, problemų kilus konfliktui galėtų būti.

– Kodėl nesame prisijungę prie šios konvencijos?

– Tarptautinė teisė į daugybinę pilietybę žiūri neutraliai, iš esmės ją pripažįsta, bet akcentuoja, kad kiekviena valstybė dėl pilietybės klausimų sprendžia pati. Lietuvos požiūris teisiškai yra griežtas, ribojantis daugybinę pilietybę, tad prisijungti prie šios konvencijos dar ne laikas. Jei priimtume siūlomą Konstitucijos pataisą, galėtume prie šios konvencijos prisijungti. Žinoma, yra ir kitų teisinių klausimų, kuriuos reikėtų išspręsti prieš ratifikuojant konvenciją.

– Jei visi piliečiai lygūs, tad pašauktas kiekvienas turėtų atlikti privalomą karinę tarnybą. Ar, leidus turėti dvigubą pilietybę, reikėtų atitarnauti dviejų valstybių kariuomenėse, o gal būtų sudaromos kokios tarpvalstybinės sutartys?

– Teisės požiūriu prievolę atlikti karinę tarnybą turi kiekvienas pilietis, nebent būtų numatyta išimčių. Jeigu bus apsispręsta dėl daugybinės pilietybės kaip taisyklės, kažkokie sprendimai turės būti priimti, nes iš žmogaus negali būti reikalaujama, kad jis visose valstybėse, kurių pilietybę turi, atliktų privalomą karinę tarnybą. Beje, atkreipčiau dėmesį, kad jokio šio klausimo sprendimo politikai kol kas nesiūlo, apie tai net nediskutuojama.

Ir būti renkamam

– Kokios būtų dvigubą pilietybę turinčių piliečių teisės rinkti ir būti išrinktiems į valdžią?

– Įvairios valstybės turi skirtingą praktiką, pavyzdžiui, Airija balsuoti rinkimuose leidžia tik nuolat šalyje gyvenantiems piliečiams. Dauguma kitų valstybių to neriboja.

Ir viena, ir kita praktika turi savo pranašumų: jei ribojama galimybė balsuoti, tam tikra piliečių dalis lieka tarsi už borto, ir tai nelabai demokratiška. Kita vertus, tai užtikrina, kad balsuoja įsigilinę į valstybės reikalus, sąmoningi piliečiai, kurie žino, už ką balsuoja ir kodėl. Jei būtų pakeista Konstitucija, Lietuva turėtų apsispręsti, kurį variantą renkasi.

Dėl teisės būti renkamam Konstitucijoje yra 56-asis straipsnis, kuriuo ribojama teisė būti renkamam į Seimą – jo nariu gali būti renkamas tik toks asmuo, kuris nesusietas priesaika su kita valstybe.

Tačiau ši nuostata pritaikyta situacijai, kai daugybinė pilietybė iš esmės yra draudžiama. Jei ji taptų plačiai paplitusiu reiškiniu, ją reikėtų keisti. Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) buvo byla – Alexandru Tanase prieš Moldovą. Moldovos ir Rumunijos pilietybę turintis advokatas siekė būti išrinktas į Moldovos parlamentą. EŽTT, atsižvelgęs, kad didelė dalis Moldovos piliečių kartu yra ir Rumunijos piliečiai, nutarė, kad draudimas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.

Vadinasi, jei didelė dalis Lietuvos piliečių įgis teisę turėti ir kitos šalies pilietybę, jie turėtų įgyti teisę būti renkami į Seimą.

– Ar, be privalomosios karinės tarnybos, pareigos ginti valstybę, teisės rinkti ir būti renkamam, dar yra kokių sričių, kur dviguba pilietybė keltų kažkokių rizikų ar neaiškių situacijų?

Prievolės: LR pilietis, nepriklausomai, ar jis yra ir kitos valstybės pilietis, turi pareigą atlikti privalomą karinę tarnybą, nebent pati valstybė numatytų išimtį. Tačiau praktiškai tai įgyvendinti sunkiau. (Laimučio Brundzos nuotr.)

– Kitose srityse tokių situacijų neįžvelgiu.

– Nemažai kas svarsto: gyvenantys Lietuvoje mokame mokesčius, rūpinasi valstybe. Kaip prie to prisidės svetur gyvenantys, juolab tapę ir tos kitos šalies piliečiais? Kodėl jie negali mylėti tėvynės neturėdami lietuviško paso? Gal jie pilietybę bando išsaugoti savanaudiškais tikslais, nes su Lietuvos pasu daug kur gali keliauti be vizų?

– Stipri diaspora stiprina kiekvieną valstybę įvairiomis prasmėmis. Svetur gyvenantys lietuviai akcentuoja, kad prisideda finansiškai remdami savo šeimas Lietuvoje, o plėtodami verslo ryšius finansiškai stiprina ir visą valstybę. Negalima paneigti, kad dalis diasporos gali suvaidinti vaidmenį ir politiškai atstovaudami Lietuvos interesams, kiekvienas kitose šalyse gyvenantis lietuvis – neoficialus Lietuvos ambasadorius. Turėdami abiejų šalių pilietybę jie galėtų turėti tam dar didesnę platformą.

