G.Šilerienė siuva ne tik miesto ponioms

Šeštadienio interviu apie stilių, meilę darbui ir kasdienybės grožį

Praėjusių metų pabaigoje Gražina Šilerienė atidarė madų saloną nedidelėse, tačiau nuosavose patalpose jaukioje J.Janonio gatvelėje. Jos klientės dažnai atsidūsta, kad, atėjusios matuotis naujo drabužio, pailsi. Vis klausia Gražinos, ar tikrai jos komandoje nėra jokių konfliktų, kad čia tokia gera ir rami atmosfera.

„Tikrai nesipykstame“, - patikina G.Šilerienė ir priduria, kad gerą nuotaiką salone kuria ne tik darbuotojos, bet ir nuolat užsukančios geranoriškos klientės.

Per aštuonerius metus, kai G.Šilerienė sukasi privačiame siuvimo versle, ji užgyveno neįkainojamą turtą - nuolatinių klienčių ratą. Dabar madų salono šeimininkei tenka gerokai pasukti galvą, kaip įtikti moterims iš tos pačios kompanijos, kad jų stiliai neatrodytų panašūs ir niekas neįtartų, jog tą stilių joms sukuria toje pačioje siuvykloje.

„Nenoriu geriau, kad tik visada būtų taip gerai, kaip dabar, ir užtenka likimo dovanų“ - išsprūsta madų salono šeimininkei. Tačiau jos klientėms atrodo kitaip. Moterys vis kalbina Gražiną, kad ji sukurtų ir pristatytų visuomenei savo drabužių kolekciją ar bent jau fotografuotų ir visiems parodytų, kokių puikių ansamblių su kolektyvu jau yra sukūrę.

„Galbūt ir ryšiuosi. Kartais akimirksniu apsisprendžiu ir padarau, bet nemėgstu kalbėti apie tai, ką planuoju. Galiu pasigirti tik tada, kai iki sumanymo įgyvendinimo liko keli žingsneliai. Gal taip apsidraudžiu?“ - šypsojosi žavi moteris, kurią aplinkiniai nuolat pajaunina - vis suklysta penkeriais septyneriais metais.

Reklamos nereikėjo

- Gražina, kada supratote, kad siuvimas yra Jūsų pašaukimas ir kelias, kuriuo norite eiti?

- Net neatsimenu. Labai anksti. Puikiai mokiausi, galėjau rinktis bet kurią specialybę, tačiau gana anksti sugalvojau studijuoti siuvimo technologiją. Nežinau, kodėl. Gal įtaką padarė ir krikšto mama, pas kurią vasarodavau. Ji man visada siūdavo rūbus, kokių neturėjo kitos kiemo mergaitės ar bendraklasės. Ir mano tėvelis turėjo menininko gyslelę. Jis dribo su metalu, bet iš jo tokių grožybių pagamindavo - žvakidžių, įrankių, vartų detalių...

Bendraklasiai manė, kad tapsiu medike, iki aukso medalio man pritrūko vos vieno balo. Tačiau man rūpėjo siuvimas. Be to, į mano pasirinktą specialybę tuomečiame Kauno politechnikos institute taip pat buvo didelis konkursas. Tada ši profesija buvo prestižinė.

- Ką sovietiniais metais galėjo veikti jauna, siuvimo technologijos studijas baigusi specialistė?

- Po studijų gavau paskyrimą į Klaipėdos buitinių paslaugų fabriką „Gintaras“. Tapau pamainos technologe. Kai prisimenu, net keista. Jaunutė mergaitė ėmėsi vadovauti 100 žmonių pamainai. Buvo visko - ir pasišaipydavo iš manęs, ir per dantį traukdavo, bet neilgai. Sugebėjau su visais susidraugauti. Malonu, kai dabar atsitiktinai sutikti žmonės iš tų laikų mane šiltai prisimena. Vadindavo saulute. Gal todėl, kad ir bardavau darbuotojus su šypsena. Pavykdavo išsireikalauti, ko siekiu, be pykčio.

Vėliau keletą metų dirbau fabriko administracijoje, ilgėjausi bendravimo su žmonėmis. Tada - dekretinės atostogos. Kai reikėjo grįžti, keitėsi santvarka, senoji sistema buvo subyrėjusi. Dar keletą metų dirbau statybos firmoje, bet jaučiau, kad mano vieta kitur.

- Ar buvo lengva pradėti nuosavą verslą? Kaip tam ryžotės?

- Nors dirbau statybos srityje, atitrūkti nuo siuvimo reikalų neleido draugės ir buvę klientai. Neakivaizdžiai domėjausi viskuo. Mane tempdavosi į parduotuves išrinkti audinį, vesdavosi pas siuvėjas, kad pažiūrėčiau, ar jos viską gerai daro, prašydavo, kad sugalvočiau rūbų modelį. Draugės ir ėmė įkalbinėti, kad atidaryčiau savo siuvimo ir madų saloną.

Mano norus sužinojo vieni mano šeimos draugai. Jie ir įkvėpė ryžtis, ir padėjo, kuo galėjo. Pačioje pradžioje jie man davė patalpas Birutės gatvėje, kuriose viskas ir prasidėjo. Nesunkiai surinkau siuvėjų komandą. Buvo likę senų pažinčių. Ir klientų sparčiai daugėjo. Prieš aštuonerius metus reklamą į laikraštį dėjome, o paskui nereikėjo - reklama eina iš lūpų į lūpas.

Į parduotuvę - su dukra

- Papasakokite apie savo šeimą. Ar jos nariai supranta, kai mama dirba viršvalandžius ir nepatiekia karštos vakarienės?

