Linas Balsys, septynerius metus Briuselyje dirbęs Lietuvos radijo ir televizijos korespondentu ir informavęs apie svarbiausius Europos Sąjungos įvykius, atsisveikina su žurnalisto darbu ir suka į Prezidentūrą, kur taps išrinktosios prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovu spaudai. Žurnalistas neslepia pasiilgsiantis Briuselio, tačiau nesigaili, kad pasirinko grįžti į Lietuvą.

– Ar, tiek metų išdirbus Briuselyje, nebus sunku įsijungti į Lietuvos politinį gyvenimą?

– Nuo Lietuvos politinio gyvenimo atitrūkęs nebuvau, nes dirbdamas LRT korespondentu nedariau nieko kito – tik reportažus Lietuvai, apie mūsų šaliai rūpimas problemas. Briuselyje sprendžiami klausimai tiesiogiai susiję su Lietuvos ekonomikos, ūkio ir politikos gyvenimu. Atitrūkęs nebuvau, tačiau būdamas žurnalistu politikos reikalus mačiau iš vienos pusės, o būnant politinės kampanijos dalyviu politikos virtuvę teko pamatyti iš kitos.

– Atrodo, kad per rinkimus jau teko patirti Lietuvos žiniasklaidos spaudimą.

– Pilamo purvo kai kuriose žiniasklaidos priemonėse aš nesureikšminu. Tik nustebino ir nuliūdino tai, kad verslo rūšis, kuri save vadina žiniasklaida, iki šiol gyvuoja. Bando pasipelnyti ne iš žurnalistikos, tegul ji ir būtų bulvarinė, bet visai kitomis priemonėmis, iš kito pobūdžio veiklos.

– Ką turite omenyje?

– Žiniasklaida, surasdama kažkokių faktų, turėtų juos išspausdinti, parodyti, bet sulaukėme įvairių skambučių, kai buvo siūloma susitikti, pasitarti, pasikalbėti. Buvo sakoma, kokios turima medžiagos. Iš viso to galima buvo suprasti, kad susitikus galima aptarti, ar ši medžiaga bus spausdinama, ar bus galima susitarti ir jos nespausdinti. Kaip tai galima įvardyti, spręskite patys. Kai pasakėme griežtą ne, tuomet pasipylė neigiami straipsniai, tai, kas vadinama purvu.

– Matėte, kaip ES struktūros veikia iš vidaus. Ar iš tiesų tai biurokratinė mašina?

– Taip, tai – biurokratinė mašina. Tačiau biurokratija egzistuoja visose valstybėse, Lietuvoje – taip pat. Prancūzijos biurokratinė mašina, ko gero, dar didesnė nei Europos Komisijos (EK). ES institucijos yra sudėtingas darinys. Tai tarpusavio derinimo, derybų ir politinio dialogo mechanizmas. Trys pagrindinės ES struktūros sujungtos į vieningą mechanizmą, kuriame būna sunku susigaudyti ne tik žurnalistams, bet ir patiems politikams. Tačiau iš esmės mechanizmas veikia gerai. EK kaip variklis stumia vykdomąją veiklą, – tai savotiška vykdomoji valdžia. Europos Parlamentas (EP) yra demokratijos išraiška, kuriame nepriimama tiek svarbių sprendimų, kaip kartais mano daugelis lietuvių. Tai nėra aukščiausia valdžia – kaip Lietuvos Seimas.

– Dažnam lietuviui biurokratija asocijuojasi su korupcija. Kiek jos ES struktūrose?

– Korupcijos neįmanoma išgyvendinti jokioje valstybėje ar organizacijoje, tai yra pripažintas faktas. Svarbiausias dalykas – kokio laipsnio korupcija? Kuomet šis laipsnis perauga į tokį lygį, kai korumpuotas struktūros susilieja su valdžia, tai tampa pavojumi valstybei. Kyšininkavimo, giminių protegavimo ar vagysčių pasitaiko ir ES struktūrose. Kai visa tai stebi žiniasklaidoje, gali pasirodyti, kad viskas – kaip Lietuvoje, tačiau iš tikrųjų korupcijos mastai daug mažesni. Yra žinomos visos lobistinės organizacijos, žinoma, ką jos gali ir ko ne, todėl korupcijos atvejai greitai išaiškinami.

– Kaip vertinate pirmą Lietuvos europarlamentarų kadenciją?

– Europarlamentarams pirmoji kadencija buvo didelis iššūkis. Reikėjo įsilieti ne tik į naują sferą, bet ir į politines grupes. Įsilieti sunkiausiai sekėsi Darbo partijos atstovams. Septyni europarlamentarai ilgai negalėjo surasti, prie kurios politinės grupės šlietis. Vytautas Landsbergis yra geriausiai žinomas iš visų Europos parlamentarų, atstovavusių Lietuvai. Kitų šalių žurnalistai dažnai prašydavo patarpininkauti rengiant susitikimą su juo.

