INSTALIACIJA
Japonė savo kūrinyje susiejo dvi kultūras
Klaipėdos ir Kudži miestų penkiolikos metų partnerystės ir draugystės sukakčiai dedikuota japonės menininkės Yoko Inoue instaliacija „Liquidation“, ketvirtadienio pavakarę klaipėdiečiams pristatyta Dailės parodų rūmuose. Niujorke gyvenančios menininkės projektas negimusių vaikų tema susieja tradicinę japonų kultūrą, zenbudizmą, meditaciją ir šiuolaikinę Vakarų multikultūrą.
Menininkės vardas Yoko, išvertus iš japonų į lietuvių kalbą, reiškia lapelį, o pavardė Inoue – šulinį. Bet pas mus, kaip, beje, ir Niujorke, į kurį ji atvažiavo 1978-aisiais studijuoti ir pasiliko, mažai kas tai žino. Yoko jaučiasi pritapusi svetur, kur atstovauja platesnei japonų kultūros sklaidai šiuolaikinėje multikultūroje. Ir Y. Inoue projekte susiduriame su vakarietišku požiūriu į Rytų kultūrą. Bet negimusių vaikų problema, anot šio projekto kuratoriaus menotyrininko Igno Kazakevičiaus, bendra ir Rytams, ir Vakarams.
Autorės nuomone, kiekvienos moters reikalas – gimdyti vaikelį ar ne. Jai nepatinka, kad kažkas verčia jas jaustis kaltomis, atgailauti dėl abortų. „Dvasinis apsivalymas irgi kiekvienam kainuoja. Tam tikra prasme ir čia gali atsirasti vartotojiški santykiai. Religija, manau, gali turėti reikšmės moters apsisprendimui, bet ne lemiamos. Multikultūra daro kur kas didesnę įtaką“, - įsitikinusi menininkė.
Instaliaciją „Liquidation“ Y. Inoue pernai sukūrė didžiuliam budizmo projektui ir pristatė vienoje iš Niujorko galerijų. Prieš tai menininkė penkerius metus rinko medžiagą, važinėjo po Japoniją ir kitas budizmo šalis, domėjosi jų moterų gyvenimu, filmavo šventyklas ir kūdikių kapinaites, kurių autentiškus vaizdus matome videoprojekcijoje. Kaip pastebėjo japonų kultūros žinovas Vytautas Dumčius, japonai kapinėse išties puošia akmeninius antkapius, mažytes budos skulptūrėles megztomis vaikiškomis kepuraitėmis, seilinukais, prijuostėlėmis, gėlytėmis, vėjo malūnėliais. Japonai tai mėgsta, net vaikai mielai tai daro.
Atkurdama negimusių vaikų kapinių vaizdą, instaliacijai menininkė panaudojo tuščius butelius. Jai prireikė 300 plastikinių geriamo vandens indų ir 200 stiklinių alaus butelių. Šią tarą, labai panašią į vaikų figūrėles, ji surikiavo ir aprengė kaip tas negimusių vaikų kapinaičių budas, greta supylė druskos (apsivalymo simbolis) kauburėlius, padėjo ant baltų skepetaičių perrašytus maldų tekstus. Į tuščius „Maxima“ alaus butelius sumerkė megztus gvazdikus. „Instaliacijoje įsikūnijo menininkės siekis aprengti nauju vaikystės rūbu vartotojišką gyvenimą. Mąstant plačiau, juk tas rūbas visai nenaujas, tai - tradicija, kuri nekinta, nes mes patys ją sustabdėm. Kodėl? Žmogui būdinga stengtis prisiminti. Ir tai, ką jis atranda, iš tiesų yra tik prisiminimai...“ – dalinosi įspūdžiais klaipėdietis menotyrininkas.
„Šis projektas man labai svarbus, - sakė autorė per vernisažą. - Jis susijęs su tradicija (ritualu) ir vartotojiška kultūra, kurioje gyvendami į praeities kultūrinius klodus žvelgiame per kapitalizmo prizmę. Mano kūrinys – apie budizmą ir budizmo šventyklų griuvimą. Bet po tais griuvėsiais yra dvasiniai dalykai, kuriuos mes nešiojamės širdyse. Pastebėjau, jog Lietuvoje irgi labai vertinamos tradicijos. Jūsų šalis, kaip ir manoji, pasuko kapitalizmo keliu. Aš labai tikiuosi, kad mes tas tradicijas vis dėlto išsaugosim.“
Naujausi komentarai