Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta paroda "12-asis kilometras: 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai". Tarp sušaudytųjų buvo ir vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis, o jo šeima ištremta prie ledjūrio.

Nenujautė likimo posūkio

"Kelionė Biblijos puslapiais" – šios "Žinių radijo" laidos niekada nepraleidžiu. Esu tikra, kad nė vienas enkavedistas ir kiti stalininių represijų vykdytojai nebuvo net regėję Šventojo rašto. Antraip jie nebūtų taip nužmogėję", – įsitikinusi devynių gyvenimo dešimtmečių slenkstį perkopusi, 1942 m. sušaudyto buvusio vidaus reikalų ministro A.Endziulaičio dukra Danutė Endziulaitytė.

Ši garbaus amžiaus sulaukusi moteris tebėra išlaikiusi taurius inteligentiško veido ir elgsenos bruožus, nors juos galėjo sunaikinti marinimas badu šalčio kamerose už poliarinio rato, patyčios ir siaubingas badas. "Nenujautėme, kas mūsų šeimos laukia Kaune 1941 m. birželio 14-osios naktį. Tada dar kartą įsitikinome generolo Vinco Vitkausko klaidingu aiškinimu, kad nesipriešino sovietų okupacijai, nes norėjo išsaugoti Lietuvos kariuomenę. Juk būtent tą istorinį birželį daugybė Lietuvos karininkijos buvo išvežta į Sibirą. Nors mano tėvą buvo galima vadinti tik buvusiu karininku, tačiau jis buvo sušaudytas, o jo žmona ir aš su vyresne sese atsidūrėme už poliarinio rato, kur net paukščiai neatskrenda", – pasakojo D.Endziulaitytė, sėdėdama lovoje, iš kurios dabar labai retai pakyla – neseniai neteko kojos.

Ką gi tokio padarė A.Endziulaitis, kad sovietų valdžia jį sušaudė, o šeimą ištrėmė už poliarinio rato?

A.Endziulaičio "kaltė"

Kaip sakė istorikė dr. Audronė Veilentienė, baigusiam Karo mokyklą Kaune A.Endziulaičiui (g. 1985 m.) 1920–1922 m. buvo patikėtos krašto apsaugos ministro adjutanto pareigos. Jaunas karininkas dalyvavo kovose su lenkais ties Giedraičiais, o po to kartu su žemės ūkio ministru Mykolu Krupavičiumi vykdė žemės reformą Lietuvoje, vadovavo Žemės fondo departamentui. Baigęs studijas Lietuvos universiteto teisių fakultete A.Endziulaitis 1925–1926 m. dirbo vidaus reikalų ministru ir išgarsėjo dėl griežtos kovos su komunistiniu pogrindžiu, buvo III Seimo narys. Nuo 1927 m. vertėsi advokato praktika.

Suimtas A.Endziulaitis buvo išvežtas į Sverdlovsko srities Gari lagerius, kur apkaltintas už dalyvavimą lietuvių kalinių sukilėlių organizacijoje. Ši planavo lageryje ginkluotą sukilimą ir perėjimą į vokiečių pusę, kai šie priartės prie Uralo. Taip pat jis kaltintas, kad buvo Lietuvos vidaus reikalų ministras, aktyvus Krikščionių demokratų partijos narys. 1942 m. spalį Ypatingojo pasitarimo sprendimu buvo nuteistas mirti. Drauge su grupe žinomų tarpukario Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų 1942 m. gruodžio 10-ąją sušaudytas 12-ajame kilometre už Sverdlovsko.

Nenusirengdavo pusę metų

"Ačiū, – padėkojo Danutė už pokalbio metu paduotą vandens stiklinę. – Ten, už poliarinio rato, atėjus poliarinei vasarai, kai saulė mėnesį nenusileisdavo už horizonto, o temperatūra pasiekdavo kelis laipsnius šilumos, geriamą vandenį labai brangindavome. Mat jo lašus rinkdavome, nuvalę samanas nuo ledo luito – jis, aptirpdamas saulėje, padovanodavo mums gėlo vandens. Tokiu metų laiku skalbdavome savo viršutinius ir apatinius drabužius, kurių nenusirengdavome pusę metų – guldavome ir keldavome su jais, nors žeminėje iš silkių statinės pasidarytą krosnį kūrendavome kiaurą parą. Mat audringas ledjūris vasarą išmesdavo į krantą didžiąja Rusijos upe Lena plukdytų iširusių sielių, kurie pažerdavo upės žiotyse pjauto ir nugenėto miško."

