Inga Grubliauskienė įsimylėjo ir džiazą

Šeštadienio interviu apie geranoriškumą, džiazą, šeimą ir laimės stebuklą

Džiazo festivalio įkvėpėjas Vytautas Grubliauskas-Kongas, 12-ojo džiazo festivalio programėlėje kreipdamasis į klausytojus, kalbėjo ne tik apie džiazą. Muzikantas nesidrovėjo ištarti ir keleto sentimentalių žodžių savo moteriai. „Nors įnoringąjį festivalio šturvalą laiko trapios ir švelnios mano mielos Ingos rankos, džiazo fiesta tebeplaka mano širdies ritmu“, - rašė Kongas ir šiuo sakiniu atidavė duoklę mylimai moteriai.

Naujoji festivalio šturvalo vairininkė Inga Grubliauskienė prisipažįsta, kad tokio įtempto laiko, kaip savaitė prieš 12-ąjį Pilies džiazo festivalį, jos gyvenime niekada nebuvo. Jaunos moters telefonas skamba iki dešimtos vakaro, o kartą, vietoje telefono ragelio priglaudusi ranką prie ausies, ji ėmė užduotis skirstyti miegodama.

Kai didžiosios dalies klaipėdiečių laukiamo ir mėgstamo festivalio siela Vytautas Grubliauskas laimėjo rinkimus į Seimą, džiazo festivalį organizuojanti klaipėdiečių komanda turėjo rinktis, kas pakeis neprilygstamąjį Kongą. Tądien, kai vyko posėdis, Inga Grubliauskienė šventė gimtadienį, todėl televizininkas Vladas Straupas pajuokavo: „Kadangi šiandien Ingos gimtadienis, siūlau jai padovanoti džiazo festivalio vadovės pareigas“. Šis pranašiškas pokštas tarsi savaime išprovokavo įvykių seką. Šiandien Inga Grubliauskienė negaili pagyrų festivalį organizuojančiai komandai, vardija jo rėmėjus ir jau svajoja, kokia turėtų būti tryliktoji džiazo šventė. Jau aišku, kad jauna moteris jai patikėtą užduotį išsprendė puikiai. Vakar prasidėjęs festivalis, nepaisant oro išdaigų, įsibėgėjo ir pradžiugino ne vieno širdį.

Nemokama muzika

- Kada Jums džiazas tapo Jūsų širdies muzika?

- Dar paauglystėje draugai juokdavosi, kad man neva patinka senienos – Sinatra, Armstrongas. Klausydavausi tų populiariausių džiazo versijų. Džiazas niekada nebuvo man svetimas, visada buvo arti širdies, bet kai prieš keletą metų išgirdau Kongą grojantį, tai... Na, kaip rusai sako: „I pašla, i pojechala“.

- Pirmą kartą ėmėtės tokio atsakingo darbo. Ar džiazo festivalio vadovės darbas Jums patinka?

- Tikrai taip. Darbo nuo 8 iki 17 valandų neįsivaizduoju. Organizuojant džiazą, įvykių, žmonių, reikalų, rūpesčių kunkuliavimas vyko ištisai, be pertraukos. Ar man patinka? Negali būt net klausimo. Jei nepatiktų, nebūtų rezultatų. Šitam darbe reikia atiduoti visą savo širdį, visą savo laiką. Jei darysi „valdiškai“, tai pasijus. Kai aplinkiniai jaučia mano užsidegimą, entuziazmą, nuoširdumą, juos pačius tai uždega, tuomet visi reikalai daug paprasčiau sprendžiami. Aišku, darbo buvo daug, aišku, vienas kitas nesklandumas pasitaikė, bet apskritai visi labai geranoriškai mums padeda ir padėjo vien todėl, kad festivalis yra nekomercinis renginys.

- Ar organizuojant festivalį teko susipykti su kolektyvu?

- Nesipykstame. Nėra laiko, nesusitinkame. O iš tikrųjų - stengiamės diskutuoti, jei dėl ko nors nesutariame. Diskusijoje visada sugebame atrasti tašką, kuris visiems tinka. Mūsų komanda šiandien didelė, kartu su asistentais – 40 žmonių. Visi yra savo srities profesionalai, be to, labai mylintys džiazą žmonės ir galintys viską dėl to padaryti. Vien dėl komandos dirbti yra paprasta. Be to, nuolat šalia buvo ir Vytas. Tarėmės, skambindavome vienas kitam, jo patirtis labai pravertė.

- Kurio festivalio koncerto labiausiai laukiate pati?

- Labai laukiu šįvakar pasirodysiančio fleitininko Ronaldo Snijderso koncerto. Jis yra mano naujoji festivalio meilė. Jo kompaktinės plokštelės nuolat klausiausi automobilyje.

- Kaip Jums atrodo, kas kuria tokią ypatingą Klaipėdos džiazo festivalio atmosferą?

- Pirmiausia, aišku, muzika. Antra, gera muzika geriems žmonėms ir gera muzika, kuri nieko nekainuoja. Būtent tai man atrodo labai gražu ir teisinga. Juk ne visi, mėgstantys džiazą, gali jo pasiklausyti vien dėl finansinių dalykų. Kažkada Vyto sugalvota formulė, kad koncertai turi būti nemokami, labai pasiteisina. Tai, kad muzikos gali klausytis kiekvienas to panorėjęs, kuria kitokią koncertų atmosferą.

