EŽTT teigimu, ikiteisminis tyrimas daugiau kaip penkerius metus užtruko ne dėl Lietuvos institucijų kaltės, o dėl sudėtingo finansinių nusikaltimų tyrimo ir ilgai trunkančių tarptautinės teisinės pagalbos prašymų įgyvendinimo.

Strasbūro teismas taip pat atmetė kitą dalį nigeriečio skundo dėl jo teisės į pagarbą asmeniniam ir šeimos gyvenimui pažeidimo, nes jis neišnaudojo visų nacionalinės teisės galimybių.

Anot bylos medžiagos, 2014-ųjų liepą Lietuvos bankas sulaukė daugiau kaip 1 mln. 850 tūkst. JAV dolerių (per 1,5 mln. eurų) pavedimo į vienos bendrovės sąskaitą iš Honkonge registruotos įmonės. Tuomet Lietuvoje bandyta iš sąskaitos išgryninti 100 tūkst. eurų, o likusius pinigus persiųsti nenustatytiems gavėjams Italijoje.

Bankui kilus įtarimų dėl operacijos, sąskaita buvo įšaldyta, apie įvykį informuota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

Praėjus kiek daugiau nei savaitei pranešimas apie įtarimus buvo įteiktas šį skundą EŽTT parašiusiam Nigerijos piliečiui, jo banko sąskaita taip pat buvo įšaldyta. Nustatyta, kad vyras buvo pinigų Lietuvoje sulaukusios bendrovės akcininkas, jis bendravo su jos direktoriaus pareigas einančiu kitu Nigerijos piliečiu ir abu jie žinojo, jog įmonė iš tiesų jokios veiklos nevykdo.

Tų pačių metų liepą Nigerijos pilietis buvo suimtas dviejų mėnesių laikotarpiui, vėliau ši kardomoji priemonė buvo pakeista į registraciją policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą.

Vyro teigimu, tais pačiais metais buvo panaikintas jo leidimas gyventi Lietuvoje, kurį institucijos atsisakė pratęsti dėl to, kad jis buvo laikomas grėsmę nacionaliniam saugumui keliančiu asmeniu, tačiau tuo pat metu jis buvo įpareigotas likti Lietuvoje.

Skunde Strasbūro teismui vyras tvirtino per kelerius metus taip ir nesulaukęs kaltinimų bei teismo proceso ir teigė, kad tokie Lietuvos teisėsaugos veiksmai pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintą jo teisę į teismą, per įmanomai trumpiausią laiką.

Atsiliepimus skundui pateikusi Lietuva tuo metu tvirtino, kad ikiteisminis tyrimas užtruko ne dėl teisėsaugos institucijų kaltės, o dėl to, kad byla yra itin sudėtinga ir tarptautinė, tyrime nusiųsti prašymai pateikti informaciją kitoms šalims – Honkongui, Vengrijai, Ispanijai, JAV ir Danijai, o šių atsakymų gavimas užtrunka.

„Stengdamasis nepakeisti savo nuomonės į ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuomonę, Teismas vis tik nemato, kaip Lietuvos institucijos galėjo pagreitinti ikiteisminį tyrimą ar, kad kažkokie kiti tyrimo veiksmai galėjo būti atlikti tol, kol jos laukė atsakymų iš užsienio dėl jų teisinės pagalbos prašymų“, – rašoma EŽTT sprendime.

Teismas taip pat pasisakė, kad teisėsaugos veiksmai tyrime nebuvo pertekliniai ir atkreipė dėmesį, kad dalis gautų atsakymų nebuvo pakankamai informatyvūs, todėl reikalavo ir dar papildomų susirašinėjimų su užsienio teisėsaugos institucijomis.

„Taip pat yra akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas vystėsi, o įrodymai turėjo būti surinkti iš vis daugiau ir daugiau jurisdikcijų“, – pažymėjo Teismas.

Skundą nagrinėję teisėjai be kita ko pažymėjo, kad visi kiti tyrimo veiksmai – apklausos, poėmiai ir kratos – buvo atlikti tinkamai ir pakankamai greitai.

Nagrinėdamas klausimą dėl panaikinto leidimo gyventi Teismas pasisakė, kad nors situacija ir yra šiek tiek paradoksiška, kai žmogus yra įpareigotas neišvykti iš Lietuvos, tačiau neturi leidimo joje gyventi, tačiau niekuomet per visą ikiteisminį tyrimą nebuvo svarstomas jo deportacijos klausimas.

Taip pat pažymėta, kad jis per šį laikotarpį vis tiek galėjo gyventi Lietuvoje ir sugebėjo sukurti šeimą.

„Todėl Teismas nėra pasiruošęs pasisakyti, kad net ir įtarimų sulaukęs pareiškėjas patyrė nors kokių aiškių ir praktinių pasekmių (...) visa neigiama įtaka leidimui gyventi aiškiai kilo dėl to, kad jis buvo įtariamas sunkiu nusikaltimu“, – pažymima sprendime.

Skundo dalyje dėl pažeistos teisės pagarbai asmeniniam ir šeimyniniam gyvenimui EŽTT pritarė Lietuvos pozicijai, kad Nigerijos pilietis neskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sprendimų nepratęsti leidimo jam gyventi Lietuvoje ir atsisakymo registruoti jo santuoką su 2015 metais gimusio sūnaus lietuve motina.

Strasbūro teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas nesiskundė dėl to, kad jis negali gyventi su savo vaiku ir jo motina.

„Teismas pritaria valstybės pozicijai, kad pareiškėjas galėjo pateikti skundus nacionaliniuose teismuose, tačiau to nepadarė. Iš to seka, kad ši skundo dalis turi būti atmesta dėl nevisiškai išnaudotų nacionalinių teisinių priemonių“, – rašoma sprendime.