Lietuvą ištikęs sunkmetis ne tik slegia, bet ir brandina mūsų sąmoningumą ir atsakomybę už kitą, atskleidžia, kas žmoguje turi išliekamąją vertę.

Taip mano kunigas Ričardas Doveika, kuris vakar viešėjo "Vilniaus dienos" redakcijoje ir atsakė į interneto portalo diena.lt lankytojų klausimus.

– Gerb. Ričardai, ar dar laikote mišias kurioje nors sostinės bažnyčioje?

– Taip. Esu paskirtas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios rezidentu, kurioje pagal esamas galimybes stengiuosi kasdien aukoti mišias.

– Kur slypi priežastys, kad vyrai yra mažuma bažnyčioje per mišias?

– Negalėčiau sutikti, kad vyrų yra mažiau bažnyčiose. Kiekvienas brandus tikintis žmogus atranda kelią į viešą religinį gyvenimą šventovės erdvėje.

Galėtume pajuokauti, kad moterų palyginti visada būna daugiau ir jos dažniau matomos, tačiau ir vyrai yra bažnyčios žmonės.

Neėjimo priežastys glūdi gilesniuose kloduose. Kartais pati kultūrinė aplinka ar esantys įsitikinimai lemia vyro viešąjį religingumo liudijimą.

– Neseniai pasiūlėte, kad abortas turi būti mokamas, nes tuomet daugiau pinigu liks kitiems ligoniams gydyti. Kodėl taip manote?

– Asmeniškai atkreipiau visuomenės dėmesį į sampratą, kurios niekas man nepakeitė iki šios akimirkos, kad nėštumas nėra liga, kurią reikia gydyti abortu.

Abortas niekada nebus ir negalėtų būti sveikatos paslaugų teikimo spektre, nes gydymo sistema pati iš savęs skirta suteikti žmogui gerovę – sveikatą ir visavertiškumą. Abortas nesuteikia žmogui nei sveikatos, nei gerovės, nei visavertiškumo.

Laikausi savo nuomonės, kad tokia procedūra negali būti apmokama iš sveikatai skirtų valstybės lėšų. Sutinku, kad žmogus laisvas padaryti blogį, ir didelį blogį, jis turi prisiimti visus iš to išplaukiančius padarinius, materialinius taip pat.

Šiandienėje Lietuvoje yra daugybė vaikų, kurie kartais negauna teisėtai jiems priklausančios sveikatą gerinančios priežiūros. Todėl ir atkreipiau visuomenės dėmesį į šitą neteisingumą – asmeninės ambicijos kainą ir sergančio vaiko akių žvilgsnį. Esame pašaukti būti silpnųjų pusėje.

Demokratijos stiprybė ir yra tai, kad visuomenė atsakingai prisiglaudžia prie silpniausių. Ir mažas abortų skaičius, ypač specialiai nutraukiamų nėštumų skaičius, parodo žmogaus demokratiškumo ir jo laisvės kryptį, atkreipia dėmesį, ir dar kartą Bažnyčia išreiškia savo nuostatą: gyvybė yra esminė žmogaus vertybė, kuri yra gėris pati iš savęs.

– Bažnyčia yra viena turtingiausių organizacijų Lietuvoje ir pasaulyje. Kodėl ji nemoka jokių mokesčių ir neprisideda prie ligonių gydymo? Ar jūs asmeniškai mokate kokius nors mokesčius?

– Katalikų bažnyčioje kunigai gyvena iš artimo malonės. Kadangi negauname algų, o esame priklausomi nuo žmogaus gerumo ir kiekviena bendruomenė prisideda prie jai patarnaujančio kunigo gerovės. Kiekvienas kunigas, kuris savo tarnystę atlieka ir viešajame gyvenime – dėsto mokykloje, universitete arba gauna pagal vienokias ar kitokias pareigas atlyginimą iš visuomenės – visuomet yra tas, kuris moka mokesčius valstybei. Kai mokykloje dėsčiau tikybą, nuo mano algos buvo mokami visi privalomi ir teisėti mokesčiai valstybei.

Bažnyčios kaip bendruomenės materialinė gerovė, kuria naudojasi kiekvienos bendruomenės tikintysis, yra bendrai ir laisva valia suneštas gėris, kuris sukaupiamas laisvanoriškos aukos principu. Aukos, kuri nėra apmokestinama mokesčiais. Noriu priminti, kad bažnyčioje esantis materialinis gėris skirtas patarnauti kiekvienam žmogui. Žinant, kad bažnyčią sudaro ne tik dvasininkai, bet ir visa tikinčioji liaudis, galime džiaugtis besitelkiančių žmonių branda, kuri tai, ką turi geriausia, paskiria Dievo garbei ir bendram bendruomenės gėriui.

