Sekmadienį krikščioniškas pasaulis pradeda Adventą - keturių savaičių laiką iki Kalėdų - susikaupimo ir ramybės metą. Adventas simbolizuoja krikščioniškųjų metų pradžią ir yra ypač svarbi krikščioniška tradicija.

Etnologė Gražina Kadžytė LRT radijui sako, kad per šį laiką reikia nepykti, stengtis būti geriems, tuomet ir visas pasaulis bus geresnis. Per Adventą žmonės raginami mažiau valgyti mėsos, daugiau bendrauti, sėsti prie bendro stalo, apibendrinti per metus nuveiktus darbus ir planuoti naujus.

Jei žmonės per Adventą nesipyktų...

„Adventas lietuviams, kaip ir visiems europiečiams, reiškia - iš lotyniško žodžio adventus - kad laukiame ateinančiojo, laukiame ateities, turime vilties, kad ta ateitis bus gražesnė, bus gal didesnė santarvė. Ir norėčiau pasakyti - nuo šio ryto, visi kurie pabudome, turėtume stengtis jau iki pat šv. Kalėdų nesusierzinti, nesupykti, sulaikyti blogesnę žodį, sprūstantį iš lūpų.“

Yra labai gražus mūsų tikėjimas, kad jeigu žmonės per visą Adventą nesibartų, nesipyktų, vienas kitam pataikytų geresnį žodį, tai kitais metais žemėje įsivyrautų taika. Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose“ yra paskęs tokią mintį, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas žemėje pagausinti gerumo sumą. Jeigu kiekvienas darysime savo gyvenimą geresnį, jo - geresnio truputėlį bus daugiau. Ir taip metai iš metų, diena iš dienos.

Ant stalo - vainikai ir žvakės

„Apie tai, matyt, labai gerai žinojo mūsų Mažosios Lietuvos atstovai - nes kai ji buvo prijungta prie Didžiosios Lietuvos, - to meto laikraščiuose parašyta, kad Mažojoje Lietuvoje, ar tai būtų ūkininkai, ar valdininkai, miestuose gyvenantys, visose šeimose nuo pat pirmosios advento dienos ant stalo dedami gražiai nupinti, papuošti advento vainikai su keturiomis žvakėmis. Tikrasis advento vainikas yra ant stalo - jis turi veikti kas dieną.

Ir štai nuo pat pirmosios Advento dienos gyventojai klaipėdiškiai - tai buvo prieš 100 metų - susėsdavo prie Advento vainiko, vakare, pabaigę visus dienos darbus ir rūpesčius, užsidegdavo žvakę, kiek jų priklauso, gerdavo pavakarių kafiją klaipėdietišką ir pasakodavo vieni kitiems apie dienos džiaugsmus ir rūpesčius. Taip šeimos nariai gerai pažindavo vieni kitus. Dabar mes kas sau kas sau, neturime kada net susėsti arbatos išgerti, tai galėtume nuo šios dienos vakarėlio pusvalandį ir skirti tam. Kad vieni į kitus pasižiūrėtų ir pamatytų, kokie jie yra gražūs, geri, pasiruošę vieni kitiems padėti.“

Reikia susilaikyti nuo mėsiškų valgių

„Apie maistą irgi galime kalbėti kaip apie pilvo prikišimo dalyką, bet čia irgi yra dvasinis aspektas - žmogus, stengdamasis savo gyvenimą harmonizuoti, jis visur - ir buityje ir būtyje stengdavosi tą harmoniją sudaryti. Anksčiau Lietuvoje trečiadieniai ir penktadieniai būdavo pasninkas per visus metus, o Advento metą susilaikoma nuo mėsiškų valgių, pieniškų, nuo kiaušinių, išskyrus sekmadienius ir vieną kitą dieną, sakykime, šv Mikalojaus ar šv Liucijos diena, kuri turėjo savo paskirtį.

Skaičiau prieškarinėje spaudoje - lietuviai dažniausiai išpažinties eidami sakydavo, kad penktadienį sulaužiau pasnininką o kodėl, o todėl, kad žmona taip išvirė. Didžiausia mūsų nuodėmė, kad mes linkę sulaužyti tą pasninką, bet kai pasakoma, kad tai madinga ir dieta, tai tada visi sako, o, laikysiuos tos dietos. Manyčiau, tai tikrai nėra sunku padaryti“.

Spėjamas būsimas derlius

„Iš vienos dienos nieko neatspėsi, pažiūrėsime, kaip visas Adventas parodys - yra patarlė, jeigu adventas šviesus, tai kluonai ir svirnai bus tamsūs, o jei adventais tamsus, tai atvirkščiai - kluonai ir svirnai bus šviesūs. Bet ne viena diena nulemia, dar pažiūrėsime, kai saulė patekės, ar bus saulėta diena, ar apsiniaukusi, ir visų tų dienų suma ir parodys. Juk, tiesą sakant, niekada nebūna taip, kad visur tas derlius virstų iš laukų ir daržų tiesiai į mūsų svirnus, matyt, Dievulis duos ir gražių dienų, ir iš tų dienų mes savo derlių susirinksime.

Be abejo, yra ir kitų dalykų - pagal žvaigždėtą naktų skaičių džiaugiasi tie, kurie mėgsta kiaušinius, nes vištos bus dėslios, jeigu yra ilgi varveklai, tai linų augintojams būtų gera žinia, bet nežinau, kiek tų linų augintojų beliko Lietuvoje“.

Metas baigti didžiuosius darbas

„Adventas ir ya tas metas, jis tam ir duotas - tos 4 savaitės, kad neatsidurtume ant Kalėdų slenksčio: nieko nesupratau, nieko nemačiau, nieko nežinau. Ne, mes turime dabar pamažu užbaigti didžiuosius metų darbus, juos susumuoti, pažiūrėti, kurie buvo naudingi, kurių gal nereikėjo daryti, ir pradėti planuoti kitus metų darbus“.