Ignas Gruodis: „Noriu į gyvenimo sūkurį“

Šeštadienio interviu apie drąsą, jaunystės lūkesčius ir pasitikėjimą savimi

Aštuoniolikmečiui šilutiškiui ši savaitė buvo bene neįprasčiausia per visą gyvenimą.

„Telefonas dirba neįprastu režimu - įkaitęs. Skambina ir žurnalistai, ir pažįstami,“ - prasitarė jis. Žmonės domisi įvykiu, turinčiu dvi spalvas - šviesiąją ir tamsiąją. Praėjusį šeštadienį abiturientas Ignas Gruodis išgelbėjo du skęstančius vaikus - aštuonmetį Dovydą ir devynmetį Luką. Trečio vaiko - Justino - išgelbėti nepavyko. Nuskendusio berniuko kūno tebeieškoma.

„Aišku, jaučiu kartėlį, kad vaikas nuskendo. Likęs vienas, vis suku atmintyje tą filmo juostą, kur aš paliečiu jo nugarą, bet...“ - atsiduso vaikinas.

Šilutės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ketina pristatyti I.Gruodį valstybiniam apdovanojimui - Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiui.

Apie žygdarbį negalvoja

- Dieną, kai išgelbėjai du vaikus, o vienas tavo akyse nuskendo, ko gero, prisiminsi visą gyvenimą. Ar dar grįžti mintimis prie tų įvykių?

- Stengiuosi negalvoti. Prisimenu, kai klausia draugai ar kamantinėja žurnalistai. Nors viskas tetruko 1-2 minutes, atrodė, kad užsitęsė amžinybę. Su mergina nuvažiavome į pliažą prie Rusnės. Pasidėjome daiktus, valgėme ledus. Mačiau netoliese vandenyje žaidžiančius vaikus. Nekreipėme dėmesio... Papasakoti viską?

Staiga prie manęs priėjo berniukų mama, pasakė: „Gelbėk, matai, kad vaikai skęsta, padėk“. Nusimečiau rūbus ir šokau į vandenį. Nors ten didelis pliažas, bet kitų vyrų aplink nebuvo. Apgalvojau, kaip elgsiuosi, jei vaikai priešinsis gelbėjimui - būtų tekę apsvaiginti juos kumščiu.

Pirmą vaiką buvo lengviausia ištraukti. Pačiupau, keliais yriais nuplaukiau iki seklumos, pastačiau ant žemės. Vėliau šalia buvusios merginos jį palydėjo iki kranto. Gelbėti antrojo nėriau po vandeniu. Srovė nemenka buvo, neseniai juk lietūs praūžė. Nors berniukas jau buvo gerokai srovės nuneštas, dar pačiupau. Vaikas nesipriešino. Jau buvo apsvaigęs. Įtempęs jėgas, stengiausi nuplukdyti iki kranto. Pasirodė, kad netoliese buvo dar viena sekluma - atsitiktinai įsirėžiau į ją kojomis. Palikau jį ant seklumos. Darsyk nėriau. Vos spėjau priliesti vaiko nugarą, nesučiupau. Atsispirti nebuvo kur, gylis - virš galvos. Kol susigaudžiau, vaiko jau nebuvo matyti. Atlėkė gelbėtojai, tačiau ir jie nieko nebegalėjo padaryti, upė nusinešė... Išgelbėjau mažesnį vienos šeimos vaiką ir jų kaimyną...

Ryškiausiai į atmintį įsirėžė tai, kad imu ir nepaimu to nuskendusio berniuko. Kaip išgelbėjau du, taip ryškiai neprisimenu, bet aiškiai prisimenu tą momentą, kai supratau, kad nieko nebegaliu padaryti.

- Kaip jauteisi pirmosiomis akimirkomis po to? Ar suvokei, kas nutiko?

- Nežinau, neatsimenu. Atsigavau po keliolikos minučių. Žinau, kad paskui nebuvo jokio jaudulio. Išlipau, apsikabinau draugę, ji sakė, kad baisiausia buvo, kai nėriau antrą kartą, antro vaiko gelbėti. Dar visą valandą buvom pliaže, bet maudytis nebesinorėjo. Plaučiai skaudėjo dar visą vakarą. Vakare irgi nesinorėjo būti vienam, norėjosi bendrauti. Daug kalbėjausi su draugais, mama.

