Nelietuviškų asmenvardžių perrašymas pagal tarimą rodo, kad žmogus vertinamas kaip literatūrinis personažas, mano Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė Loreta Vaicekauskienė. „Grožinėje ar vaikams skirtoje literatūroje autentiškus arba išgalvotus vardus visada perrašome pagal tarimą. Kyla toks jausmas, kad nepripažįstame tikrojo vardo [...], – mes jus traktuosime kaip personažus, nes jūs esate ne tokie tikri piliečiai“, – pastebi kalbininkė.

L. Vaicekauskienė priduria, kad raides, kurių taip bijome, rašė Kristijonas Donelaitis, jos esą lietuvių kalbos istorijoje ir lietuvių kalbos nesužlugdė. „Kai argumentuojame galvodami tik apie paskutinį tam tikros rašymo sistemos, tam tikro raidyno pasirinkimą, vis dėlto žiūrime siaubingai siaurai. Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. Ir plius minus raidė niekam niekada nekenkė“, – įsitikinusi ji.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko, poeto Antano A. Jonyno nuomone, asmenvardžių rašymo problema yra ne kalbos, o politinis klausimas, bet sprendžiamas kalbininkų rankomis, kad būtų išspręstas taip, kaip norima jį išspręsti. A. A. Jonynas abejoja VLKK sudarančių kalbininkų profesine ir kalbine kompetencija ir teigia manantis, kad kalba nėra kalbininkų nuosavybė.

„Komisijoje turėtų būti ir teisininkų, kurie žiūrėtų, kiek teisinga teisiškai ir kiek naudinga valstybei, piliečiams. Nes tokie sprendimai, mano išmanymu, yra ir diskriminuojantys, ir tam tikra prasme keliantys nereikalingas įtampas, kiršinantys tam tikras pilietinės valstybės grupes, ir apdangstyti KT liepimais“, – sako A. A. Jonynas.

Savo ruožtu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė pabrėžia, kad VLKK yra valstybės institucija ir jų sprendimai susiję su atsakomybe, apie kurią kalba ir KT paskutinis sprendimas. Jame esą teigiama, kad būtent Komisija turi teikti įstatymų leidėjui išvadą dėl šio ir dėl kitų klausimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu.

„Sutinku, galime kalbėti apie lietuvių kalbą, kaip vieną iš daugelio pasaulio kalbų, kuri gali būti vienaip arba kitaip suvokiama ir pateikiama, bet mes kalbame apie valstybinę kalbą. Tai – vienas mūsų valstybės gyvavimo ženklų. Tai – valstybingumo ženklas, o ne šiaip bet kuri pasaulio kalba, kurią mes galime pasirinkti. Šiuo požiūriu kalba nėra politinis įrankis“, – mano D. Vaišnienė.

– Į rudens sesiją susirinkęs Seimas svarstys du įregistruotus įstatymo dėl asmenvardžių rašymo projektus, o praėjusią savaitę Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pateikė savo išvadas. Tiek įstatymų projektai, tiek išvados numato, kad originali asmenvardžių rašyba turėtų būti galima tik kai kuriems asmenims. Pristatykite tas išvadas. Koks pagrindinis jų principas?

D. Vaišnienė: VLKK atsakė į klausimus, pateiktus Lietuvos Respublikos Seimo dėl dviejų įstatymų projektų, kuriais reglamentuojama asmenvardžių rašyba dokumentuose. Komisijos nuomone, iš esmės keisti rašybos dabar nebūtų pagrindo, neišgirdome argumentų, kodėl reikėtų iš esmės keisti dabar galiojančią tvarką. Matome, kad ne visai gerai suprantama, kaip dabar yra. Priminsiu, kad 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos (AT) nutarimo 3 punktas numato galimybę autentiškai rašyti asmenvardžius pagal dokumento šaltinį, išduotą kitos valstybės. Taigi šiuo metu asmenvardžių rašyba susieta su dokumento šaltiniu. Komisijos nuomone, šis pagrindas galėtų būti likęs toks, koks yra nuo 1991 m.

