Ir praktiška, ir puošnu
„Jūs nė neįsivaizduojate, kaip man patinka gaminti tokias rankines. Rankinės yra mano hobis, gyvenimo būdas, viso laisvalaikio aistra“, – sako Inesa.
Šiuo metu pašte klientų aptarnavimo specialiste dirbanti moteris pagal išsilavinimą – drabužių konstruktorė. Anksčiau siūdavo drabužius – ir sau, ir pagal užsakymus, bet šis užsiėmimas neprilipo. Kurį laiką dirbo drabužių konstruktore, paskui ėmė gaminti minkštų baldų užvalkalus.
Dar ji labai mėgsta megzti, kartais – kurti papuošalus.
„Mėgstu tokius darbelius, bet rankines siūti man įdomiausia, – sako Inesa. – Norisi to moteriško ir praktiško daikto – ir daiktus susidėti, ir pasipuošti. Kai einu su savo rankine ant peties, moterys atsisuka, nužiūrinėja, drąsesnės paklausia, iš kur tokią gavau. Sustoji, pasišneki, papasakoji. Malonu, kai klientės parašo: „Buvau Italijoje, visi žiūrėjo į tavo siūtą rankinę.“ Smagu, kai tavo darbą, unikalų daiktą įvertina.“
Mielas aksesuaras
Originalias rankines, viršuje užsegamas metaliniu užsegimu, Inesa pradėjo siūti prieš vienuolika metų. Pasakoja, kad tuomet dirbo vienoje baldų įmonėje, o į darbą atėjo kolegė, nešina tokia rankine.
„Kai pamačiau tą rankinę, galvoju – viskas, turiu pasisiūti! Ieškojau tokių užsegimų Lietuvoje, nusipirkau ir pabandžiau siūti. Siuvau vieną, paskui kitą, trečią“, – prisimena Inesa, pirmuosius kūrinius pasilikdavusi sau ar dovanodavusi mamai, draugėms.
„Norėjau išbandyti visokių formų, todėl žinios apie konstravimą man labai pravertė, – sako pašnekovė. – Būdavo, siuvu, siuvu, o kažkuriuo momentu pagalvoju: ai, ką aš čia nesąmonėmis užsiimu. Tada metu viską, tik metalinius užsegimus pasilieku. Po kurio laiko vėl visko prisiperku, nes negaliu kitaip, reikia siūti, nes jau matau kažkokią formą ir vėl noriu gaminti.“
Pirktų nebeturi
Kai prisiuvo rankinių ir jos nebetilpo spintoje, susikūrė „Facebook“ puslapį „Pasaulis su rankine“ ir pradėjo jas pardavinėti.
Kiek rankinių turi pati? Sako, gal septynias, kurios geriausiai dera ar mieliausios širdžiai. Dvi iš jų siūtos sau, nes būna, kad važiuojant atostogauti norisi atostogų rankinės. Dažniausiai tiesiog pasiuva rankinę, o paskui pagalvoja: visai šauni, reiktų panešioti.
„Dabar nešioju tik savo siūtas rankines – jau neatsimenu, kada paskutinį kartą pirkau. Rankinė man kaip papuošalas, – sako Inesa. – Nors kai siuvu, dažniausiai negalvoju, nei kas ją nešios, nei prie kokių drabužių derins. Tiesiog siuvu rankinę. Žinoma, būta ir siūtų pagal užsakymus vestuvėms ar prie suknelės į kokį balių.“
Rankinės yra mano hobis, gyvenimo būdas, viso laisvalaikio aistra.
Įkvepia audinys
„Dažniausiai rankines siuvu iš margo baldinio gobeleno – man iš tokio audinio jos labiausiai patinka, – sako Inesa. – Dar veliūrines vienspalves. Manau, kad iš gobeleno jos ilgaamžiškesnės, o juk norisi, kad kuo tvirtesnės būtų. Aš ten ir pamušalą dedu – kartais derinu panašią spalvą, kartais renkuosi kontrastą. Įsiuvu paminkštinimą, kad būtų tvirčiau.“
Pašnekovė sako į audinių parduotuves jau bijanti eiti, nes be audinio dažniausiai neišeina. Ir čia praverčia ilgametė patirtis: anksčiau, būdavo, pirkdavo 1 m, dabar jau žino, kad tiek nereikia: rankinę galima pasiūti iš 60 cm.
Labiausiai ją įkvepia audinys ir tas ypatingas užsegimas. „Imu audinius, užsegimus, pradedu dėlioti, derinti vieną su kitu, ir tada jau galvoje gimsta vizija. Žinoma, ne viskas pavyksta 100 proc., bet dažniausiai būna puiku – kitaip, bet gražiai. Kitą kartą galvoju: kas čia dabar išėjo?! Tada palieku rankinę ramybėje, o po kurio laiko grįžtu be jokio išankstinio nusistatymo. Paaiškėja, kad irgi visai įdomus variantas.“
Dviejų vienodų nėra
Kiek užtrunka pasiūti rankinę? Jeigu be siuvinėjimo, papuošimų – aštuonias valandas, gal net daugiau. Reikia sukirpti, viską susiuvinėti, paskui – daug rankų darbo, nes metalinis užsegimas prisiuvamas rankomis.
Inesos hobis, galima sakyti, atima visą jos laisvą laiką. „Kai jau turiu aiškią viziją, ką kaip darysiu, reikia kelių laisvadienių iš eilės. Dvi dienas nuo ryto iki vakaro dirbu, kol padarau pačią pradžią. O smulkius darbelius galiu ir po darbo grįžusi daryti – kažką daigstyti, metalines dalis prisiūti“, – pasakoja auksinių rankų moteris.
Inesa sako, kad vargu ar galima surasti dvi vienodas jos siūtas rankines, mat kuria jas pagal nuotaiką, pajautimą, kiekvienoje kažkas vis kitaip. Be to, nuolat jas tobulina.
Sako, kartais siuva rankinę ir mato, kad nesižiūri. Tada kažką keičia. Buvo tokių, kurias teko perdaryti dešimt kartų, kol rezultatas tenkino.
Iššūkių nesibaimina
Pačias pirmąsias rankines teko tobulinti, nes buvo sunku įkišti ranką. Norėjo, kad rankinė būtų erdvinė, ne plokščia.
„Galvojau, kaip padaryti, kad ji „išsižiotų“, kad būtų galima bet ką įdėti, – prisimena tuomet kilusį galvosūkį. – Vėliau pamėginau siūti rankines su keičiamomis rankenomis – kai galima užsegti trumpą arba ilgą. Visokius užsegimus testavau, kad geriau laikytų, visokias rankenas, kad nenutrūktų ką nors sunkesnio įsidėjus.“
Mažas kišenėles iš pradžių įsiūdavo į vidų rankomis. Dabar rankinėse jos yra dvi, abi ganėtinai talpios – telefonui ir dar kažkam. Kai viena klientė paprašė Inesos padaryti išorinę kišenę, kad galėtų įsidėti raktus ir nereikėtų kaskart rankinės atsegti, vėl teko pagalvoti, kaip padaryti, kad ta kišenė derėtų prie bendro stiliaus.
„Patobulinimų su laiku vis atsiranda. Dabar man iššūkis – rasti būdą, kaip jas valyti ir plauti. Žadu visokius valiklius išbandyti, nes gobelenas – ne oda, taip lengvai nenuvalysi“, – dalijasi nauju rūpesčiu.
Dar sako norinti pabandyti ant veliūrinio audinio išsiuvinėti aguonas arba rožes. Bus daug krapštymosi, bet siuvinėti I. Jurgilienei – vienas malonumas.
Naujausi komentarai