Ypač tokiose srityse, kurios lyg prasčiausias košmaras kamuoja šalies išgyvenimo perspektyvą. Pensininkų įgalinimas ir maisto optimizavimas – dvi kolonos, kurios pamažu griūva daugelyje šalių, bet kurioms atstatyti reikia tik šiek tiek daugiau ryžto.

Oficialiai skaičiuojama, kad iki 2050 m. žmonių, kuriems 65-eri ir daugiau, pasaulyje padvigubės. Miestai, bendruomenės, kompanijos – visa kultūra privalo prie to prisitaikyti. Jeigu sugebėsime tai padaryti, bent jau išpešime naudos iš senėjimo.

Senesni žmonės save atranda užsuktame rate. Jie nori bendrauti, patirti, išnaudoti dar likusią energiją. Bet dažniausiai senjorai supranta, kad aplinka nėra pasiruošusi jų priimti. Senėjimas (kaip ir klimato kaita) – tam tikras fenomenas, kuris jau ilgą laiką grėsmingai alsuoja, tačiau nesame dar tam pasiruošę.

Per šimtmetį medicina sugebėjo padvigubinti gyvenimo trukmę, bet, jeigu nepakeisime savo požiūrio, šis stebuklas gali virsti krize. Kas siūloma ir ką jau daro kitos valstybės?

2006 m. pasaulio sveikatos organizacija (PSO) Kanadoje subūrė pasaulio miestų merus ir paskelbė, kad jau 2030 m. trys iš penkių žmonių gyvens miestuose. Didžioji jų dalis bus būtent pagyvenę asmenys. Iš šio susitikimo gimė senesniems žmonėms draugiškų miestų koncepcija. Tai reiškia, kad senjorams būtų sukuriamos sąlygos ir toliau gyventi taip, kaip gyveno. Jiems nereikėtų persikelti į senelių namus, pas giminaičius, nes miestų infrastruktūra būtų pritaikyta patogiam gyvenimui.

Nemažai valstybių į tai jau pradėjo žvelgti labai rimtai. Vienas iš pirmųjų tai įgyvendinančių miestų – Portlandas JAV. Ką jie daro? Pirmiausia, integruoja visas sistemas ir sukuria tokį miesto gyvenimą, kad senstančios visuomenės integracija tarnautų ne tik patiems senjorams, bet apskritai visam miestui ir visiems gyventojams. Netgi kyla tam tikras filosofinis iššūkis – sugriauti ribas tarp kartų.

Kažkur girdėta, kažkur matyta

Pritaikant miestus vyresniems gyventojams išskiriamos dvi esminės sritys – transportas ir būstas. Transporto sistema privalo būti visiškai pritaikyta senjorams. Turimos omenyje netgi smulkmenos, kurios ypač svarbios. Pavyzdžiui, tvarkaraščiai stotelėse turi būti ryškūs, aiškūs, dideliais skaičiais, kad senyvam žmogui būtų patogu į juos žvelgti.

Autobusų vidus turi būti pritaikytas, šiltas, turi būti specialios kėdės. Galiausiai viešojo transporto maršrutai turi būti tokie, kad nuo pagyvenusio asmens gyvenamosios vietos iki jam svarbių taškų būtų galima nuvykti greitai ir patogiai. Čia aktualiausios sveikatos įstaigos.

Taip pat rekomenduojama išnaudoti dalijimosi ekonomikos privalumus – pavėžėjimo paslaugas. Šiuo metu jų yra daug, bet tam tikra prasme jos nėra ypač patogios senjorams. Turėtų būti sukuriamos atskiros pavėžėjimo paslaugos, kurias teikiantys vairuotojai galėtų ir pasirūpinti senyvu žmogumi: padėti įlipti, išlipti, galbūt nusigauti iki tam tikro taško.

Kai tai būtų pasiekta, reikia ne tik įkurti atskiras bendroves, sukurti atskiras programėles. Būtina įgalinti pagyvenusius žmones naudotis išmaniaisiais telefonais. Atlikti tyrimai rodo – 80 proc. senjorų, įsigijusių išmaniuosius telefonus, sako, kad jų gyvenimas iš karto palengvėja, nes, naudojantis išmaniuoju telefonu, galima daug ką pasiekti.

Transportas yra tik viena medalio pusė. Dar labai svarbus ir būstas. Pavyzdžiui, Olandijoje jau pradėti kurti bendrabučiai, skirti gyventi jauniems ir seniems. Šie žmonės vieni kitiems padeda. Žinoma, tiesiog kartu gyventi nėra kažkas neįprasto.