Tačiau pagrindinis akcentas – ryšys su išvykusiais mūsų piliečiais būtų stipresnis, jei jie neprarastų LR paso, jiems nereikėtų rinktis tarp dviejų šalių pilietybių. Psichologiškai jie liktų labiau susieti su Lietuva, daugeliui tai būtų ir moralinis, ir teisinis ženklas, kad bet kada gali čia grįžti. Gana nemažai piliečių ir grįžta. Turint pilietybę tai visapusiškai paprasčiau.

Liberalesnis požiūris

– Svetur gyvenantys lietuviai piktinasi, kad išvažiavę po 1990 m. kovo 11-osios praranda lietuvišką pasą, jei įgyja kitos šalies pilietybę, o išvykusiųjų iki nepriklausomybės atkūrimo net trečia karta turi į jį teisę, nors dažnai jokių ryšių su Lietuva nepalaiko. Ar pilietybės teisinis reglamentavimas nėra diskriminacinis?

– Teisiniu požiūriu atskirtis labai aiški: pasitraukę nuo 1940 m. birželio 15-osios iki 1990 m. kovo 11-osios išvyko iš okupuotos Lietuvos valstybės, bėgo nuo sovietinės okupacinės valdžios, o po 1990 m. kovo 11-osios išvyko iš nepriklausomos Lietuvos valstybės.

Kalbant apie pasitraukusių iš okupuotos Lietuvos tris kartas, turinčias teisę į pilietybę, akivaizdu, kad iš teisinės pusės ši nuostata išplečia išimčių sąrašą plačiau, nei turėtų būti pagal Konstituciją. Konstitucinis Teismas (KT) daug kartų yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 12-ajame straipsnyje parašyta: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, vadinasi, tai įmanoma tik retais, pavieniais atvejais. Tad, Konstitucijos požiūriu, dabar šis asmenų ratas per platus. Tačiau kreipimosi į KT dėl šios nuostatos išaiškinimo nebuvo, o kol įstatymo nuostata neginčyta, ji yra teisėta.

Beje, tarptautinėje teisėje dėl dvigubos pilietybės numatytos papildomos garantijos vaikams ir ją automatiškai įgyjant susituokus. Ir Lietuvos piliečių vaikams, gimusiems užsienyje ir įgijusiems pilietybę pagal tos šalies įstatymą, Lietuva išsaugo ir LR pilietybę.

Tarptautinė teisė daug dešimtmečių taip pat turi taisyklę, apsaugančią asmens teisę neprarasti savo turimos pilietybės, jei jis kitą automatiškai įgyja susituokęs, kaip yra, pavyzdžiui, kai kuriose arabų šalyse.

– Vis dėlto pilietybė reguliuojama nacionaline teise, tad ar tarptautinių teismų išvados gali sukelti kokių prievolių ir Lietuvai?

– Tarptautiniai teismai nagrinėja konkrečius atvejus, bet negali keisti iš esmės nacionalinėje teisėje įteisinto požiūrio.

– Lietuvoje, Estijoje pilietybės teisinis reglamentavimas labai griežtas, kitur daug liberalesnis. Ar iškrintame iš konteksto?

– Pasaulio mastu gana nemažai šalių pilietybės taisyklės griežtos, bet Europoje jos tokios tik pavienėse šalyse, ir šis sąrašas trumpėja. Toks griežtas ribojimas Konstitucijoje, kuris gali būti keičiamas tik referendumu kaip Lietuvoje, mažai kur yra.

Misija įmanoma?

– Vis dar pasigirsta nuomonių, kad daugybinę pilietybę galima įteisinti ir be referendumo. Kokia jūsų pozicija?

– Iš konstitucinės teisės pusės – vargu. Manau, tie, kurie taip kalba, neįsigilinę. Pirmą kartą į KT šiuo klausimu kreiptasi 2006 m., paskui dar ne kartą prašyta patikslinti. Pastarąjį kartą 2017-aisiais keltas klausimas, ar, atsižvelgus, kad, Lietuvai tapus ES nare, tokia didelė dalis mūsų piliečių emigravo į Vakarus, KT negali keisti išaiškinimo.

KT dar kartą pakartojo, kad ne, ir argumentavo kodėl: KT išaiškinimams taiko įvairius metodus, bet negali paaiškinti nuostatos priešingai, nei parašyta. Konstitucijoje juodu ant balto parašytas draudimas vienu metu turėti Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę, išskyrus atskirus atvejus.

Svetur gyvenantys lietuviai akcentuoja, kad prisideda finansiškai remdami savo šeimas Lietuvoje, o plėtodami verslo ryšius finansiškai stiprina ir visą valstybę.

– Vis dėlto, ar įmanoma misija referendume pakeisti Konstituciją, kai kartelė tokia aukšta – reikia daugiau kaip pusės visų turinčių balso teisę „už“, o pernai priimtame referendumų tvarką reglamentuojančiame įstatyme jokių palengvinimų neįvesta?