Tokios gyvenimo sąlygos buvo ir Mys Mastache, ir Bykovo Myse. Pašnekovė prisiminė, kad būdama 17-os vos liko gyva dėl nežmoniško bado – vienam tremtiniui per parą buvo duodama pusė stiklinės miltų. Juos iš vakaro tremtiniai užpildavo vandeniu, o rytą formuodavo rutuliukus ir valgydavo apvirtus.

Elgetavo Tiksyje

"Mes su buvusio užsienio reikalų ministro Valdemaro Čarneckio sūnumi Algiu pasiryžome nueiti 60 km į Tiksio uostą prasimanyti maisto. Ten abu elgetavome, prašydami kruopų, miltų, trupinių. Prisimenu, kokia buvo šventė grįžus, kai skrudinome Tiksio nakvynės namuose nuo stalų susižertus duonos trupinius ir žuvų kaulus, kuriuos buvome sutrynę", – prisiminė D.Endziulaitytė.

Prisiminė ji ir už poliarinio rato steigtą drauge su kitomis merginomis žvejybos kolūkį. "Mamą su sese palikau Mys Mastache, o pati su "kolūkietėmis" išėjau pėsčiomis 100 km į vieną kontorą, kad įsteigtume kolūkį "Arktika" ir uždirbtume šiek tiek pinigų miltams. Nedideles eketes kirsdavome už keliolikos kilometrų nuo savo gyvenamosios vietos. Tik mums žinomu būdu pratraukdavome tarp ekečių tinklus po ledu. Vilkėjome kas ką išmanėme, o avėjome iš virvių pintomis vyžomis ir maišinio audinio autais. Žuvis, kurių lietuviškų pavadinimų nežinau, iš tinklų traukėme plikomis šlapiomis rankomis baisiame šaltyje. Sušalusias rankas šildydavome grįžusios prie vadinamos krosnies", – pasakojo pašnekovė.

Pabėgo namo

Žvejės ilgainiui pradėjo gailėtis įsteigusios šį kolūkį, nes šešerius metus teko dirbti esant pragariškoms sąlygoms. Ypač spiginant 50 laipsnių šalčiui, o vasarą, esant keliems laipsniams šilumos, – stovint iki juosmens vandenyje. D.Endziulaitytei, kaip ir kitoms "kolūkietėms", ne kartą teko įsikinkyti į roges ir parvežti žvejybos laimikį valdžiai. Ši atsiskaitydavo miltais ir pinigais.

Žuvies parveždavo mamai (Aldonai Endziulaitienei), duodavo Čarneckienės ir jos kelių vaikų šeimai, nes ši nieko neturėjo: nei ką po galvą pasidėti, nei kuo užsikloti – A.Endziulaitienė atidavė tai šeimai savo pagalvę ir antklodę.

Danutė kelis kartus mėgino pabėgti iš Šiaurės pragaro. Tik trečias kartas pavyko – ji su mama 1949 m. pabėgo iš Jakutsko (Danutės sesė liko, nes jau gyveno kitur) į Lietuvą. Danutė apsigyveno pas draugus Kaune, o mama – pas žinomą dainininkę Betričę Grincevičiūtę. Žinoma, ne be gydytojo šviesuolio Juozo Nemeikšos pagalbos.

Tardydavo tik nuogą

"Įdomu, kad mano teta, bėgdama į Vakarus, atidavė savo namą VDU Statybos fakulteto dekanui (vėliau fakultetas pervardintas į Politechnikos institutą) Stasiui Vabalevičiui. Jo šeimai buvo patikėta saugoti ir dalį mūsų šeimos turto. Deja, mums nieko negrąžino – jie vis ką nors parduodavo iš mūsų indų, drabužių, kitų daiktų. Bet labiausiai man buvo skaudu, kai ant Vabalevičių Kalėdų eglutės išvydau savo mėgstamus žaisliukus", – nustebino pašnekovė, kuri, grįžusi iš Sibiro, neilgai gyveno savo tetos name, atiduotame Vabalevičiams.

