Paparčio žiedas iš tiesų yra dvasinio nušvitimo, kurio žmogus nuolat siekia, metafora, sako etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. „Tai nereiškia, kad turime kažkur pririšti paparčio žiedą ir eiti jo ieškoti. Vaikai taip gali žaisti, bet suaugusieji turi suprasti, kad išties dabar reikia susikaupti ir šviesą, kurią gauname šiandien, išsaugoti ir tamsiuoju metų laiku“, – teigia jis.

– „Mistinis vakaras“, „burtų vakaras“, „stebuklinga naktis“ ir panašūs apibūdinimai taikomi Joninių nakčiai. Iš kur tiek tikėjimo burtais būtent šią naktį?

– Mūsų protėviai, pabaigę darbus, prieš pradėdami kitus, visada švęsdavo šventes. Tai būdavo pertrūkis tarp darbų, dvasios, sielos atgaiva. Dažniausiai tas šventes derindavo su svarbiais įvykiais gamtoje: saulės padėtimi, kai ji keliauja ilgiausią arba trumpiausią kelią, arba kai diena lygi nakčiai. Tai – vienos iš svarbiausių ir archajiškiausių švenčių. Manoma, kad Rasos arba Kupolių šventė (kaip Jonines vadino senovėje) buvo pati archajiškiausia, nes tuo metu žmogui buvo akivaizdu, jog gamta yra pačiame savo jėgų žydėjime, kad ji – didžiausiame pakilime. Anksčiau, kai žmogus labiau jautėsi gamtos dalimi [...], jis iš tikrųjų stengėsi dalyvauti šioje šventėje, kurią ne kas nors sugalvojo, o pati gamta davė. Buvo labai daug papročių, susijusių su žmogiškųjų galių, stiprybės, šviesios giedros nuotaikos įgijimu visiems metams. Per tą šventę iš gamtos galima gauti labai daug.

– Tai kaip visa tai gauti per vieną naktį?

– Per visus archajiškuosius, gamtinius simbolius. Pirmiausiai buvo naudojama ugnis. Ugnį degdavo ant kalnų, aukštai, tarsi atkartodami saulės kelią dangumi, iškeldavo ant ilgų karčių senų ratų stebules, dervos statines arba net šiaudų kūlius ir degdavo taip, kad nuo kalnelio, kur švenčiama, ugnis matytųsi visose apylinkėse. Šviesa yra ir fizinė realybė, ir metafora. Mes sakome – giedra, šviesi nuotaika, švietimas. Žmogui šviesos nuolat trūksta. Matome, kokia šiemet vasara. Švenčiant Rasos šventę, ir metaforinis, ir tiesioginis šviesos įvaizdis žmogui keldavo gerą nuotaiką.

Ugnis, šokinėjimas per ugnį, laužus taip pat buvo sureikšminamas. Buvo manoma, kad, šokdamas per ugnį, apsivalai nuo visų blogybių, jas sudegini ir įgyji galių antram pusmečiui. O antras pusmetis jau yra sudėtingesnis, nes dienos pradeda trumpėti ir mūsų gyvenimas tampa niūresnis, tamsesnis. Žmonės stiprindavo savo galias būtent tais natūraliais simboliais.

Prie jų reiktų paminėti vandenį ir augalus, su kuriais taip pat būdavo atliekami tam tikri veiksmai. Saulei tekant ryte, vandenyje buvo maudomasi, išsimaudyti būtinai reikėdavo tam, kad atgautum sveikatą, būtum visą laiką sveikas ir stiprus. O žoles rinkdavo išvakarėse – vaikščiodavo po pievas ir rinkdavo kupoles, Rasos šventės išvakarių žoles, kurios tuo metu įgijusios pačią didžiausią gydomąją galią ir mistinę galią nuvyti nuo žmogaus blogas mintis ir dvasias bei pagerinti žmogaus gyvenimą. Taigi su tomis žolėmis ne tik gydėsi, bet ir būrėsi. Buvo pinami vainikai, leidžiami vandeniu.

Žodžiu, yra labai daug visokių papročių ir visi jie – gamtiniai. Tai yra dalyvavimas gamtoje, su gamta. Jokių dirbtinių darinių nėra: jokių dirbtinių scenų, koncertų, mikrofonų. Rasos šventės esmė – būti gamtoje ir su ja.

– Ar šiandien daug tose tradicijose išlikusio archajiškumo, apie kurį kalbate?

– Taip, ypač šiuos papročius gerai žino Romuvos etnokultūrinio judėjimo dalyviai. Gal iš pradžių bandyta juos mėgdžioti, bet dabar jau iš tiesų jaučiama, kaip jie veikia. Tai daroma pakankamai sąmoningai. Aš pats vakar buvau prie Raudonės pilies surengtoje šventėje. Iš tikrųjų buvo kukli, nedidelė šventė, bet susirinko žmonės ir atliko visas tas apeigas, kurias minėjau. Tikrai grįžęs iš ten jaučiu, kad mano nuotaika ir darbingumas padidėjo. Manau, kad be to šurmulio, alkoholio, scenų ir estradų mes turime Lietuvoje labai daug vietų, kur vyksta dvasingos apeigos. Ir kiekvienas gali susirasti sau mielą, jaukią Rasos šventę Lietuvoje.

– Ar tos Rasos šventimo tradicijos skiriasi regionuose? Kur jos išlikę tikriausios, archajiškiausios?