– Kodėl Lietuvos žmonės turėtų dalyvauti EP rikimuose?

– Kiekvienoje šalyje, jei tai parlamentinė respublika, parlamentas yra svarbiausia institucija. Negali būti kalbos, kad EP ar EK yra svarbiau nei Seimas ar Vyriausybė. Briuselyje sprendžiami tie klausimai, dėl kurių Europos šalys susitarė, pavyzdžiui, ekonomikos klausimus visos sprendžia bendrai.

Daugelyje šalių EP rinkimai nesulaukia didelio aktyvumo. Retai kur rinkėjų aktyvumas siekia 40 proc. EP pripažįsta, kad tai yra problema. Lisabonos sutartis sustiprintų ne tik EP, bet ir nacionalinius parlamentus. Galbūt tuomet labiau būtų suvokiama, kodėl reikia dalyvauti rinkimuose. Nedalyvauti rinkimuose, manau, būtų kvaila, nes 12 parlamentarų Briuselyje ne šiaip sau sėdi. Jie yra tam, kad iš pirmų lūpų padėtų Lietuvos Seimui ir Vyriausybei. Jie žino, kas vyksta kitose ES valstybėse. Kelerius metus į priekį žino, kokie svarbūs klausimai svarstomi ir priimami. Todėl jų žinios yra naudingos Lietuvai.

– D.Grybauskaitei laimėjus Lietuvos Prezidento rinkimus, intensyviai ieškomas kitas kandidatas į Europos komisarus.

– Nemanau, kad esu tas žmogus, kuris galėtų nurodyti, ką skirti į Europos komisaro postą. Tai išimtinai Lietuvos Vyriausybės reikalas. Svarbiausia – kokį postą gaus Lietuva. Posto paskyrimas priklausys nuo EK prezidento sprendimo. Kiekvienas kandidatas į Europos komisarus turi išlaikyti labai sunkų egzaminą. Europos parlamentarai taip pat gali nesutikti skirti naujojo komisaro, nes jis jiems gali pasirodyti netinkamas, neišmanėlis ar menkos kvalifikacijos. Taip yra nutikę su vengrų ir latvių skirtais komisarais. Ieškant žmogaus iš Lietuvos, reikėtų daugiausiai dėmesio skirti jo kvalifikacijai, kalbų mokėjimui ir ekonominiam pasirengimui.

– Kokie santykiai tarp žurnalistų ir Europos politikų, parlamentarų? Gal gyvendami vienoje erdvėje jie palaiko itin artimus santykius?

– Distancija yra išlaikoma. Žinoma, kiekvienas žurnalistas turi savo šaltinius, kuriais remiasi ir bendrauja. Tačiau yra apibrėžta, kur ir kaip galima bendrauti ir net tai, ar gali žurnalistas pavaišinti pietumis informaciją teikiančius savo šaltinius. Žurnalistų organizacijos vidiniame kodekse daug panašių dalykų yra aptarta. Yra atvejis, kai buvo iškelta byla žurnalistui, esą jis bandė papirkti valdininką vaišindamas pietumis. Vėliau, po kelerių metų bylinėjimosi, išsiaiškinta, kad tai buvo darbinis bendravimas su šaltiniu. Nesu girdėjęs, kad žurnalistai su Briuselio valdininkais eitų kartu sportuoti, žvejoti ar kaitintųsi pirtyje.

– Ar nepasiilgsite belgiško alaus ir apskritai belgiško gyvenimo būdo?

– Belgiško alaus tikriausiai pasiilgsiu, kaip ir belgiškos duonos. Paradoksas – kai gyveni Belgijoje, pasiilgsti lietuviškos duonos ir alaus, kai grįžti į Lietuvą, pasiilgsti belgiškų produktų. Belgiškas alus yra visiškai kitoks nei lietuviškas ir negalima lyginti, kuris geresnis: jie skirtingi. Kas ragavo belgiško ir lietuviško alaus, mane supras. Tikiuosi, turėdamas laiko grįšiu į Briuselį ir užsuksiu į vieną ar kitą pamėgtą kavinę. Labai mieli Briuselio gatvės turgeliai, kai galima pavaikščioti tarp senų rakandų, pavartyti senus žurnalus. Šalyje išgyvenus keletą metų, tokie dalykai tampa artimi.

Tikrai nesigailiu, kad grįžtu į Lietuvą. Lietuvoje matyti nemažai europėjimo bruožų, kurie leidžia manyti, kad ilgainiui viskas bus taip pat, kaip ir bet kur Europoje. Pavyzdžiui, vairuotojų kultūra pastebimai pagerėjo. Žmonės gatvėse tampa įvairesni. Kauno negali vadinti provincijos miestu, tačiau einant Laisvės alėja vis dar dvelkia sąstingiu. Trūksta dinamikos. Tokio dydžio miestas, kaip Kaunas, kur nors Vakarų Europoje būtų gyvas, kunkuliuojantis.