Tiesa, nuo 1999 m., Konstitucinio Teismo (KT) sprendimu, perrašant asmenvardžius kitų valstybių piliečių, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, nevartojamos nelietuviškos raidės. Taigi dabar Komisija siūlo palikti 1991 m. išimtį, kuri jau buvo numatyta ir taikoma, ją išplėsti ir taikyti užsienio šalių piliečių sutuoktiniams ir jų vaikams, nes pagrindas, kaip ir tais atvejais, kai kitų šalių piliečiai tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, yra dokumentas, išduotas kitos valstybės.

A. A. Jonynas: Grįžkime prie paskutinio nutarimo – jis yra politinis ir, man atrodo, su kalba niekuo nesusijęs. Sakyčiau, politiškai nekorektiškas, diskriminacinis. Jei Lietuvos pilietė išteka už Lenkijos piliečio Iwaskevicziaus ar Vokietijos piliečio Wagnerio, ji gauna teisę rašyti w. Jeigu ji išteka už Lietuvos piliečio Vagnerio ar Ivaškevičiaus, rašyti jau nebegali. Įžvelgiu aiškią diskriminaciją.

Antra vertus, sakykim, mes į savo gramatiką šiuo nutarimu įsileidžiame w – ji egzistuoja, bet vieni gali rašyti, o kiti negali. Leisdami ją rašyti mes pripažįstame, kad ji negriauna nei lietuvių kalbos statuso, nei sistemos, bet kažkodėl savo piliečiams, kurie kilę iš Lietuvos, mes to daryti neleidžiame. Žinoma, galite sakyti, „pagal dokumento šaltinį“. Tada susirasiu savo senuosius bajorystės dokumentus, kuriuose parašyta Januszkiewizcius. Ar, kaip Lietuvos pilietis, turėsiu teisę rašyti w?

D. Vaišnienė: Taip, išimtis daroma pagal dokumento šaltinį. Ir dabar taip suformuluota. Taigi VLKK neįvedė naujų argumentų ar naujų išimčių.

– Atrodo, kad kalba ir asmenvardžių rašymo klausimas tampa ir politiniu įrankiu. Ir parlamentaras Valentinas Stundys teigia, kad tai tampa ir teisiniu, ir politiniu, ir geopolitiniu klausimu. Kaip yra iš tikrųjų? Ką reikia daryti, kad tai netaptų politinių jėgų žaidimu?

L. Vaicekauskienė: Tai – mažiausiai kalbos klausimas, jei iš viso kalbos klausimas. O kai tai siejama su grėsme lietuvių kalbai arba su kalbos apsaugojimu, tai daroma arba iš nežinojimo, arba sąmoningai manipuliuojant ar siekiant kokių nors politinių tikslų. Politikai, be abejo, turi tam tikrų tikslų.

Jei pažiūrėtume kaip kalbininkai ir nors kiek praplėstume kontekstą, galėtume iš karto pasakyti, kad bet kuriame vadovėlyje parašyta – visų pirma sakytinė, šnekamoji kalba turi seniausią istoriją. Raštas atsiranda gerokai vėliau. Prisiminkime lietuvių kalbos istoriją – raštas atsiranda, iškart neparenkant kažkokio raidyno ir sistemos. Tą raidę, kurios dabar taip baidomės, esame turėję šimtmečius. Ir Kristijonas Donelaitis rašė tas raides, kurių mes labai bijome ir kurių net vardą dabar bijau tarti. Tai netgi mūsų lietuvių kalbos istorijoje šios raidės yra buvusios ir niekaip, kaip matome, mūsų kalbos nesužlugdė.

Kai argumentuojame galvodami tik apie paskutinį tam tikros rašymo sistemos, tam tikro raidyno pasirinkimą, vis dėlto žiūrime siaubingai siaurai. Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. Ir plius minus raidė niekam niekada nekenkė. Be to, mes kalbame ne apie lietuvių kalbą, o apie pavardes, kurios juo labiau yra ne lietuvių kalbos faktas. Šiuo atveju raidė yra tapatybės simbolis, o tai toli nuo kalbos struktūros ir grynųjų kalbos dalykų. Kai simbolis užrašytas, jis dar geriau matomas, todėl kels dar daugiau aistrų.