- Esu dėkinga ir savo vyrui Leonui ir šešiolikmetei dukrai Agnei, kad jie retai pareiškia nepritarimą mano dienotvarkei. Kai grįžtu vėlai, vyras pats gali man patiekti vakarienę. Jie abu mane labai palaiko. Dukra nuo vaikystės mato visą mano darbo virtuvę. Galbūt ji jau persisotino tais audiniais, drabužiais, mada. Būna, kad įėjusi į kambarį ir pamačiusi, kad vėl įsijungiau „Fashion TV“, susiima už galvos ir atsidūsta - vėl tos mados.

Tačiau gerai, kad į drabužių parduotuves ji mane vis dar vedasi. Dažniausiai susitariame taip - ji žiūri, kas jai patinka, o aš renku, kas, mano nuomone, jai tiks. Susitinkame prie matavimosi kabinos. Agnė pasimatuoja ir jos pačios, ir mano išrinktus rūbus. Dažniausiai paaiškėja, kad mano skonis buvo tikslesnis, jai labiau tinka. Nieko nepadarys - patirtis išlenda.

- Kaip susipažinote su savo vyru?

- Darbe. Na, ne visai. Abu dalyvavome mūsų fabriko „agitbrigadoje“, jai vadovavo aktorius Kęstutis Macijauskas. Labai smagi kompanija buvo susirinkusi. Draugavome keletą metų visi būriu, o kai komanda pamažu ėmė byrėti, tarsi natūraliai susiklostė taip, kad paaiškėjo, kas kam labiau patinka. Mes patikome ir tikome vienas kitam. Dar ir dabar aplinkiniai mūsų klausia, ar bent retkarčiais pykstamės. Taip, retkarčiais „pasišpilkuojame“ žodžiais, bet tikrų pykčių taip ir nebuvo.

Dovanoja antpirščius

- Prisipažinkite, Gražina, ar tikrai Jūsų salone drabužius siūdinasi visos Klaipėdos ponios?

- Tarp mano klienčių iš tiesų labai daug protingų, veiklių, žavių ir savimi pasitikinčių moterų. Kai kurios yra daug pasiekusios gyvenime. Tačiau mano santykiai su moterimis labai draugiški - be jokių fanaberijų. Nemėgstu rūšiuoti - turtinga-neturtinga, garsi-negarsi. Man svarbesni kiti dalykai. Salone per tiek metų ne vieną valandą esame prie kavos puodelio prasėdėjusios. Klientės žino, kad nesvarbu, kiek žinau aš, kiti iš mano lūpų nieko neišpeš.

Didžiausias mano darbo malonumas turbūt ir yra tai, kad mano klientės tapo ir mylimomis draugėmis. Kartais iki graudumo gera, kai sužinau, kad ir būdamos užsienyje, atostogaudamos ar darbo reikaluose jos prisimena mane. Nuolat gaunu lauktuvių - žurnalų, knygų, net audinių. Labai malonu, kad daugelis moterų parveža ir eksponatų mano netikėtai surinktai kolekcijai.

Naujame salone vis neprisiruošiu pakabinti lentynėlės, į kurią galėčiau sudėti antpirščius, kuriuos man suvežė klientės iš įvairiausių pasaulio šalių.

Nuobodžiauti nėra kada

- Ar kada nors mėginote suformuluoti, kodėl Jums sekasi? Klientų turite, su garsiomis Klaipėdos moterimis šnekučiuojatės apie jų rūpesčius, sviestui ant duonos užsidirbate?

- Sunkus klausimas. Gal tą sėkmę lemia viskas po truputį? Mėgstu savo darbą, ir klientai tai jaučia. Su manimi dirba puikios profesionalios siuvėjos, todėl moterims galime pasiūlyti itin geros kokybės gaminius. Kartais tyliai sau pagalvoju, kad skonį ir supratimą atsinešiau iš prosenelių, šeimos. Be to, dabar jau sukaupiau didžiulį patirties bagažą. Nori nenori pastebiu visus siuvinio trūkumus, domiuosi visomis naujovėmis, mada. Be to, kurdama drabužio siluetą, stilių, visada įsijaučiu į to žmogaus charakterį, gyvenimo būdą. Niekada nesiūlysiu vulgarių ar itin ekstravagantiškų drabužių. Pas mane ateina moterys, kurios siekia paryškinti savo drabužiais charakterį. Joms rūbas - tik dalis gyvenimo, o ne svarbiausias dalykas. Ir mano pačios skonis toks, kad drabužis turi papildyti, bet ne užgožti. Nemėgstu atvirai demonstruojamo seksualumo. Gražiau, kai iš detalių jį gali tik nujausti.

- Tradiciškai šeštadienio interviu herojų klausiame, kaip jie leidžia laisvalaikį, likusį nuo nesibaigiančių darbų. Kaip atsipalaiduojate Jūs?

- Labai džiaugiuosi, kad nuo pat tų „agitbrigados“ laikų, beveik 15 metų, turime tą patį šeimos draugų ratą. Bendraujame penkios šeimos. Kartu ir džiaugsmus, ir liūdesį pasitinkame. Gimtadienius švenčiame, keliaujame, į kultūrinius renginius kartu einame.

Mėgstame kartu su vyru šeštadieniais pasigaminti karališkus pietus. Pagaminame ką nors skanaus, pasikviečiame draugus, mano brolius. Sekmadieniais važiuojame aplankyti uošvių, mano mamos, nuvažiuojame papietauti į Palangą. Visi trys skaitome labai daug knygų. Smagu ir į gamtą trise ar su visa draugų kompanija ištrūkti. Jei ne vienas, tai kitas, ką nors smagaus savaitgaliui sugalvoja ir tuoj pat visus kitus įtraukia. Nuobodžiauti nėra kada.