Proga atsidėkoti?

- Atrodai pakankamai pasitikintis savimi, savo jėgomis, žinantis, ko nori. Ne kiekvienas aštuoniolikmetis būna toks užtikrintas...

- Pasitikėjimas savimi atsirado tuomet, kai prasidėjo rimtesni gyvenimo egzaminai. Pirmiausiai, kai išlaikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai, koks esu, lėmė tėvai. Augau, mokiausi - ir iš gerų, ir iš blogų dalykų. Mums su broliu daug kas buvo leidžiama, gal ir lepinamas buvau. Niekada nereikėjo kaulyti, kad išleistų į diskoteką. Ir visada galėjome normaliai su tėvais pasišnekėti, slėpti ko nors ir nesinorėjo.

- Ar pasvarstei, kodėl būtent tau likimas lėmė atlikti žygdarbį ir išgyventi kartėlį dėl vaiko, kuris nuskendo?

- Su viena drauge dar prieš metus ginčydavausi, kad nėra jokio likimo, dievo, numatytų įvykių. Dabar nebesu toks tikras. Jei atvirai, prieš keletą metų du beveik nepažįstami vaikinai mane taip pat ištraukė iš mirties gniaužtų. Gal likimas suteikė progą atsidėkoti?

- Kas tuomet nutiko, irgi skendai?

- Ne, priežastis kita, nesinori laikraščiui pasakoti... Na, gerai, pasakysiu. Būdamas penkiolikos, per miesto šventę smarkiai prisigėriau. Tiek, kad pabudau reanimacijos skyriaus palatoje. Nieko neatsiminiau - kas, kaip, kodėl. Pasirodė, kad mane atsitiktinai pamatė iš matymo pažįstami vaikinai. Gulėjau vienas pats kažkur nuošalyje. Jie ir parvedė namo. Tėvai iškvietė greitąją. Atgaivino. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne tie žmonės. Vėliau sužinojau, kas tie gelbėtojai, - mama kartą mieste pirštu parodė. Tie vaikinai mokėsi mano mokykloje, aukštesnėse klasėse, buvome pažįstami iš matymo. Jie ir padėjo. O galėjo praeiti pro šalį. Padėkojau jiems praėjus gal pusmečiui po įvykių.

Studijuos Vilniuje

- Kuo skiriasi gyvenimas mažame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta, ir didesniame, kur nuolat apsilenki su nepažįstamaisiais?

- Kai pasišneku su savo draugais, aišku, kad daug kam Šilutėje liūdna. Visi nori kuo greičiau į didmiestį išlėkti, tikro gyvenimo paragauti. Nors studijuojantys kitur sugrįžę džiaugiasi ir miestu, ir sutikę senus pažįstamus, gyventi Šilutėje nenori. Iš mažų miestelių, kiek jų mačiau, Šilutė man pats gražiausias miestas. Aš čia užaugęs, pažįstu kiekvieną kampą, bus įdomu retkarčiais sugrįžti.

- Kokia yra jaunų Šilutės žmonių kasdienybė? Kaip pramogaujate?

- Kalbant apie kitus šilutiškius, ne iš mano draugų rato, gyvenimo scenarijus šiuo metu paprastas - Airija, Anglija, keli mėnesiai juodo darbo, keturi, šeši ar dešimt tūkstančių litų, už kuriuos bernai nusiperka automobilius ir nuo vienuolikos iki paryčių duodasi centrinėje gatvėje. Išleidžia pinigus ir vėl važiuoja dirbti.

Mūsų kompanijoje kitaip. Stengiamės prisigalvoti pramogų - išsinuomoti pirtį, išeiti į žygį ar tiesiog pabendrauti. Tiesa, keli neįstojo į universitetą, metus padirbės užsienyje, o kitąmet grįžę vėl stos.

Užpernai vasarą dirbau durpyne Airijoje. Žiauriai sunkus darbas, tempas žvėriškas. Daugiau ten nevažiuosiu. Juolab kad ir Lietuvoje galima užsidirbti. Šią vasarą dirbau statybose, nemažai užsidirbau. Ir užpernai vasarą dirbau. Gariūnuose sandėlyje kiauras dienas prekes krovėme, o du kartus per savaitę keldavomės antrą nakties ir prekes į turgų veždavome. Žodžiu, juodo darbo esu ragavęs, suprantu, koks svarbus yra išsilavinimas.