Sakysim, lentelė ant namo ar pavardė dokumente su kažkokia raide rodo sąmoningą piliečio pasirinkimą. Draudimas jam sąmoningai rinktis vėl rodo mūsų siaurą požiūrį ne tik į lietuvių kalbą, istoriją, bet ir į valstybę. Ar ji yra piliečių valstybė, ar vienos tautos valstybė? Vadovėliuose tokios sistemos, kurios draudžia raidę arba kitonišką raštą, vadinamos draudžiamaisiais kalbos režimais. Pavyzdys – Turkija, kuri kurdams uždraudė q ir w. Akivaizdu, kad tai politinis dalykas, galios žaidimas – mano smėlio dėžė, tu čia dabar nebežaisi, aš nuspręsiu, kaip ir su kuo tau tapatintis, kokį simbolį tau pasirinkti savo tapatybei. Nuo kalbos klausimų tai labai toli.

– Teko girdėti argumentų, kad kalba, apibrėžta įstatymuose ir Konstitucijoje, yra vienas politinių įrankių. Ar įmanoma ją atriboti nuo politikos?

D. Vaišnienė: Manau, kad kalbame apie skirtingus dalykus. Jei viskas būtų taip paprasta, VLKK galėtų neskaityti teisės aktų, nestudijuoti tarptautinės patirties, o tiesiog susėsti prie kavos puodelio ir nuspręsti, kaip kam patinka. Noriu pasakyti, kad tai yra valstybės institucija ir mūsų sprendimai susiję su atsakomybe, apie kurią kalba ir KT paskutinis sprendimas, sakantis, kad mes turime teikti įstatymų leidėjui išvadą dėl šio ir dėl kitų klausimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu.

Sutinku, galime kalbėti apie lietuvių kalbą, kaip vieną iš daugelio pasaulio kalbų, kuri gali būti vienaip arba kitaip suvokiama ir pateikiama, bet mes kalbame apie valstybinę kalbą. Tai – vienas mūsų valstybės gyvavimo ženklų. Tai – valstybingumo ženklas, o ne šiaip bet kuri pasaulio kalba, kurią mes galime pasirinkti. Šiuo požiūriu kalba nėra politinis įrankis. Tai visuomenės valia – pasirinkti valstybinę kalbą.

– Bet ar čia yra visuomenės pasirinkimas?

D. Vaišnienė: Daugiau negu prieš 25 metus pirmasis žingsnis į Lietuvos nepriklausomybę buvo Sąjūdžio siūlymas lietuvių kalbai suteikti oficialų statusą ir prilyginti prie rusų kalbos. Tai buvo visuomenės, kuri per Sąjūdį, per jo atstovus siekė, kad lietuvių kalba taptų valstybine. Taigi mes galime kalbėti, kad nereikia paisyti teisės aktų, galima nepaisyti KT sprendimo, bet taip gali kalbėti paprasti piliečiai. Valstybės pareigūnai, Komisijos nariai, kurie yra paskirti įstatymų leidėjo, pirmiausia turi remtis teise. Žinoma, visi Komisijos nariai yra kalbininkai, atstovaujantys visoms kalbą tiriančioms institucijoms. Noriu pasakyti, kad už šį sprendimą, kurį šiandien mes komentuojame, buvo balsuojama visais balsais, neatsižvelgiant į skirtingas ideologines Komisijos narių pažiūras ar skirtingas pažiūras į kalbą.

L. Vaicekauskienė: Vėl nuskambėjo „valstybinė kalba, ją reikia apsaugoti“. Ar galėtume gauti kokį racionalesnį nei tie visi paragrafai argumentą? Kaip nukentės valstybinė lietuvių kalba į piliečio pavardę įrašius raidę, su kuria ji šimtmečius gyveno?

