Fotografijose – nykstanti Karaliaučiaus krašto architektūra
Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 82-ąsias metines, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje vakar atidaryta fotoparoda „Karaliaučiaus krašto architektūros paveldas“.
Parodoje, kuri muziejuje veiks iki vasario 10 dienos, eksponuojama daugiau nei 200 spalvotų Karaliaučiaus krašto architektūros fotografijų. Jų autorius – Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos mokytojas Norbertas Stankevičius, pastaruosius du dešimtmečius didžiąją savo laisvalaikio dalį skiriantis nykstančio Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrinėjimams bei dokumentavimui.
Jis su grupele bendraminčių, besidominčių Prūsijos ir Mažosios Lietuvos kultūros paminklais, dar prieš 20 metų pradėjo šį įdomų ir reikšmingą kultūros istorijai darbą – išvaikščiojo pietrytinę Kuršių marių pakrantę, Giliją, jau išnykusių Tovės ir Lūjos kaimų vietoves, dviračiais pasiekė Tilžę, apvažiavo Pakalnės apskritį, skaidrėse ir fotografijose užfiksavo Kaukiemio, Kalnininkų, Pokrakių, Lapynės, Frydrichsdorfo ir kitų vietovių senosios architektūros paminklus. 1987-aisiais buvo nukeliavę į Notangą ir Sembą. Nemažai ten padarytų fotografijų esama parodoje. „Kadangi mūsų maršrutas tuomet ėjo palei Rusijos ir Lenkijos sieną, neišvengėme pasieniečių dėmesio: teko patirti kratas ir tardymus, pasėdėti vienutėje“, - prisimena N. Stankevičius.
Jis 1990-aisiais plaukė baidarėmis nuo Tilžės Nemunu, po to – Gilija, jos atšakomis į marias, tada Nemunynu iki Didžiojo Pričgrabio, kuriuo nusiyrė iki Labguvos. Tais pačiais metais dviračiu važiavo aplink Aistmares ir tolyn nuo Mamonovo iki Labguvos, o 1993-iaisiais – nuo Karaliaučiaus per Frydlandą, Gerdavą, Beiniūnus ir Darkiemį, numindamas iki Tolminkiemio. Po to nutarė ištirti lenkiškąją Rytprūsių dalį. Dar prieš penkiolika metų N. Stankevičiui pavyko aplankyti ne tik Gdanską, bet ir Aistmarių bei Helos nerijas. „Gamtos ir architektūros palyginimas – mūsų Neringos naudai!“ – tvirtino keliautojas.
Pernai jis su bičiuliais surengė net tris keliones po Karaliaučiaus kraštą. Jas galima vadinti ir ekspedicijomis, nes turėjo aiškius tikslus: įvertinti kultūros vertybių padėtį, fiksuoti ją fotografijose bei vaizdajuostėse ir bent tokiu būdu išsaugoti ateičiai, atkreipti visuomenės dėmesį į varganą šio regiono kultūros paveldo būklę.
Anot N. Stankevičiaus, senoji prūsų žemė turi magiško žavesio. Jis ten buvo nukeliavęs jau daugiau kaip 50 kartų – autobusais, valtimis, dviračiais, pėsčiomis brido per kanalus ir pelkes... Kartu atliko kruopštų ir prasmingą darbą, fiksuodamas sparčiai nykstantį baltiškąjį bei vokiškąjį istorijos ir kultūros paveldą. Keliautojo archyve – tūkstančiai fotografijų, 20 videojuostų filmuotos medžiagos.
„Iš 250 Karaliaučiaus krašto bažnyčių savo autentišką išvaizdą ir siluetą išsaugojo tik dešimtoji dalis. Jos nyksta toliau: kasmet įgriūva dar kelių bažnyčių stogai, grobstomos didelę vertę įgijusios senovinės plytos, akmenys, grindinys ir kiti reliktai“, - su širdgėla pasakojo keliautojas. Anot jo, todėl reikia skubėti bent nufotografuoti, nufilmuoti tebesančius kultūros istorijos paminklus – pilis, bažnyčias, dvarus, senus tiltus, kol jie dar visai nesugriuvo.
Naujausi komentarai