Dėl praėjusią savaitę įsigaliojusių ribojimų Maskva kaltina tranzito valstybę Lietuvą, tačiau šalies pareigūnai tvirtina tik įgyvendinantys ES paskelbtas sankcijas dėl Rusijos invazijos Ukrainoje.
BNS paklausė penkių įvairių sričių specialistų, kaip Rusija gali atsakyti į Kaliningrado tranzito ribojimus.
Žygimantas Mauricas, „Luminor“ banko ekonomistas: „Rusija turi nedaug ekonominių svertų, kuriuos galėtų panaudoti prieš Lietuvą, nes Lietuva pastarąjį dešimtmetį reikšmingai sumažino savo ekonominę ir energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Lietuva buvo pirmoji Europos Sąjungos valstybė atsisakiusi rusiškų dujų, o šiuo metu Lietuva nebeimportuoja ir rusiškos naftos, o taip pat sustabdė rusiškos elektros energijos importą. Lietuviškos kilmės prekių eksportas į Rusiją ženkliai krito po Krymo aneksijos ir abipusių ES-Rusijos sankcijų. Lietuviškos kilmės eksportas į Rusiją sumažėjo nuo 2 proc. BVP 2013 metais iki 0,8 proc. BVP 2015 metais, o lietuviškos kilmės prekių eksportas į Baltarusiją atitinkamai nuo 0,6 proc. BVP iki 0,3 proc. BVP. Eksporto apimtys į Rusiją ir Baltarusiją taip ir neatsistatė dėl Rusijos taikomų atsakomųjų sankcijų bei Rusijos ekonominės stagnacijos. Tad net visiškai nutrūkus eksporto apimtims, ekonominis poveikis Lietuvai būtų mažesnis nei 2014–2015 metais. Savo ruožtu, ES įvestos sankcijos metalų, trąšų bei kitų prekių importui iš Rusijos, sumažina galimų papildomų Rusijos sankcijų Lietuvai įvedimo poveikį. Didžiausia grėsmė egzistuoja transporto sektoriui, nes dalis Lietuvos įmonių dar vykdo veiklą Rusijoje – taip pat ir teikdamos tranzito paslaugas iš/į trečiąsias šalis (pvz. Kazachstaną ir kitas Centrinės Azijos šalis). Lietuvos geležinkeliai ir Klaipėdos uostas taip pat nepatirtų papildomų nuostolių, nes rusiškų ir baltarusiškų prekių tranzitas per Lietuvą po Rusijos invazijos į Ukrainą praktiškai nebeegzistuoja. Kitaip tariant, Rusija jau yra iššaudžiusi didžiąją dalį savo šovinių ekonominiame ir energetiniame kare su Lietuva, tad papildomi nuostoliai Lietuvos ekonomikai yra riboti. Be abejo, nereikėtų nuvertinti kitų hibridinių atakų grėsmės, pavyzdžiui, kibernetinių ar kitokio pobūdžio hibridinio karo atakų.“
Dovilė Jakniūnaitė, Vilniaus universiteto profesorė: „Rusija akivaizdžiai nebuvo pasiruošusi ir apgalvojusi jokios strategijos, kaip bus realizuotas ketvirtasis sankcijų paketas. Dėl to ir sulaukėme itin audringos bei agresyvios reakcijos. Akivaizdu, kad Kaliningradas patirs sunkumų, ir Rusijos valdžia privalės rodyti, kad ką nors daro ir reaguoja. Tad nereaguoti į tranzito ribojimą ji tiesiog negali. Tiesa, radikaliausių – karinių priemonių – panaudojimo nesitikėčiau. Tačiau tikėčiausi ir diplomatinių demaršų, ir ekonominių priemonių išnaudojimo. Tik Rusijai čia iššūkis – diplomatiniai santykiai ir taip beveik neegzistuoja, o ekonomiškai irgi sudėtinga sugalvoti reikšmingų pasekmių – svarbiausias mūsų priklausomybės šaltinis energetikoje nebeegzistuoja, o visa kita, atrodo, būtų išgyvenama. Galima tikėtis ir provokacijų, įskaitant ir kariniame sektoriuje, gali būti ir pagrasinta branduolinio ginklo atvežimu į sritį. Bet labiausiai tikėčiausi, kad būtų suintensyvintas ir kartojamas grasinantis kalbėjimas, tokiu būdu keliant nerimą ir gal net paniką šalyje. Kaip matome, mūsų informacinė erdvė yra smarkiai įaudrinta ir nėra sudėtinga tą įtampą palaikyti. Juoba, kad ir šalies viduje yra norinčiųjų gąsdinti bei kaltinti neįsigilinus į aplinkybes, įskaitant ir žiniasklaidos inerciją sensancionalizuoti situaciją. Nors trumpiausias atsakymas būtų – palaukime ir pamatysime.“