D. Vaišnienė: Norėčiau paklausti, ar Jūs skaitėte 1999 m. KT sprendimą, kur yra pasakyta apie lietuviškus rašmenis? Šiuo atveju VLKK privalo skaityti visus teisės aktus ir KT sprendimus. Todėl klausti manęs dalykų, kurie yra pasakyti KT sprendime, turbūt nebūtų korektiška.

L. Vaicekauskienė: Bet jūs naudojate tą argumentą.

D. Vaišnienė: Žinoma, mes privalome remtis visais Lietuvos Respublikos teisiniais dokumentais. Noriu priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra aiškiai pasakęs, kad valstybė turi teisę nustatyti savo piliečių asmenvardžių rašybą asmens tapatybės dokumentuose. Tarp kitko, tai yra pasakęs ir KT. Tokią tvarką, kad galima rašyti tik valstybinės kalbos rašmenimis, turi latviai. Įdomu, kad ponia Loreta pasakė, jog tai reikėtų pavadinti režimu.

– Bet šį Latvijos pavyzdį, kai asmenvardžiai sulatvinami, o originali rašyba pateikiama papildomame lape, teisiškai neturinčiame jokios galios, Europos teisinės institucijos ir Jungtinės Tautos pripažino nesektinu pavyzdžiu. Atrodo, kad kalbinis aspektas lieka nuošaly, o svarbiausia – teisinis aspektas.

D. Vaišnienė: Jis svarbus, nes dėl šio klausimo yra pasisakęs KT.

A. A. Jonynas: Kalbinio aspekto čia nėra iš viso. Čia dangstomės kalba, iš tikrųjų spręsdami politinį, gal ir teisinį klausimą. Bet ar jis sprendžiamas teisingai ir naudingai Lietuvos valstybei ir jos piliečiams? Neapsimetinėkime – daugiausia vis dėlto kalbame apie lenkų kilmės piliečius, nors, žinoma, tai liečia ir kitus. Tai neprincipinis, smulkmeniškas kabinėjimasis ir trukdymas išspręsti šitą problemą, nors lenkai – artimiausi mūsų kaimynai. Tai valstybė, su kuria mes turėtume būti kuo geriausi partneriai, ypač dabartinėje situacijoje. Ar verta dėl kažkokios smulkmenos laužyti tokias ietis ir vaizduoti, kad tai labai svarbu? Iš tikrųjų tai nėra svarbus dalykas, o politiškai mūsų santykiams kenkia. Kam to reikia, aš nežinau.

D. Vaišnienė: Dėl šių klausimų apsisprendžia įstatymų leidėjas ir tai nėra Komisijos sprendimas.

A. A. Jonynas: Bet VLKK pateikia savo išvadas tam, kad politikai apsispręstų.

D. Vaišnienė: Manau, kad mes ne visi vienodai suprantame klausimą. Mes svarstome VLKK išvadas dviem alternatyviems įstatymo projektams.

L. Vaicekauskienė: O Komisija – tai tie keliolika kalbininkų, kurie susirinko ir svarstė? Taip?

D. Vaišnienė: Žinoma, tai yra Komisija.

A. A. Jonynas: Sudaryta vien iš kalbininkų?

D. Vaišnienė: Nebūtinai. Yra ir gamtos mokslų atstovų, ir kitų humanitarinių mokslų atstovų. Bet dauguma – kalbininkai. Be to, tą nuostatą, kuri pasakyta ir Komisijos išvadose, yra pakartojusios jau kelios VLKK kadencijos, tai nėra kokia nauja mintis. Dar priminsiu, kad 1991 m., rengiant AT nutarimą, jam siūlymus taip pat ruošė VLKK. Todėl labai džiaugiuosi, kad VLKK šiuo atveju yra nuosekli.

– Bet koks čia nuoseklumas, kai tos raidės yra rašomos visur? Viešojoje erdvėje, ko gero, angliškų ir kitokių vardų bei pavadinimų daugiau negu lietuviškų. Tarsi ten leidžiame vartoti nelietuviškus rašmenis, o čia – ne.