–  Žinote, Latvijoje jos išsilaikė ilgiau, pas mus buvo šiek tiek nutrūkusios, jas reikėjo atkurti. 1967 m. Romuvos pradininkas Jonas Trinkūnas surengė atkuriamąją viešą šventę Kernavėje. Šiandien ten ji tęsiasi ir toliau. Šiaurės Lietuvoje, Biržuose ta šventė išliko ilgiau. Gal Latvijos įtaka ir pavyzdys kitapus sienos įkvėpė šias tradicijas išlaikyti. [...] Nors šiaip jau visais laikais jos buvo, tik tarybiniais laikais ši šventė ribota ir drausta. Iš tikrųjų padaryta nemaža žala. Rasos šventė tapo daugiau parodomąja švente ir prarado savo dvasinį paveikumą. Ji tapo siejama su koncertais, pasilinksminimais ir išgertuvėmis.

– Ką reiškia paparčio žiedo ieškojimas?

– Mes žinome, kad paparčio žiedo nėra. Tai yra metafora arba dvasinis simbolis – nušvitimas. Prisiminkime, kokiomis aplinkybėmis žmogus apsibrėžia ratą – pačią trumpiausią naktį, girioje, kur negirdėti gaidžio giedojimo, šuns lojimo, automobilių magistralėse, kitaip tariant, jokių išorinių, gyvenamų, žmogaus sukurtų garsų, kur absoliuti tyla gamtos prieglobstyje, reikia apsibrėžti ratą, pasidėti skepetą arba staltiesėlę, atsisėsti ir skaityti šventus raštus, medituoti, susikaupti. Kai tik žmogus ima susikaupti, išorinės jėgos ima grasinti, atsiranda pašaliniai garsai, triukšmai, riaumojimai. Jei atsimerksi ir pažiūrėsi už rato, pamatysi piktąsias dvasias. Taigi rato metafora reiškia sugebėjimą susikaupti, kai baubia, staugia įvairūs nepadaryti darbai ir įvairios mums nepavaldžios aplinkybės. Mes turime išmokti įsigilinti, susikaupti ir tada nušvintame viduje.

Paparčio žiedas – tai dvasinio nušvitimo, kurio žmogus nuolat siekia, metafora. Tai nereiškia, kad turime kažkur pririšti paparčio žiedą ir eiti jo ieškoti. Vaikai taip gali žaisti, bet suaugusieji turi suprasti, kad išties dabar reikia susikaupti ir šviesą, kurią gauname šiandien, išsaugoti ir tamsiuoju metų laiku. Netruks ateiti Vėlinės, Kalėdos, kai tos šviesos labai trūks. Kartais ta ugnis, kurią kuriame savo namų židiniuose, deja, nepersikelia į žmonių dvasią.

Apibendrindamas pasakyčiau, kad visos šios apeigos nukreiptos į tai, kad išorinė gamtos galybė, šviesa, energija, kurios tuo metu pilna aplink mus, persikeltų į mūsų vidų. Kai mes matome žmogų, atliekantį veiksmus su žolėmis, vandeniu, galvokime, ko jis siekia. O jis siekia, kad tos galios, kurios tuo metu yra gamtoje, būtų ir jame.

– Joninės švenčiamos ne tik Lietuvoje. Kokios tradicijos kitose valstybėse?

– Europoje jos yra beveik bendros, nes tai yra indoeuropiečių paveldas. Ten taip pat vyrauja ugnis, žolės, puošiamas medis, ant jo net gali būti degamos žvakutės. Vokiečiai tai vadina gegužės medžiu. Kartais jis puošiamas nuo gegužės mėnesio pradžios, bet taip pat ir per Rasos šventę. Iš esmės skiriasi tik detalės: tautiniai rūbai, giesmės, dainos, šokiai. Bet gamtinis pagrindas – toks pats, viskas atitinka lietuvišką šventės supratimą. Vadinasi, Jonines galime švęsti ne tik su latviais, bet ir vokiečiais, prancūzais, lenkais... Tik reikia pridurti, kad ten etnografiškumo išlikę mažiau. Ten stipri miesto tradicija, ir Rasos šventė daugiau virtusi miesto švente. Niekas neužmiršta šios šventės, bet ji taip smarkiai kaip čia, Lietuvoje, nešvenčiama. Pas mus daugelyje vietų jau nuo 21 d., kai buvo astronominė saulėgrįža, iki pat šiandien vakaro ir rytdienos Rasos šventė švenčiama daugelyje vietų. Taigi šiuo požiūriu esame pranašesni prieš Vakarų valstybes. Jie net nori atvažiuoti pas mus pasižiūrėti, kaip atkartoti tradicijas.

Tuo metu šiauriečiai tradicijas gerai išlaikę, Skandinavijoje jos gyvos, taip pat yra grupių, panašių į Romuvą, kurios turi net didesnį valstybės pripažinimą nei Lietuvoje. Ten tos tradicijos atkuriamos lygiai taip pat sėkmingai. Bet sakyčiau, kad Latvijoje Rasos šventės tradicijos iš visos Europos išsilaikę geriausiai. Bet, nors jie turi savo ištakas, dažnai mokosi ir iš mūsų. Taigi noriu pabrėžti, kad, žinodami savąsias tradicijas, mes galime pritapti visur. Ir iš tikrųjų galime tapti šių archajiškų tradicijų mokytojais.