Senjorai ir jaunuoliai nėra tiesiog apgyvendinami kartu ir paliekami likimo valiai. Sukurta visa infrastruktūra tiek jauniems, tiek seniems žmonėms. Jauni žmonės moko senyvo amžiaus žmones, kaip naudotis kompiuteriu ir įvairiomis technologijomis. Sakoma, kad senjorai perduoda savo išmintį, bendrauja. Tai kaip maža bendruomenė, kur kartų skirtumas lūžta.

Kokia tokios integracijos ekonominė nauda? Paskaičiuota, kuo geriau į bendruomenes integruoti senjorai, tuo daugiau ta bendruomenė sugeneruoja lėšų, auga bendras vidaus produktas. Kai kuriose valstybėse, pagal atnešamą naudą, senjorams skirta ir kuriama infrastruktūra prilyginama turizmui. Idėja paprasta, tačiau keičianti mūsų gyvenimus iš esmės.

Vietoje mėsos burnoje – žuvis

Siūloma idėja gyvulių ūkius pakeisti žuvų ūkiais. Tai gana neįprastas požiūris į žemdirbystę – karvių, kiaulių ir vištų gardai pakeičiami dideliais akvariumais.

Akvariume sukuriama srovė leidžia nuolat žuvims judėti ir plaukti ratu, o taip mokslininkai gali stebėti jų augimą. Gamtoje lašišos, pavyzdžiui, gimsta gėlavandeniuose srautuose, migruoja į vandenyną, toliau auga, o vėliau sugrįžta namo. Akvariumas būtent tokį procesą ir imituoja, vienintelis skirtumas – veiksmas vyksta gėlame vandenyje. 

Kodėl to reikėtų?

Gyvulių auginimas tapo vienu iš pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltiniu. Beje, ši maisto pramonė suvartoja ir didelius kiekius energijos, užtat gauname proteinus, svarbius žmonių dietai ir vystymuisi. Tačiau pasaulyje vyrauja šio maisto stoka, todėl kuo greičiau reikalinga alternatyva, turint omenyje, kad per 40 metų populiacija išaugs dar trečdaliu.

Pasaulio bankas siūlo pradėti galvoti apie patikimą ir tvarų aprūpinimą maistu, ypač koncentruojantis į jūrų gėrybes ir žuvį. Tokiu būdu, sako bankas, tai taptų viena iš priemonių, kaip pamaitinti pasaulį. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame esminis proteinų šaltinis – aplinkai draugiška sistema. Vietoje antibiotikais prisotintos kiaulienos ir jautienos, sako mokslininkai, valgytume šviežią žuvį.

Žuvis – tai ne tik alternatyvus baltymų šaltinis. Ji prisotinta Omega-3 riebalais, kurie padeda kontroliuoti kraujo spaudimą, cholesterolio kiekį ir uždegimus. Šiuo metu daugiau 90 proc. žuvininkystės išteklių išnaudoti, o tai reiškia, kad mažėja jos prieinamumas.

Dabartinė alternatyva šiai problemai spręsti nėra niekuo geresnė už gyvulininkystės pramonę. Didžiuliuose baseinuose žuvys maitinamos antibiotikais ir pesticidais, siekiant, kad nepasigautų parazitų. Atliekamas maistas ir žuvų atliekos teršia žemės plotus ir kenkia kitoms rūšims.

Akvariumuose žuvis galima apsaugoti nuo įvairiausių parazitų. Reikia turėti omenyje, kad pernai lašišos produkcija pasaulyje dramatiškai krito būtent dėl parazitų. Specialiuose akvariumuose to galima būtų išvengti.

Tokių vandens ūkių pasaulyje kol kas yra tik 20, bet jie labai sėkmingi. Sakoma, kad tokiuose ūkiuose užauginta žuvis ypač naudinga. Tai ypač aktualu, nes sumažėja ūkininkavimo kaštai, daugėja maisto, jį galima eksportuoti į kitas pasaulio valstybes. Šiuos akvariumus galima statyti ne tik savo valstybėje, bet ir kitur. Keletas tokių ūkių šiuo metu veikia Jungtinėse Valstijose, Norvegijoje, Danijoje ir Japonijoje, kur, beje, teigiama, kad iš tokių akvariumuose užaugintų žuvų gaminamas puikiausias sašimis.

Tai ekonomiškas būdas, kaip spręsti maisto trūkumą ir įvairiausias problemas, kylančias su žemdirbystę.