A. A. Jonynas: „Maxima“ gali būti, o Lietuvos piliečio Maxo – ne.

D. Vaišnienė: Taip, jie yra, ir ten, kur teisiniai dalykai nėra pakankamai sutvarkyti ir reglamentuoti, jie gali atsirasti. Viešojoje erdvėje dažniausiai matome prekių ženklus, bet jie yra teisiškai apsaugoti. Tai nėra šiaip sugalvoti ir parašyti. Prekės ženklus saugo tarptautinės konvencijos.

A. A. Jonynas: Mano pavardė tam tikra prasme – irgi mano prekės ženklas.

D. Vaišnienė: Čia jau turbūt teisinis klausimas.

– Bet ar VLKK neįžvelgia prieštaravimo – vienur leidžiama, kitur – ne?

D. Vaišnienė: Kartoju – mes dabar kalbame apie Komisiją, kaip apie bendraminčių būrelį, susirinkusį išgerti kavos. Tai valstybės institucija, kuri atsakingai sprendžia šiuos klausimus nagrinėdama ir tarptautinę kalbų politiką, ir LR teisės aktus. Porą mėnesių mes gilinomės į kitų kalbų reglamentavimą, kalbų teisę. Kalbos teisė taip pat yra teisės sritis ir jos taip pat privaloma paisyti. O sakyti, kad kalbos politikos formavimas yra režimo požymis, turbūt negalima, nes kiekviena Europos valstybė turi savo kalbos politiką, kuri priklauso nuo istorinių, socialinių ir politinių aplinkybių.

– Įdomu, kad teisininkė, išnagrinėjusi kitų Europos šalių praktikas, pastebėjo, jog būtent Baltijos šalyse asmenvardžių rašymas yra reglamentuojamas griežčiausiai.

D. Vaišnienė: Valstybių kalbų politikas galima pažinti, jomis domėtis, jas lyginti, bet negalima vienos perkelti į kitą, nes kiekvienoje valstybėje susiklosto skirtingos politinės, socialinės, istorinės aplinkybės. Reikia tik pasakyti, kad nei Latvijoje, nei Estijoje nėra atskiro įstatymo, kuriame būtų reglamentuojama būtent rašyba. Rašybos nuostatos yra įtrauktos į asmens tapatybės dokumentų įstatymus. Tą būtų galima padaryti ir Lietuvoje, bet čia valstybės apsisprendimas, kaip ji tą reglamentuos.

L. Vaicekauskienė: Valstybių kalbų politika, be abejonės, egzistuoja daugelyje valstybių. Esu domėjusis ir tyrinėjusi kalbų politikas. Mes vis dar turime problemų kaip posovietinė valstybė, o kalbos politikos pagrindas senose demokratinėse valstybėse – padėti išspręsti individo arba individų grupės klausimus. Taigi mes jokiu būdu negalime lyginti šios politikos, kuri nepastebėjo, kad Lietuva per 20 metų pasikeitė. Mums vis cituoja tuos 1990 metus, bet tada mes buvome visiškai kitokie žmonės.

A. A. Jonynas: Tuo metu buvo visiškai kitokia politinė situacija, gyvenome visai kitoje valstybėje.

L. Vaicekauskienė: Komisija nemato, kad Lietuva jau kitokia, atsirado pilietinė Lietuva, kad susiformavo kritinė piliečių masė, kad tikrai yra ne vienas pilietis, kuris pageidautų kitokio sprendimo. Negalima palyginti ir pasakyti, kad mes turime tokią pačią Lietuvą. Tebėra gyvas nepaprastai didelis įsitikinimas, kad valstybė ateis ir savo galio vardu sureglamentuos. Visai kitaip yra senose Vakarų demokratinėse valstybėse, su kuriomis mes lygiuojamės tik valstybinės kalbos politikos pavadinimu.