E. Ovčarenko / BNS nuotr.
Arūnas Molis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius: „Manyčiau, labai svarbią Rusijos „atsakymo“ dalį matome jau dabar – tai pasipylę grasinimai, matyt, siekiant tam tikro efekto tiek pačioje Rusijoje, tiek Lietuvoje, tiek Vakarų pasaulyje apskritai. Rusijos viduje tokiu būdu, matyt, tikimasi dar labiau sustiprinti pasaulinės galios ir kartu „apsuptos tvirtovės“ (dabar jau ir tiesiogiai) įvaizdį, nesėkmes ekonomikoje ir Ukrainoje teisinti Vakarų „priešiškais veiksmais“ ir taip galbūt atidėti paties režimo žlugimą. Lietuvoje akivaizdžiai siekiama išlošti eterio laiko, įvaryti baimę ir išprovokuoti politinius ginčus, galbūt net neapgalvotus ar skubotus vienašališkus institucijų sprendimus, kuriais būtų galima naudotis ateityje (pavyzdžiui, reikalaujant peržiūrėti puikiai veikiantį karinio, ekonominio tranzito per Lietuvą susitarimą, galbūt net jį pradžioje Maskvai vienašališkai nutraukus). Vakaruose – skaidyti ES ir NATO šalių vienybę, priversti derėtis su karo Ukrainoje iniciatore (pavyzdžiui, susiejant Odesos uosto ir Kaliningrado klausimus ar atgaivinant tą patį Kaliningrado tranzito per Lietuvą klausimą ES lygiu). Todėl prasidėjusios informacinės atakos, jei jos nepadės pasiekti pirminių tikslų, gali būti stiprinamos kibernetiniais išpuoliais, tam tikrais ūkiniais sprendimais (pavyzdžiui, uždraudžiant įvairaus pobūdžio ES ar Lietuvos tranzitą per Rusijos/Baltarusijos teritorijas). Kita vertus, efektyviai taikyti ekonominio poveikio priemones Rusijai nebus paprasta – Lietuva jau nebeimportuoja nei dujų, nei elektros energijos, nei naftos iš Rusijos, pastaraisiais metais stebėjo ir atlaikė mažiausiai tris Kaliningrado elektros energetikos sistemos izoliuoto veikimo bandymus (atlaikytų ir ketvirtą). Baltarusiškų prekių jau ir taip nebeliko – nei uoste, nei geležinkeliuose. Tiesa, Baltarusijoje šiuo metu vyksta neplanuotos karinės pratybos, tačiau neatrodo, kad jos galėtų kelti realią karinę grėsmę Lietuvai jau artimiausiu metu – net jei turėtų tokių intencijų, Rusija/Baltarusija šiuo metu nedisponuoja intervencijai reikalingais laisvais kariniais pajėgumais. Žinoma, pasienio provokacijų tema niekada nėra atmestina – bet tą jau irgi matome nuo praėjusios vasaros (turiu galvoje organizuotą neteisėtą migraciją ir pan.).“
Rusija akivaizdžiai nebuvo pasiruošusi ir apgalvojusi jokios strategijos, kaip bus realizuotas ketvirtasis sankcijų paketas. Dėl to ir sulaukėme itin audringos bei agresyvios reakcijos.
Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas: „Rusija gali apriboti tranzito galimybes kroviniams iš/į Azijos šalis, pirmiausia buvusias sovietines respublikas – Kazachstaną, Uzbekistaną, Tadžikistaną, Kirgiztaną. Tas liečia tiek kelių transportą (neįleidimą vilkikų su lietuviškais numeriais), tiek geležinkelių transportą (lietuviškų vagonų neįleidimą). Priemonių pakenkti yra labai daug, įskaitant galimybių atribojimą naudotis rusiška infrastruktūra, kalbant apie tą patį Azerbaidžano naftos ir dujų gavimą. Pats baisiausias dalykas – atjungimas nuo visos elektros balansavo sistemos. Aišku, ir spaudimas tam pačiam verslui, kažkada investavusiam į Rusiją ir Baltarusiją, siekiant jas perimti, apmokestinti ir atimti tą nuosavybę, kuri priklauso lietuvių įmonėms.“
Aurimas Švedas, energetikos ekspertas: „Energetikos srityje kokių nors reikšmingų poveikio priemonių nėra, kiek jos yra susijusios ne su karo, o su civiliniais veiksmais. Esame užsitikrinę savo energetinę nepriklausomybę, kaip ir Kaliningradas yra visiškai autonomiškas energetine prasme. Negalime atmesti prielaidos, kad Rusija gali atjungti Lietuvą nuo BRELL žiedo, tačiau tai būtų šokas pačiai Rusijai. Tuo metu Lietuva yra pasiruošusi ir galėtų pernelyg nedelsiant sinchronizuotis su kontinentinės Europos tinklais, nors sinchronizacija, be abejo, buvo planuojama sklandesnė.“