Bijo nubaidyti

- Esate didelės šeimos mama, kiek šeimos narių suskaičiuojate?

- Nemaža šeimyna mūsų. Jei vardyčiau nuo viršaus, tai pirmasis narys - Vyto dukra Agnė Grubliauskaitė. Jai 20 metų ir nors Agnė jau nebe vaikas, ji yra tikras mūsų šeimos narys. Po to mano sūnus... Bet kad mes neskirstom mano - tavo, tai yra mūsų vaikai, mūsų šeima, ir tiek. Sūnui Žilvinui liepą bus septyneri, Saulei – penkeri, o mūsų pagrandukei Elzytei - metai ir trys mėnesiai. Dar ir mes su Vytu – į skaičių.

- Ar lengvai Jūsų vaikai priėmė du naujus žmones šeimoje – Vytą ir Jūsų mažąją dukrytę?

- Labai natūraliai viskas susidėliojo į savo vietas. Galiu pasidžiaugti, kad Vytas yra labai geras mūsų visų vaikų tėtis. Būdavo, kad mes su Elze pabudusios atrandame, kad jis dičkius jau ir į darželį būna išleidęs – aprengęs, pusryčius paruošęs, Saulei šiaip ne taip didelę kasą surišęs. Tiesa, kartą sūnus su skirtingų spalvų kojinėmis į darželį nuėjo, bet nieko, vyrai paprasčiau į viską žiūri. Žilvinas su Vytu ir į kirpyklą nueina, ir mašinas kartu plauna, žodžiu, vyriškais darbais užsiima. O Saulė Vytą taip pat labai dievina. Pamačiusi per televizorių, puola ekraną bučiuoti. Jei Saulė pamato jį grojantį, labai susigėsta ir visų aplinkinių ima klausinėti:“Ar jums patinka, kaip mano Vytas groja, ar jums patinka?“ Tik įsitikinusi, kad visiems patinka, ji pati ima klausytis koncerto. Vaikai apskritai yra įsitraukę į muzikinį gyvenimą, ir jiems labai patinka maltis su muzikantais. O Elzė yra visų numylėtinė. Jau imame bijoti, kad išlepinsime.

- Žiūrint iš šalies atrodo, kad išgyvenate didelę laimę. Ar tiesa, kad sutikus Vytą Grubliauską Jūsų gyvenime daug kas pasikeitė?

- Kaip sako? Jei vienos durys užsidaro, atsidaro kitos. Gyvenime visada taip būna. Kartą Vytas labai gražiai pasakė: „Kai likimas beldžiasi į tavo duris, nebijok jų atidaryti, gal ten iš tikrųjų stovi tavo laimė?“. Juk neretai žmonės tų durų taip ir neatidaro. Labai dažnai galvoju apie tai, kad esu laiminga, bet bijau pasakyti garsiai. Bijau tą gerąją aurą, tą laimės pojūtį nubaidyti.

Džiaugiuosi, kad sutikau ne tik mylimąjį, bet ir gerą draugą, mokytoją, patarėją. Vytas yra man didelis autoritetas. Tiesa, Vytas sako, kad jis ir iš manęs daug ko išmoko. Juk gražus gyvenimas yra tuomet, kai ne tik gauni, bet dalijiesi, gali ir duoti, ir gauti. Mes dažnai prakalbame iki paryčių, diskutuojame nejausdami laiko tėkmės. Kalbame ir apie gyvenimo prasmę, ir apie vaikų psichologiją, kokią matome mūsų vaikų ateitį, kaip norime gyventi patys.

- Koks dažniausiai būna jūsų šeimos laisvalaikis?

- Praėjusį savaitgalį nuvažiavome visi kartu prie jūros, vaikai maudėsi, Elzė galėjo pilti sau smėlį ant galvos ir krykštauti, kad niekas to nedraudžia daryti. Labai dažnai su vaikais išvažiuojame pasivažinėti dviračiu. Turiu tokį vežimaitį, į kurį susisodinu visus tris vaikus ir išlekiame nuotykių ieškoti. Mano rekordas yra 25 kilometrai, o išspaustas greitis – 35 kilometrai per valandą.

- Ar dažnai Vytas dovanoja Jums meilės dovanas? O Jūs pati, ar jau atradote būdą, kaip palepinti savo vyrą?

- Vytas mane lengviausiai gali palepinti tuo, kad leidžia išsimiegoti. Kol Elzė dar maža, miego man nuolat trūksta, todėl visada esu jam dėkinga. Man nėra brangesnės dovanos, kurią Vytas gali man įteikti bet kurią minutę. Nėra nieko svarbiau už meile švytintį jo akių žvilgsnį.

O aš stengiuosi kartu su Vytu važiuoti į jo koncertus. Kažkada jis yra prasitaręs, kad visiškai kitaip jaučiasi, kai mato mane tarp publikos. Nors aš tuomet tampu tik viena iš daugelio jo gerbėjų, ir aš jaučiuosi puikiai, girdėdama jo muziką.