O atsižvelgti į piliečius, ieškoti sprendimų privalote jūs. Būtent jūsų pareiga pasakyti, kad tą klausimą reikia siųsti atgal teisininkams, ir pasiteirauti, kaip ši problema galėtų būti sprendžiama, nes ji nėra kalbos klausimas. Ir neteisybė, kad Komisija yra nuosekli. Senoji Komisija labai aiškiai pasakė, kad tai ne kalbos klausimas, jūs savo retorikoje jau veliatės į kalbos apsaugą ir valstybinės kalbos klausimą.

D. Vaišnienė: Noriu priminti, kad KT 2014 m. yra priėmęs sprendimą, jog šiuo klausimu VLKK turi teikti išvadą. Jeigu jūs siūlytumėte nepaisyti KT sprendimo, VLKK to padaryti negali.

A. A. Jonynas: Atrodo, kad čia veikia kažkokios politinės jėgos, kurios nori, kad būtų taip. Klausimas ne kalbos, bet vis dėlto jis sprendžiamas kalbininkų rankomis, kad būtų išspręsta būtent taip, kaip norima. Antra vertus, tikrai neabejoju VLKK sudarančių kalbininkų profesine, kalbine kompetencija ir t. t. Bet man truputį kelia abejonių, kad Komisija sudaryta tik iš kalbininkų.

Kalba nėra kalbininkų nuosavybė. Komisijoje turėtų būti ir teisininkų, kurie žiūrėtų, kiek teisinga teisiškai ir kiek naudinga valstybei, piliečiams. Nes tokie sprendimai, mano išmanymu, yra ir diskriminuojantys, ir tam tikra prasme keliantys nereikalingas įtampas, kiršinantys tam tikras pilietinės valstybės grupes, ir apdangstyti KT liepimais.

D. Vaišnienė: Aš tikrai neprisijungsiu prie tokio teisinio, valstybinio nihilizmo...

A. A. Jonynas: Čia kaip tik ne nihilizmas. Aš sakau, kad būtent valstybės institucijos turi dirbti taip, kad būtų naudinga piliečiams, o ne priešingai.

D. Vaišnienė: Girdžiu, kad čia mums jau priskiriamos tos kompetencijos, kurios turėtų būti įstatymų leidėjo galioje. Tai, teisingai sakote, nėra tik kalbos dalykai. Nes jie, kaip ir visose kitose valstybėse, turi būti reglamentuojami įstatymu.

– Jei pripažįstame, kad tai politinis veiksmas, kyla klausimas, kas priima tuos sprendimus, kas sudaro komisijas ir visa kita. Nes, cituojant Konstituciją, pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Tad, kai kalbame apie tapatybę, kyla diskriminacijos ir žmogaus teisių pažeidimo klausimas. Teisininkė, su kuria kalbėjome, užtikrino, kad ir vienas, ir kitas projektas neišsprendžia Lietuvoje gyvenančių tautinių grupių problemos. Ar sprendžiant, darant išvadas atsižvelgiama ir į tokius klausimus? Ar atsiribojama?

D. Vaišnienė: Žinoma. VLKK, svarstydama šį klausimą, yra gavusi daug atsiliepimų iš visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų. Yra atlikusi keletą apklausų, kaip valstybės institucijos ir įstaigose vartojami ne piliečių vardai, pavardės, kokia dabar būklė, kaip jie rašomi. VLKK turėjo visa tai įvertinti, ir išvados dėl tų dviejų įstatymo projektų buvo tokios, kad ir vienas, ir kitas įstatymo projektas turėtų būti taisomas. Kitas dalykas, VLKK, kaip valstybės institucija, turi turėti galvoje, kaip tai bus įgyvendinama, kokių valstybės išteklių reikės.

