Šeštadienio interviu

I.Paulionienė nelinki perplaukti jūrą

Prieš 10 metų savadarbe valtele pasiryžusio perplaukti Baltijos jūrą ir netoli namų žuvusio Gintaro Paulionio žmona Irena tebegyvena tame pačiame bute, iš kurio kadaise su sūnumi Luku į kelionę išlydėjo savo vyrą. Namuose vis dar juntama keistuolio keliautojo dvasia. „Nekyla ranka ką nors keisti. Tuomet – arba viską, arba – nieko“,- ištaria moteris.

Viena aštuntoką sūnų auginanti „Santarvės“ vidurinės mokyklos mokytoja patvirtina: vyras jos asmenybei padarė didžiulę įtaką. Tačiau apie penkerius metus trukusį gyvenimą kartu ponia Irena kalba be patoso. Atvirai, neslėpdama, kad laikas kiek pakoregavo jos požiūrį į Gintaro poelgį: vienų akimis – žygdarbį, kitų – akibrokštą...

- Kaip Jūs gyvenate, ponia Irena?

- Daug kas klausia ir visiems atsakau tą patį: gyvenu gerai. Gal ir ne visi mane supranta.

- Kodėl ?

- Todėl, kad esu mokytoja. Todėl, kad gyvenu viena. Todėl, kad auginu sūnų. Todėl, kad visi įpratę skųstis. Tačiau, manau, jeigu imčiau skųstis, netaptų lengviau.

- Gerai gyventi trokšta visi. Galbūt pasidalinsite gero gyvenimo receptu?

- Buvo ilgas ieškojimų kelias. Dabar mane labai sustiprina mano bendruomenė. Kalbu apie evangelikų baptistų bažnyčią – po visų dvasinių klaidžiojimų joje pagaliau radau stiprybę. Gero gyvenimo receptas? Tikėjimas.

- Kaip į tai žvelgia aplinkiniai?

- Vieni – skeptiškai, kiti - su pašaipa. Tačiau, manau, yra tokių, kurie man pavydi, kad galiu taip tikėti.

- Mokytoja. Ne itin romantiška profesija.

- Prieš rudens atostogas suskaičiavau: dvidešimt šešeri mokytojavimo metai. Kadaise baigiau rusų filologiją. Prieš porą metų – lituanistikos studijas. Dabar dirbu „Santarvės“ vidurinėje, rusų mokykloje. Dar turiu paskaitų Tarptautinėje Baltijos akademijoje.

- Jūs turbūt suprantate, kad šeštadienio pokalbio Jus pasikvietėme ne todėl, kad esate mokytoja, kad gyvenate gerai, kad auginate sūnų Luką.

- Suprantu.

-Ar Jūsų nežeidžia, kad daugelį dominate todėl, jog esate prieš 10 metų Baltijoje žuvusio vienišo keliautojo Gintaro Paulionio našlė?

- Būsiu nekukli. Manau, kad ir šiaip esu įdomi (juokiasi). Kad manimi domisi dėl Gintaro - nepykstu. Iš tiesų, nors ir labai trumpas, pats intensyviausias mano gyvenimo periodas buvo su juo. Santuokoje mes prabuvome lygiai penkerius metus. Prieš dešimt metų, spalio mėnesį, mūsų vestuvių penkmečio dieną buvo rastas jo kūnas... Mane nuolat prisimindavo. Dėl Gintaro. Tai nežeidžia. Tačiau tik prieš porą metų pajutau, kad galiu visiškai ramiai kalbėti. Ir mokykloje dešimtųjų Gintaro žuvimo metinių proga mano įkurtas „Vienišo keliautojo“ klubas apie tai byloja. Mes įdomūs, tačiau Gintaras buvo neeilinė asmenybė. Puiku, kad aš su juo susitikau. Neaišku, ko daugiau buvo mūsų istorijoje – skausmo ar džiaugsmo?.. Turiu Luką – patį didžiausią džiaugsmą, kurį man paliko Gintaras. Gana vėlai ištekėjau. Laukiau savo žmogaus. Jis man parodė visas gyvenimo spalvas.

- Gintaro poelgį – paties padaryta valtele, be elementarios įrangos perplaukti Baltiją vieni vadina žygdarbiu, kiti – kvailyste, vos ne sąmoninga savižudybe.

