Pas mus ateina dviejų vardų mada, sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentė Daiva Sinkevičiūtė. Anot jos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žmonių, turinčių du vardus, pradėjo daugėti ir, palyginti su 7-uoju ar 8-uoju dešimtmečiu, jų yra gerokai daugiau.

„Abu vardai gali būti tos pačios kilmės, tarkim, abu apeliatyviniai, krikščioniškos kilmės. Kai kuriais atvejais mišrios šeimos taip randa bendrą kalbą: vienas vardas duodamas svetimos kilmės, kitas – lietuviškas. Jei vaikas yra gimęs užsienyje, svetimos kilmės vardas gali būti  užrašomas ir be galūnių, ir be lietuviškų rašmenų“, – teigia D. Sinkevičiūtė.

Ji sako, kad Lietuvoje greitai gali atsirasti ir tokių vardų, kokie po truputį plinta Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), pavyzdžiui: Šiaurė, Pietė, Medutė, Širdutė ir pan. „Turbūt atsiras. Nieko blogo“, – įsitikinusi lituanistė.

– Daug kas sako, kad, suteikdamas vardą, tu tarsi užprogramuoji vaiko likimą.

– Netikiu tokiais dalykais, man atrodo, kad čia per daug mistikos ir sureikšminimo. Vaikui vardas turėtų būti duodamas toks, koks patinka tėvams, kad neprieštarautų lietuvių kalbos taisyklėms, kad neturėtų neigiamos reikšmės. Bet su įvairiais likimais, lemtimis vardo nesiečiau. Žmogus vardą puošia, dergia – čia jau priklauso nuo jo paties.

– Jūsų interviu skaičiau, kad, pavyzdžiui, slavų kraštuose būdavo suteikiami vardai su neigiama reikšme, norint apsaugoti vaiką nuo tų dalykų, kurie yra jo varde. Lietuvoje tai gal nebuvo tiek populiaru?

– Mes nežinome, Lietuvoje buvo taip ar nebuvo, nes nėra išlikusių rašytinių šaltinių. O tam tikrus žinomus vardus galime interpretuoti labai įvairiai. Jei žiūri asmenvardžius, kurie yra užrašyti XVI a., gali rasti ir Myžtautą, ir Šūdautą, ir įvairių kitokių, susijusių su neigiama semantika. Bet realybė tokia, kad mes nežinome, kodėl jie yra duoti. O slavų tautos iš tikrųjų turėjo tokią tradiciją – neigiamos reikšmės vardas tarsi saugojo vaiką, padėjo jam apsiginti nuo piktųjų dvasių, tai buvo tarsi tam tikro šeimos tikėjimo dalis. Bet, žinoma, su krikščionybe tai nieko bendra neturi.

– Kiek dabar tėvai domisi vardų reikšmėmis? Juk, pavyzdžiui, Kęstutis reiškia „kenčiantis su tauta“, Gintautas – „ginantis tautą“ ir pan.

– Tėveliai, man atrodo, dabar daugiau domisi vardų reikšmėmis, bet jos, tarkim, kad ir Kęstučio arba Gintauto atveju, nėra taip tiesiogiai susijusios tik su apeliatyvais. Kęstučio su „kęsti“, „kentėti“ daugelis dabar ir nebesieja. Tai siejama su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jo kultu – būtent pagal tai yra duodami vardai. Gintautas – lygiai taip pat: šis vardas gerai žinomas ir iš Vaižganto „Pragiedrulių“. Tad būtent istorinė, literatūrinė konotacija vardui suteikia papildomos reikšmės, prasmės, ir į tuos vardus žiūrima kaip į svarbius kultūros ženklus. Dėl to toks tiesioginis ėjimas su reikšmėmis man atrodo banalus.

Pagrindinė problema, man rodos, yra ta, kad tėveliai prisiskaito įvairios literatūros, kuri nebūtinai yra patikima ir kur nebūtinai rašo teisybę. Kartais žmonės mato, girdi ir susiranda tai, ką nori. Dėl to kartais sunku ir pasakyti, ar čia to vardo reikšmė labai graži, labai tauri. Be to, įvairūs šaltiniai, tarkim, bent jau su užsieniniais vardais, būna nepatikimi, kalbininkų neperžiūrėti, mėgėjiški. Yra nemažai interneto svetainių, kurias rašo, pildo vardais besidomintys eiliniai piliečiai, kuriems tie vardai patinka. Jie rašo tai, ką galvoja, kaip tuos vardus išskaitė ir kaip interpretavo, bet tai nebūtinai yra tiesa. Dar būna ir taip, kad tos svetainės yra nelietuvių kalba, todėl tėveliai vardą išsiverčia nelabai tiksliai. Bet čia nuo įvairios neigiamos vardų reikšmės tėvelius sustabdo metrikacijos biurų darbuotojai.

– Kodėl būna, kad žmogus nori pasikeisti savo vardą?