– Gerbiamas Ričardai, ar horoskopai yra blogis? Ir ar nederėtų jų uždrausti?

– Tikėjimas moko, kad žmogaus likimas, jo dabartis ir ateitis yra Dievo nuosavybė, o žemiškos laimės kelias kuriamas bendrystėje su Dievu. Tai, kas siekia šią tiesą iškreipti, padaro didžiulį blogį. Gamtos reiškiniai gali lemti mūsų sveikatos jauseną, bet niekuomet nebus kelrodis bendrakeleivis tikrai atsakingo žmogaus gyvenime.

Ką slepia tikėjimas horoskopais? Asmeninės atsakomybės nebuvimas – juk nesėkmės atveju pasakoma: "Aš nekaltas, kaltos žvaigždės, neteisingas jų išsidėstymas arba ne taip susikirtusios gyvenimo delnų linijos." Tai atima asmeninį įnašą į savo istorijos kūrimą, o tai nuskurdina patį žmogų iš vidaus. Šią problemą išsprendžia ne draudimas, bet kasdienis sąmoningumo brandinimas ir asmeninė atsakomybė už savo gyvenimą, kuriai reikia esminės vertybės – drąsos.

– Teko girdėti tokią frazę, kad Dievas yra visur: atversk akmenį – ir net ten rasi Dievą, nes akmuo – Dievo kūrinys ir dėl to jame slypi dalelė Visagalio. Jei Dievas yra visur, kam reikalingos bažnyčios?

– Sutinku, kad Dievas yra visur esantis ir visa, kas yra, yra jo kūrybos, meilės ir malonės ženklai. Filosofiniai išvedžiojimai, kad atvertus akmenį Dievą atrasi, galbūt ir teisingi, nes jis visur yra, tačiau tikėjimas mums primena, kad Dievas yra Asmuo, kuris ieško santykio ir bendrystės su kitu asmeniu – žmogumi.

Visoje žmonijos egzistencijos istorijoje buvo kuriamos išskirtinės erdvės, pašvęstos būtent intymiam žmogaus ir Dievo santykiui, taip pat to paties tikėjimo žmonių bendrystei. Taigi bažnyčia kaip statinys pasitarnauja susirinkti gyvajai Bažnyčiai – tikintiems žmonėms, kurie susitelkia į vieną vietą atlikti Dievui viešo garbinimo kulto ir išgyventi socialinės bendrystės tarpusavyje patirties, nes žmogus sukurtas santykiui su kitu.

– Turbūt dvasininkai džiaugiasi krize, nes spaudžiant sunkumams daugiau žmonių atsigręžia į Bažnyčią? Kaip manote, kiek dar reikės kentėti krizės iššūkius?

– Nesutikau nė vieno Bažnyčios žmogaus, kuris džiaugtųsi šalia esančio nepatogumais. Krizė nėra Bažnyčiai metas džiaugtis, kad žmogui nesiseka – tai būtų per pigus kelias padidinti tikinčiųjų būrį.

Jau pati tokia mąstysena yra įžeidžianti. Per kiekvieną krizę tikėjimas mums primena, kad klestėjimo laikais žmonių susikurti pasaulio stabai yra tylintys ir nebylūs. Stabai kalba ir vilioja, kai žmogui viskas gerai, sunkumo laikotarpiu jie nutyla, nes yra tušti iš savęs. Nepatogumai išryškina tai, kas žmoguje turi išliekamąją vertę, ir primena, kad žmogus yra pats gėris savyje.

Todėl Bažnyčia ir kviečia į tarpusavio solidarumą, savitarpio pagalbos kelią, dialogą, verslo dėmesingumą ir bendrai pasidalyti nepatogumo naštos. Kaip tikintys žmonės esame kviečiami nepatogumą paversti malone ir padėti šalia esančiam žmogui susivokti savyje ir dar kartą sustiprinti giluminį įsitikinimą, kad vertybinis kelias yra geras kelias eiti žmogui. Ir tai, kad vienas kitam esame pagalba nuo Dievo. Todėl krizės brandina mūsų sąmoningumą ir atsakomybę už kitą. Ir tai yra gerai.

Ateitis gali būti paženklinta vienomis ar kitomis krizėm, juk jos visuomet tampa regimos tuomet, kai žmogus atsisako bendrystės su didžiuoju gėriu: Dievu ir artimu žmogumi. Linkiu, kad ateinantys metai būtų kuo mažesnių krizių patirčių metai, o jei tokių dar pasitaikys, kad žinotume, kaip kartu mes galime jas išspręsti. Juk Kalėdų žinia krizės pasauliui yra: Dievas su mumis.