„Sugiharos fondas - diplomatai už gyvybę“ paskelbė 2008 m. Tolerancijos žmogų. Juo tapo VDU dėstytojas, žurnalistas, buvęs „Laisvosios Europos radijo“ apžvalgininkas Mykolas Drunga. Kai kuriems apžvalgininkams toks žingsnis sukėlė „tolerantišką“ nepasitenkinimą.

Tai rodo ir tokia apžvalgininko Artūro Račo reakcija: „Galiu pasakyti tik viena: arba aš esu visiškas beprotis, arba tokie yra tie, kurie išrinko M.Drungą Tolerancijos žmogumi“. Tai ir paskatino iškelti klausimą: o kas yra tolerancija?

Ar yra šiuolaikinės visuomenės didesnė vertybė nei tolerancija? Nei meilė, nei tiesa, pasišventimas ar kokia kita vertybė su ja negalėtų lygintis. Tik ar tolerancijos sąvoka neįgauna kiek iškreiptą supratimą ir praktikavimą. Lotyniškas terminas tolerancija ir lietuviškas pakantumas yra tos pačios semantinės kilmės. Ir pirmas ir antras kilo iš kantrybės sąvokos.

Pakantumas ir kantrybė

Pakęsti klystantį, klumpantį žmogų, gerbti jo nelygstamą orumą, bet neapkęsti klaidos. (Gerbti kitos rasės, tikėjimo, tautybės ar neįgalų asmenį - tau jau net ne tolerancija, bet paprasčiausias žmogiškumas). Svarbu įsijautimas (empatija) į kito padėtį, gilinimas supratingumo, bet tai nepaneigia tiesos: kas yra objektyviai teisinga, o kas - ne. Didelė žmonių dalis rūko, bet tai nepadaro rūkymo objektyviai teisingu. Pakantumas ne reiškiniui, bet asmeniui. (Pavyzdžiui, pažįstu, drįsiu sakyti, šventą kunigą, kuris daug rūko. Gili pagarba jam nepaneigia mano netolerancijos pačiam sveikatą alinančiam rūkymui). Vykstant diskusijom dėl rūkymo uždraudimo maitinimo įstaigose, kai kas tai pat sakė, kad toks sprendimas skatina netoleranciją.

Tikroji tolerancija - pakęsti alkoholiką, bet nepakęsti alkoholizmo blogybės.

Tai, kas kadaise atrodė tiesiog nepakenčiama ar tiesiog neįmanoma, dabar nebekelia neigiamos reakcijos ir pasipiktinimo, o kartais tokie reiškiniai tampa netgi norma. Pavyzdys - požiūris į girtavimą. Piktnaudžiavimas alkoholiu dažnai nelaikomas amoraliu, antisocialiu elgesiu. Ypač toks žmonių požiūris paplitęs Lietuvos kaimuose, kur girtavimas jau yra tapęs dalies kaimo žmonių kasdienybe. Pripratimas prie išsigimusio reiškinio - pavojingas simptomas! Gal ir tai tolerancija.? O gal apsipratimas ir abejingumas: ne mano žirniai, ne mano pupos.

Ar yra iškilesni tolerancijos ir meilės pavyzdžiai kaip Motina Teresė, Martynas Liuteris Kingas, Jonas Paulius II , ekumenizmo skleidėjas Taize brolis Roze Sulcas, Ditrichas Bonhoferis ir kiti, kurie prie pakantumo skleidimo prisidėjo ne abejingumu, o išreikšdami aiškią poziciją įvairių visuomeninių negerovių klausimais. Kai kurie iš jų savo pažiūras ir veiklą net apvainikavo smurtine mirtimi. Jie suvokė ir priėmė rizikingą atsakomybę dėl visuomenėje įsigalėjusių negerovių, buvo sąžinės pranašišku balsu. Tai tikro pilietiškumo pavyzdžiai! Pakantumas nepaneigia kritiškumo (taip pat ir savikritiškumo) ir nuomonių įvairovės, argumentų kalbos.

Prie visuomenės ugdymo labiau prisideda Lietuvos gėjų lyga nei Lietuvos sveikuolių sąjunga?

Kai išreiškiau nuomonę, kad reikia supratingos užuojautos ir padariusiems sunkų nusikaltimą asmenims, kai kurių komentatorių buvau pavadintas per atlaidus nusikaltėliams. Pakantumas - tai ne pritarimas niekšiškam veiksmui, bet matymas galimybės, kad kiekvienas žmogus turi jėgų pasikeisti, ištaisyti savo klaidą. Todėl ir reikia atsargiai su kito rūsčių nuteisimu. Nėra žmonių be trūkumų, netobulumų ar nuodėmių. To nematydami savyje - pasidarytume tik negailestingais fariziejais besilaikančiais įstatymo, „tiesos“ raidės.

Kita vertus, pakantumas tikrai nėra nekritiškumas tiems asmenims, kurie net didžiuojasi savo netikusiu elgesiu ar kai kuriais sutrikimais. Tenka nustebti perskaičius straipsnį - „Lietuvai gresia baudos už netoleranciją“. Bauda už tai, kad valstybėje nenumatytas finansavimas norintiems pasikeisti lytį asmenims, nefinansuojamos lyties keitimo operacijos. Bauda grasinama, kad užsieniečiui, pastoviai gyvenančiam Lietuvoje, tokia galimybė nesuteikiama. Kur Europa eina? Ir kur mes su ja?

Ir finansavimas kam skiriamas? Kokios tolerancijos ugdymui? Štai ką tik paskelbti rezultatai, kad Norvegijos finansinių mechanizmų parama, koordinuojama Finansų ministerijos, neskirta daugeliui tikrai pasišventusiai dirbančioms ir patirtį bei vaisius turinčioms visuomeninėms organizacijoms kaip, pavyzdžiu, Lietuvos sveikuolių sąjungai, o Europos Sąjungos fondai sočiai skiria Lietuvos gėjų lygai. O ir pats finansavimo paskyrimas kelia įtarimų (apie tai Nevyriausybinių organizacijų pareiškimas “Dėl NVO fondo atrankos rezultatų ir lėšų paskirstymo“.

Tokios tariamą tolerantiškumą skleidžiančios organizacijos gavusios didelį finansavimą gali ir žiniasklaidą įtakoti, pirkti, kad rašytų teigiamus straipsnius apie homoseksualų, lesbiečių, transeksualų, transvestitų paradus, gintų jų teises propaguoti savo kultūrą, darytis lyties keitimo operacijas už mokesčių mokėtojų pinigus.
Taip ir dingsta tikroji tolerancija, puoselėjamas abejingumas.