– Seimas gali laisvai reguliuoti, pavyzdžiui, kartelę, ar priimti nuostatą kaip Airijoje – kad balso teisę turi tik nuolat valstybėje gyvenantys piliečiai. Tačiau politinė valia buvo kitokia: priimant Referendumo konstitucinį įstatymą parlamentarai nepakeitė nuostatos dėl Konstitucijos 1-ojo skirsnio keitimo referendumu sąlygų, pasirinko didesnę apsaugą. Norint pakeisti konstitucinį įstatymą reikia trijų penktadalių parlamentarų pritarimo.

Esant dabartinei referendumo kartelei, pasiekti tiek balsų „už“ sunku, bet jei klausimas labai aktualus ir yra bendras požiūris, viskas įmanoma. Juolab šiam referendumui pradėta rengtis daug anksčiau nei 2019 m.

– 2019 m. kritikuota, kad referendumui pateikta formuluotė buvo per paini: „Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis.“ Be to, žmones trikdo terminas „daugybinė pilietybė“ – ar neužtektų sakyti „dviguba“?

– Daugybinė pilietybė – įprastas teisinis terminas, reiškiantis, kad nėra ribojama galimybė turėti tik vienos valstybės pilietybę. Jei valstybės požiūris į pilietybę liberalus, ji neturėtų teisės kištis, kelių šalių pilietybes gali turėti asmuo. Tačiau reikia suprasti, kad įgyti kiekvienos papildomos valstybės pilietybę nelengva.

Dėl formuluotės, kuri buvo pateikta 2019 m. referendume, esu šiek tiek subjektyvi, nes ją kūrėme su profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi. Kūrėme ne pagal savo pageidavimą, o paprašius referendumo iniciatorių. Jų noras buvo į pačią Konstituciją įrašyti saugiklį, nepatikėti visko įstatymų lygmeniu. Jei Konstitucijos kūrėjai 1992 m. matė prasmę apskritai drausti LR piliečiams turėti kitų valstybių pilietybę, tai būtų buvęs nuoseklesnis būdas kiek atverti tą langą, bet numatyti tam tikrus saugiklius.

Man, kaip teisininkei, ta formuluotė neatrodė sudėtinga. Jei pažiūrėtume kitas Konstitucijos nuostatų formuluotes, už kurias 1992 m. visi balsavome, tai ši tikrai ne pati sudėtingiausia. Tačiau kai balsuoji už visą paketą, tiek neįsigilini, kiek į vieną sakinį. Manau, per aiškinimą buvo galima visas baimes išsklaidyti, o turint omenyje, kad balsavo daugiau nei renkant prezidentą ir beveik trys ketvirtadaliai – už tokią formuluotę, kaltinimas, kad ji paini, manau, nelabai nuoširdus.

– Ar dvi pilietybes turintiems asmenims galiotų neseniai priimta Pilietybės įstatymo pataisa, leidžianti atimti pilietybę iš ją gavusių už nuopelnus, jei jie kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui?

– Automatiškai neturėtų galioti, bet nežinome, ar, priimant Pilietybės konstitucinį įstatymą, nebūtų keičiamas dabartinis reguliavimas. Naujausi pakeitimai taikomi tik tiems, kurie LR pilietybę įgijo išimties tvarka už nuopelnus. Mano požiūriu, ji prieštaraujanti Konstitucijai, tarptautinei teisei, yra diskriminacinė, populistinė. Jei valstybė nori kažkaip griežčiau elgtis su piliečiais, kurie veikia prieš jos interesus ar žemina jos vardą, turėtų žiūrėti principingai ne į vieną siaurą grupę. Juk, pavyzdžiui, yra ir natūralizuotų piliečių, ir apskritai visi piliečiai yra įpareigoti neveikti prieš Lietuvos valstybę. Tarptautinė teisė įpareigoja piliečius vertinti vienodai, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo būdo.

– Ar jau apsisprendėte, kaip balsuosite rerendume dėl pilietybės?

– 2019 m. referendume drąsiai balsavau „už“, o dabar dar pagalvosiu, pažiūrėsiu, kokios bus diskusijos dėl Pilietybės konstitucinio įstatymo. Teisiniu požiūriu įgaliojimai spręsti pilietybės klausimus perduodami Seimui, kuris, žinodamas, kad tai prieštarauja tarptautinei teisei ir Konstitucijai, ką tik vis tiek priėmė nuostatas dėl pilietybės atėmimo. Tad man reikia daugiau argumentų, kad šie klausimai bus sureguliuoti ir tokiu būdu, jog daugybinė pilietybė nebus atverta bet kam be saugiklių.

Šiaip mes esame maži ir savo piliečiams, kurie išvyko iš Lietuvos savo ar ne savo pasirinkimu, bet nori palaikyti su ja pilietybės ryšį, manau, turėtume palikti šį kelią.