- Po kelių dienų įprastas tavo gyvenimas pasikeis - pradėsi studijas Vilniuje. Ar baiminiesi šių pokyčių?

- Esu Vilniuje daug laiko praleidęs, man nieko naujo, ramu. Tik tiek, kad dabar galėsiu iš tikrųjų pajausti vilnietišką ir studentišką gyvenimą. Įstojau mokytis statybos inžinerijos, ši sritis perspektyvi.

- Kokias dar viltis sieji su kasdienybės pasikeitimu, studijomis ir gyvenimu Vilniuje?

- Viena pirmųjų užduočių - nušokti nuo televizijos bokšto. Tam turiu susitaupęs pinigų. Noriu paragauti adrenalino. Brolio draugai, nors vyresni trejais metais, tapo ir mano draugais. Sostinėje nebebūsiu naujokas - pažįstu miestą, žmonių, su kuriais mielai leisiu laiką. Tikiuosi, kad gyvenimas ten pateiks ir staigmenų. Praėjusią savaitę diskutavome su mamos drauge - gerai ar ne, kad Vilnius praryja geriausius žmones iš provincijos. Bet aš nežinau, ką reikia veikti Šilutėje visą gyvenimą.

Klaipėdoje - lyg namie

- Ar domiesi šalies politikų, visuomenės gyvenimo aktualijomis?

- Nesidomiu. Dėmesį patraukė tik su prezidentu Rolandu Paksu susijęs skandalas. Laukiau, kad kuo greičiau ta visa nesąmonė baigtųsi.

- O mokykloje ar gerai mokeisi?

- Ne, visai ne. Nežinau, ar vidurkis siekė aštuonetą. Tik tiek, kad gana lengvai ir sėkmingai išlaikiau egzaminus. Nebuvo ypatingo streso, juk dvylika metų mokiausi tam, susikaupiau. Išlaikiau geriau nei kiti tikėjosi, bet daugmaž taip, kaip pats planavau.

- Kiek dėmesio skiri savo išvaizdai?

- Nedaug, tiek, kiek reikia. Lietuvoje rūbų neperku. Brolis iš Amerikos daug drabužių parvežė, pats Airijoje prisipirkau. Pastaruoju metu tik džinsus čia įsigijau. Šiemet ir draugas iš Amerikos, ten žaidžiantis krepšinį ir studijuojantis, vėl privežė džemperių, kedų. Užtenka.

- O pats ar esi prisiekęs Lietuvos vyrų religijos - krepšinio - gerbėjas?

- Gal ne? Nežinau. Tiesa, iš vasarą uždirbtų pinigų pasilikau 350 litų abonentui į visas „Lietuvos ryto“ komandos varžybas. Brolis, jau gyvenantis ir studijuojantis Vilniuje, pasiūlė, sutikau. Tikiuosi, kad bus smagu. Tačiau jei pražiopsau kokias svarbias krepšinio varžybas, neverkiu, nesu fanatikas.

- Užsiminei, kad dažnai būni Klaipėdoje, kokie ryšiai tave sieja su uostamiesčiu?

- Čia jaučiuosi taip pat, kaip namie, kaip Šilutėje. Klaipėda man savas miestas. Mama čia užaugo, tik studijuoti į Vilnių išvažiavo ir paskyrimą į Šilutę gavo. Nuo vaikystės su šeima čia daug laiko praleidžiame. Uostamiestyje gyvena ir teta, dėdė, seneliai, draugų turiu. Ir jūsų laikraštį seneliai nuo neatmenamų laikų skaito, prenumeruoja, jiems bus smagu interviu perskaityti.

- Kaip, sužinoję apie išgelbėtus vaikus, tavo poelgį įvertino artimieji?

- Ramiai. Jie žino, kad kitaip negalėjau pasielgti. Senelis tik paprašė brolio, kad visus laikraščius, kuriuose apie mane rašo, nupirktų. Paskui pareiškė - neįdomu, visur tą patį rašo. Tik su broliu persimetėme keliais sakiniais, kad gerai, jog vasaros pradžioje pasitreniravome. Maudydamiesi ežeruose tėvo gimtinėje, Ignalinoje, pažaidėme, kaip atrodytų, jei mums reikėtų vienas kitą gelbėti. Repeticija pravertė...