Pirmą kartą vieningai giedamas mūsų šalies himnas per pasaulį nuvilnijo 2009-aisiais, švenčiant Lietuvos vardo tūkstantmetį. Būtent tada visuose žemynuose išsibarsčiusius lietuvius kelioms istorinėms akimirkoms į gyvą balsų gausmą sujungė "Tautiška giesmė". Šį pirmadienį Valstybės dienos proga himnas tautiečius suvienys jau septintąjį kartą.

Nepabūgo konkurencijos

Lietuvos himnas pasižymi įspūdinga istorija. Pavadintas "Tautiška giesme", jis pirmą kartą buvo išspausdintas 1898 m. šeštame "Varpo" numeryje. Kai 2018-aisiais minėsime valstybės šimtmetį, "Tautiškai giesmei" bus 120 metų.

Tačiau tada, kai Vincas Kudirka pranašiškai tarė – parašiau himną lietuviams, iki jo pripažinimo dar buvo netrumpas kelias, reikėjo atlaikyti ir konkurenciją.

Iš pradžių Lietuvos himną atstojo Adomo Mickevičiaus "Pono Tado" eilutės "Lietuva, mano tėvyne, tu esi kaip sveikata".
Spaudos draudimo laikotarpiu labai populiari buvo Antano Baranausko daina "Nu, Lietuva, nu, Dauguva". Carinė valdžia šią giesmę traktavo kaip priešvalstybinį kūrinį.

Tada buvo kreiptasi į Maironį, kad jis parašytų šiai A.Baranausko dainos melodijai naujus žodžius ir prie jų negalėtų prikibti valdžios cenzūra. Taip atsirado išpopuliarėjęs tuo metu Maironio eilėraštis "Eina garsas".

Istorinio romano "Algimantas" autorius Vincas Pietaris siūlė tautine giesme paversti Dovydo psalmę "Dievas galybių su mumis!"
Himnu tapti pretendavo ir patriotinę nuotaiką keliančios Maironio eilės "Kur bėga Šešupė".

Labai populiari buvo ir "Užtrauksime naują giesmę, broliai, kurią jaunimas tesupras!", taip pat "Lietuva brangi". Ši giesmė itin populiari  buvo sovietinės okupacijos metais.

Tautine giesme pretendavo tapti ir Juliaus Zauerveino eilėraštis "Lietuvninkai mes esam gimę", išspausdintas 1879 m. Klaipėdoje leistoje "Lietuviškoje ceitungoje". Kiek pakoreguotas šis eilėraštis dabar yra laikomas Mažosios Lietuvos himnu.

Nepriklausomybės simbolis

Pirmą kartą "Tautiška giesmė" buvo sugiedota dar V.Kudirkai esant gyvam – 1899 m. lapkričio 13 d. Peterburge surengtame koncerte, skirtame šelpti lietuvius studentus.

Po metų V.Kudirkos bendramintis Kazys Grinius spaudoje šią giesmę jau pavadino tautišku himnu, jį propaguodamas įvairiuose susirinkimuose. Giedodami šią giesmę susirinkusieji atsistodavo.

Pakiliai Lietuvos himnas skambėjo ir 1917 m. rugsėjį Vilniuje lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, įgaliota paskelbti valstybės atkūrimą.

Bene iškilmingiausiai V.Kudirkos himnas buvo sugiedotas 1920 m. gegužės 15 d. Kauno muzikinio teatro salėje, kai Steigiamojo Seimo pirmame posėdyje Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis perskaitė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Deklaraciją.
Ši diena laikoma ir oficialiu "Tautiškos giesmės" patvirtinimu Lietuvos himnu.

Per okupaciją nepamiršo

Sovietams okupavus Lietuvą, "Tautiška giesmė" buvo išstumta iš viešo gyvenimo ir tapo tautinės rezistencijos simboliu.
Tiesa, antrosios sovietų okupacijos metais dar kurį laiką buvo leista giedoti Lietuvos himną. Tačiau 1945 m. buvo sutelkta komisija, kuri iki 1946 m. sausio 1 d. įpareigota sukurti Lietuvos TSR valstybinį himną.

Jo žodžius rašė Antanas Venclova, Valerija Valsiūnienė, Teofilis Tilvytis, Vacys Reimeris, Aleksys Churginas, Juozas Melnikas ir Eduardas Mieželaitis.

Dėl aktyvios partizaninės kovos sovietinė valdžia, nenorėdama didinti įtampos, tą himną priimti delsė. Tik 1950 m. liepą Lietuvoje buvo paskelbtas A.Venclovos parašytas naujasis himnas. Muziką jam sukūrė Balys Dvarionas ir Jonas Švedas.

Tačiau V.Kudirkos himnas, kaip ir kiti nepriklausomos Lietuvos simboliai, per visą sovietinę okupaciją išlaikė savo gyvybę.

1988 m. spalio 6 d. V.Kudirkos "Tautiška giesmė" buvo pripažinta oficialiai, o 1988 m. lapkričio 18 d. patvirtinta valstybės himnu. Jis iškilmingai buvo sugiedotas ir 1990 m. kovo 11-osios vakarą, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.