– Žmonės keičia vardus dėl įvairių psichologinių priežasčių. Pavyzdžiui, tėvai davė vardą, kuris žmogui nepatinka. Tokiu atveju, sulaukęs pilnametystės, žmogus pasikeičia vardą ir tampa laimingesnis, geriau jaučiasi. Būna ir taip, kad tėvai gimusiam kūdikiui suteikia vardą, o paskui pagalvoja, kad to vardo gal nereikėjo duoti, kad norėtų kito, ir tada keičia.

Kartais tėvelius psichologiškai paveikia kiti žmonės, pasakę, kad vardas negražus, – tada tėveliai irgi keičia. Esu konsultavusi tėvus, kurie mergaitę pavadino Elija. Aplinkiniai pradėjo juos įtikinėti, kad nėra tokio mergaitės vardo, kad mergaitei jis netinka, kad tai berniuko vardas, kad jo reikšmė negraži. Tada mamytė labai susirūpinusi bandė keisti tą vardą, bet buvo jau praėjęs laikas, kai dar galima tai padaryti. Ji tikrai labai išgyveno ir sielojosi.

– Gal tuomet išeitis – du vardai?

– Dviejų vardų mados ateina pas mus, tai – pastarųjų dviejų dešimtmečių bruožas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tokių vardų pradėjo daugėti ir, palyginti su 7-uoju ar 8-uoju dešimtmečiu,  jų yra gerokai daugiau. Duoti du vardus buvo madinga 3-iajame dešimtmetyje, bet tada tai buvo daroma laikantis tam tikrų tradicijų: vienas vardas buvo duodamas krikščioniškas, kitas – pagoniškas lietuviškas, dvikamienis, tarkim, asmenvardis, trumpinys, apeliatyvinis vardas.

O dabar to nepaisoma. Abu vardai gali būti savos kilmės, tarkim, abu apeliatyviniai, krikščioniškos kilmės. Kai kuriais atvejais mišrios šeimos taip randa bendrą kalbą: vienas vardas duodamas svetimos kilmės, kitas – lietuviškas. Jei vaikas yra gimęs užsienyje, svetimos kilmės vardas gali būti  užrašomas ir be galūnių, ir be lietuviškų rašmenų.

– Kokie vardai Jus labiausiai nustebino?

– Pastarosiomis dienomis įdomus pasirodė vardas Sodautas. Sodautas, kaip man atrodo, yra naujasis dvikamienis asmenvardis: pirmasis dėmuo lyg ir sietinas su žodžiu „sodas“, antras dėmuo – „-autas“. Tokį dėmenį mes lyg ir turime vardyne, tarkim, yra Gedautas. Bet man atrodo, kad „-autas“ yra nutrupėjusi dvikamienio asmenvardžio antrojo kamieno dalis „-tautas“, nes turime tokių vardų, kaip Vytautas, Rimtautas. Taigi laikui bėgant tas „-tautas“ pradėtas interpretuoti kitaip, „t“ dalis priskirta kamienui, o „-autas“ interpretuotas kaip nauja priesaga. To rezultatas yra Sodautas.

Kad toks reiškinys, kai senų vardų baigmenys tampa naujų vardų dalimis, lietuvių vardyne įprastas, galime matyti ir iš svetimos kilmės vardų. Yra, tarkim, Mingridas, kurio „-gridas“ sietinas su Sigridu, Ingrida. Taip pat, tarkim, 6–8 dešimtmetyje gimusios mergaitės dažnai vadintos vardu „Jovita“. Būta ir kitų vardų, kurie turi tą baigmenį. O dabar vėl prasideda tokių vardų, kai „-vita“ tampa antruoju dėmeniu, mada: tarkim, turime Justvitą, Jolvitą.

– Grįžkime prie temos apie tėvų išradingumą. Užsienio žvaigždės savo vaikams irgi duoda neįprastus vardus. Vieni dukrą pavadino Apple (liet. Obuolys), kiti – Northwest (liet. Šiaurės Vakarai), Jamie Oliverio vaikai yra Aguona, Medutis, Rožytė. Ar tėvai, siekdami būti kuo originalesni, nesudaro vaikams problemų?

– Man atrodo, kad tai susiję su šeima, su vaiku, su kultūra. Mūsų kultūroje kol kas nėra tokių ryškių madų, kad vaikui būtų duodamas toks ekstremalus vardus. Bet JAV požiūris į vardą yra kitoks, ten visuotinė laisvė, visuotinė demokratija davė būtent tokius rezultatus. Tai nėra išskirtiniai, vieninteliai atvejai, ten taip yra ir dažniau.

– Pasakėte, kad mūsų kultūroje tai dar nėra priimtina. Bet galbūt artėja tas laikas, kai ir tarp mūsų atsiras daugiau Šiaurių, Piečių, Medučių, Širdučių ir pan.?

– Turbūt atsiras. Nieko blogo.

– O kas tai lemia?

– Originalumo ieškojimas, noras išsiskirti ir kad tas vardas būtų kitoks, kad nesikartotų. Gali būti, kad tai atgarsis tų laikų, kai vienoje klasėje mokėsi kelios Daivos, kelios Laimos, – dabar tėvai stengiasi to vengti ir vengdami ieško originalių vardų.