Po poros metų Danutė buvo suimta ir pasodinta Kauno kalėjime į vienutę, kurioje buvo vietos tik stovėti. Moteris buvo tardoma, reikalaujant pasakyti, kur slapstosi anuomet jau į Ukrainą išvažiavusi jos mama. Tardė ją, kiekvieną kartą išrengdami, kankindami ir grasindami. Iš vienutės, kurioje ji buvo paskelbusi bado streiką, Danutę pervedė į didelę kamerą. Čia dieną buvo neįmanoma pailsėti – čiužinius reikėjo laikyti susuktus ant metalinės lovos, ant kurios buvo galima tik sėdėti, o naktį toje perpildytoje žmonių kameroje buvo neįmanoma užmigti. Dvokė vadinama "paraša" – kibiras su dangčiu vietoje tualeto. Iš šio kalėjimo Danutę išsiuntė į Krasnojarsko krašto lagerį Suchobuzinskij, kur jai teko dvejus metus gyventi kartu su kriminalinėmis nusikaltėlėmis.

Išgelbėjo gyvybę

Lageryje ji tapo felčere – šios specialybės paslapčių ją išmokė ligoninei vadovavęs gydytojas Nikolajus Iljičius (pavardės neprisimena), nukentėjęs dėl paranojiško Stalino požiūrio į gydytojus. Šis specialistas buvo geranoriškas Danutei: kai ją buvo rengiamasi vėl išgabenti laivu į Norilską (Šiaurę), jis pasirūpino išsiųsti moterį dirbti į Pavlovską Altajaus krašte. Ten Danutė sužinojo, kad visi plaukę laivu į Norilską, nuskendo.

Kai po metų Danutė persikėlė į Barnaulą ir įsidarbino vaikų tuberkuliozės sanatorijoje medicinos seserimi, gyvenimas, anot jos, tapo panašus į rojų, nes nebereikėjo badauti. Čionai savanoriškai atvyko į tremtį ir jos mama.1957 m. jos abi vėl be leidimo parvažiavo į Lietuvą, kur rado prieglobstį pas kaunietę gydytoją Marcelę Jasulaitienę. Danutė įsidarbino Garliavos ligoninėje medicinos seserimi, o vėliau tris dešimtmečius dirbo Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos veikloje.

Trėmimai ir skerdynės

Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejaus parengta paroda "12-asis kilometras: 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai".

Parodoje pristatoma 1940–1941 m. politinė situacija, lėmusi pirmuosius Lietuvos gyventojų trėmimus ir įkalinimus lageriuose, trumpa Gario lagerio (Sverdlovsko sritis), kuriame buvo kalinami politiniai kaliniai, istorija ir mirties bausme nuteistų Lietuvos piliečių biografijos.

1938 m. Sverdlovsko srityje buvo įkurtas Šiaurės Uralo pataisos darbų lageris – Sevurallagas, o pačiame Sverdlovske veikė kalinių persiuntimo kalėjimas ir Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjimas. Jame nužudytų kalinių palaikai buvo sunkvežimiais išvežami į miškingą vietovę, esančią 12-ajame Maskvos–Jekaterinburgo trakto kilometre ir čia užkasami.

1996 m. 12-ajame kilometre įkurtas Memorialas politinių represijų aukoms atminti.

Pasak parodos autorės, LGGRTC Genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Ramunės Driaučiūnaitės, politinių represijų aukomis tapo Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjai, kariškiai, teisininkai, mokytojai, žurnalistai ir kitų visuomenės sluoksnių atstovai. Tarp sušaudytųjų – aštuoni 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetų nariai, kurių šeimos buvo ištremtos į Sibirą.

Pirmąjį Lietuvos gyventojų trėmimą 1941 m. birželio 14–18 dienomis vykdė specialūs NKVD daliniai. Labiausiai nukentėjo inteligentija.

Pasak istoriko Arvydo Anušausko, politinių kalinių žudynės Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. ir tęsėsi penkias paras. Buvo surengta apie 40 grupinių skerdynių, kuriose buvo nužudyta apie tūkstantis politinių kalinių, neskaičiuojant tų, kurie buvo išvežti į Rusiją ir ten sunaikinti.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, laiškai, spaudos leidiniai iš įvairių Lietuvos muziejų, bibliotekų, archyvų, privačių asmenų kolekcijų.