Jei kalbame apie Latvijos modelį, kuris siūlomas vienu iš įstatymo projektų, nepamirškime, kad Latvijoje veikia institucija, kuri latviškais rašmenimis pagal tarimą užrašo užsienio piliečių pavardes. O tam reikalingi ir finansiniai ištekliai, ir žmonių tam reikia. Todėl visus tuos dalykus įstatymų leidėjas turėtų turėti galvoje. Taigi VLKK teikia tokias pastabas, kokias tikrai yra išnagrinėjusi remdamasi tarptautine patirtimi, kaip vienas ir kitas modelis veikia vienoje ir kitoje valstybėje.

Pavyzdžiui, Lenkijoje ir kitose valstybėse, kurios leidžia [originaliai] rašyti užsienio piliečių ir tautinėms mažumoms priklausančių piliečių asmenvardžius, daugeliu atveju rašoma be diakritinių ženklų, nes įvesti jų į informacines sistemas, registrus neleidžia techninės galimybės. VLKK nuomone, taip pat galėtų būti remiamasi tokia praktika, bet bent jau lotynišką raidyną būtų galima taikyti.

L. Vaicekauskienė: Pagalvojau apie perrašymą pagal tarimą. Jis skamba kaip kažkoks anachronizmas ir kartu to žmogaus traktavimas kaip personažo. Sakysim, grožinėje ar vaikams skirtoje literatūroje mes autentiškus arba išgalvotus vardus visą laiką perrašome pagal tarimą. Kyla toks jausmas, kad mes nepripažįstame autentikos, tikrojo vardo, su kuriuo jie nori tapatintis, kuris jiems bus simbolis.

– Tai vėl tapatybės klausimas.

L. Vaicekauskienė: Tas pats tapatybės klausimas. Bet dar vienas aspektas – mes jus traktuosime kaip personažus, nes jūs esate ne tokie tikri piliečiai, dabar padarysime tikresniais.

D. Vaišnienė: Tiesą pasakius, VLKK išvados ir siūlo, kad tie piliečiai, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, turi dokumento šaltinį, kur yra užrašytas asmenvardis, taip pat sutuoktiniai ir vaikai galėtų turėti tą asmenvardį. Dabar jie gali tą patį asmenvardį, kaip kito sutuoktinio (užsienio šalies piliečio) asmenvardis, turėti tik tais atvejais, kai nėra nelietuviškų rašmenų w, q, x, nes rašyba paprastai išlaikoma autentiška – pakeičiami tik nelietuviški rašmenys lietuviškais. Tai, VLKK nuomone, galėtų būti užrašoma visais lotyniško raidyno rašmenimis.

A. A. Jonynas: Vadinasi, piliečiai, kurie gavo Lietuvos pilietybę, savo pavardę gali rašyti su x ir w? Ir tai lietuvių kalbos sistemai nekenkia?

D. Vaišnienė: Reikia turėti galvoje, kad turbūt svetimų elementų dėl to kalboje labai nepadaugėja. Kitas dalykas – daugelis jų gyvena ne Lietuvoje.

A. A. Jonynas: Vadinasi, ne Lietuvoje gyvenantis negriauna lietuvių kalbos, o jei Lietuvoje apsigyvena, ima griauti. Ar ne keistoki dalykai?

– Kaip esamą situaciją galima spręsti?

L. Vaicekauskienė: Manyčiau, kad reikia spręsti taip atsižvelgiant į suinteresuotas puses, kurioms labiausiai skauda, spręsti savo piliečių labui. Simbolinis sprendimas gali būti. O finansinis argumentas, kaip čia bus sudėtinga ir t. t., yra antraeilis dalykas, ilgalaikis klausimas. Pirmiausia reikia simbolinio pagarbos piliečiams ir jų labui sprendimo.

A. A. Jonynas: Jei mes veikiame taip, kad mūsų valstybės piliečiai jaučia kažkokią nuoskaudą dėl mūsų veiksmų, vadinasi, tie veiksmai nėra labai teisingi.

D. Vaišnienė: Įstatymų leidėjas dabar svarstys šiuos klausimus ir priims sprendimą. Tai yra demokratinė institucija, išrinkta valstybės piliečių, taigi jie turi politinę galią šį klausimą spręsti, nes tai turi būti padaryta priimant įstatymą.