- Mano požiūris taip pat keitėsi ne kartą. Iš pradžių buvo liūdesys. Po metų tapo pikta. Ypač kai sūnus Lukas kūkčiodavo: „Mama, noriu tėvelio!“ Aš ir dabar manau, kad Gintaras vaikui būtų galėjęs duoti labai daug. Tik vėliau supratau, kodėl jis taip elgėsi: ogi ieškojo amžinųjų vertybių ir negalėjo jų rasti. Pagal natūrą mano vyrui būtų didžiausias žygdarbis tvarkingai išeiti į darbą, tvarkingai sugrįžti namo, parnešti atlyginimą, savaitgalį praleisti prie televizoriaus. Juk iki kelionės jūra buvo Karakumų dykuma, kur jis keliavo pasiėmęs tik medaus ir vandens. Buvo kalnai. Gintaras visą laiką balansavo ant ribos. Jis bandė gyventi taip, „kaip visi“. Apie tai bylojo ir nupirkta žemė, bandymas joje statyti namą ir veisti sodą. Mūsų santuoka, Luko gimimas.

- Kodėl Jūs sumanėte įsteigti klubą „Vienišas keliautojas“?

- Šiam žingsniui mane paskatino geografijos mokytoja Natalija Otriašenkova. „Gintaras priklauso ne tik tau“,- sakė ji. Iš tiesų jis - mūsų miesto istorija, asmenybė, nesvarbu, kaip žmonės jį vertintų. Kai vaikai sužinojo apie klubą,- užsidegė. Dabar norinčiųjų tapti klubo nariais daugiau negu galimybių. Aštuntokai, kurie tave gali nustumti, lėkdami pro šalį, ir iš lietuvių turi 4, šaukia: „Mokytoja, mes norime!“. Šis klubas - ne dėl pliuso.

- Bet Jūs savo klubo narių turbūt neskatinate plaukti valtimi per Baltijos jūrą?

- Tikrai niekam nelinkėčiau. Turime savo nuostatus, tikslus. Tačiau nuveikus ką nors rimtesnio, gavus lėšų, kodėl gi nenuplaukus Gintaro keliu? Tačiau į tokią valtelę manęs niekas neįsodintų! Vienas klubo narys pasakė: „Aš žaviuosi šiuo žmogumi, jo drąsa, tačiau jo elgesiui nepritariu“.

- Ar šis klubas nėra savotiškas G.Paulionio idealizavimas? Dabar, kai jo nebėra, turbūt paprasčiau, negu nuolat būti šalia jo?

- Net per klubo atidarymą aš nesakiau, kaip man nuostabu ir puiku buvo su juo gyventi. Man su Gintaru buvo nepaprastai sunku gyventi! Lukui nebuvo trejų. Galėjau per dieną išleisti 2 litus 50 centų. Valgėme bulves, pieną ir duoną. Vaikui nupirkdavau dešrelę – daugiau nieko negalėjau sau leisti. Negali būti idealizavimo. Tačiau jeigu jis būtų kitoks, kitaip ir būtų gyvenęs.

- Ar nekilo mintis – negyventi kartu?

- Tokių minčių kilo, kai jis bandė plaukti pirmą kartą. Tuomet neišliejau nė vienos ašaros. Net nieko nesuprantančiai apie tokius dalykus jo elgesys atrodė kvailystė.

- Kaip gyvena Lukas?

- Dabar jis aštuntokas. Jo ūgis 1 metras 85 centimetrai. Didžiausias galvos skausmas – 46 batų numeris. Lukas turi savo nuomonę. Lanko krepšinio treniruotes. Dėkui Dievui, kol kas nesiveržia keliauti. Tačiau kai buvo pirmokas, maniau, kad važiuosiu iš Maskvos jo parsivežti. Iš tėvo paveldėjo ypatingą akylumą. Mato ir jaučia aplinkinį pasaulį – tuo aš džiaugiuosi. Jeigu paklaustumėte jo mokytojų, pasakytų, kad tai – gana pašėlęs vaikas. Dar labai atviras. Kaip kadaise su Gintaru, vakarais ar savaitgaliais su Luku geriame arbatą ir kalbamės.

- Vienai moteriai turbūt sunku?

- Dabar jau ne (juokiasi). O kadaise, žinoma, buvo sunku. Tačiau net sudėjus visus pliusus bei minusus, po bendravimo su tokiu žmogumi kaip Gintaras nėra lengva sutikti kitą. Dabar jau ir nebesitikiu. Žinoma, kai 38 metų likau viena, kildavo visokių minčių. Buvo bandymų, tačiau nieko neišėjo.

- Dėkui už nuoširdumą.