Gana aktyviai senu papratimu antilietuvišką propagandą vykdė ir internuotieji karo kapelionai, kurių čia buvo 20. Tačiau esą tai buvo dažniau išimtis nei taisyklė.

Palanga: strateginis pasirinkimas

Iš viso Lietuvoje buvo įsteigtos keturios internuotų lenkų kariškių stovyklos. Trečioji buvo įkurta Palangoje. Pirmieji internuotieji į šią stovyklą atvyko 1939 m. spalio 29-ąją.

Palangoje stovykla buvo viena didžiausių, čia gyveno per 4 tūkst. lenkų. Ją sudarė 29 korpusai.

Nors pradžioje trečioji internuotųjų stovykla buvo Raudonėje (Jurbarko rajone), vėlyvą 1939 m. rudenį ją perkėlė į Palangą.

Šiaulių universiteto Mokslo instituto Humanitarikos tyrimų centro vadovas, istorikas Simonas Strelcovas, tyrinėjęs Lietuvoje internuotųjų lenkų temą, pastebėjo, kad tai įvyko kaip tik tuo metu, kai prasidėjo sovietų–suomių Žiemos karas.

"Paprastai ir plyta atsitiktinai nekrenta ant galvos. Daryčiau prielaidą, kad kažkas Kaune turbūt sugalvojo planą, kurio pavadinimas neviešintas, kad internuotuosius perkeltų į Palangą, į pasienį, šalia jūros, kur netoli yra neutrali Švedija arba su sovietais kariaujanti Suomija, kur, jeigu kas, galėtų tie patys lenkai savarankiškai pasitraukti. Tokia mano teorija, nors to patvirtinančių dokumentų neturiu, bet, kai baigėsi Žiemos karas, Palangos stovyklą staiga perkėlė į Kalvariją", – teigė S.Strelcovas.

Gyvenimas – tarsi sanatorijoje

Istoriko teigimu, dauguma lenkų Palangoje gyveno vietos gyventojų vasarnamiuose. Praustis eidavo į mokyklą. Po to buvo atvežtos dar dvi kariškos lauko pirtys.

"Iš tų atsiminimų, kurie publikuoti po 1990-ųjų, matyti, kad palangiškiai juos priėmė draugiškai, juolab ten gyveno keliolika lenkiškos kultūros šeimų. Dalis internuotųjų dažnai pas juos lankydavosi. Ir tie internuotieji ten gana neblogai leisdavo laiką, nes kai iš Palangos stovyklos juos perkėlė į Kalvariją, tai ją jie prilygino kalėjimui, o gyvenimą Palangoje vadino sanatorija", – pasakojo S.Strelcovas.

Pasak istoriko, Palangoje buvo ir "tautiškai susipratusių pareigūnų", kurie buvo labai nepatenkinti lenkų stovyklos atsiradimu, jiems nepatiko geri santykiai tarp vietinių ir internuotųjų karių, nes juose matė buvusios priešininkės – Lenkijos pavaldinius.

"Gal kam ir norėjosi "aštresnių kampų", bet didelei nuostabai vietos žmonių ir atvykusių lenkų santykiai buvo draugiški. Atsirado ir "moteriški reikalai", ne tik intymūs, bet vietos merginos sutikdavo nešioti lenkų korespondenciją, kartais po kelis šimtus vokų nešdavo į paštą. Vyko pamaldos lenkų kalba, jie leido savo vietinį laikraštį. Taip pat gaudavo spaudą, Lietuvoje leistą lenkų kalba. Palangoje nebuvo problemų klausytis ir užsienio radijo laidų. Čia daug kas priklausė nuo Palangos stovyklos komendanto, o jis buvo gana liberalus", – dėstė S.Strelcovas.

Palangoje lenkai turėjo ir savo kazino, kur lošdavo kortomis, kėgliais. Taip pat buvo sukūrę net savo chorą.

S.Strelcovas aptiko faktą, kad internuotųjų stovykloje lenkai mėgino pasigaminti medaus likerio – krupniko, tam naudojo medų ir denatūruotą spiritą.

Bėgliai iš laikino rojaus

Tačiau lenkų kariškiai mėgino ir iš čia bėgti. Už pagalbą internuotiesiems pabėgti arba jų slėpimą teismas gyventojus galėjo nubausti iki 4 metų paprasto arba sunkiųjų darbų kalėjimo.

Buvo netgi demaskuotas organizuotos pagalbos tinklas internuotiesiems. Birštone veikė siuvykla, kuri lenkų kariškiams siuvo civilius rūbus.

Buvo sulaikyta ir keletas pajūrio žvejų, kurie internuotuosius gabeno į Bornholmo salą. Per 9 mėnesius Lietuvoje iš stovyklų galėjo pabėgti 4 tūkst. lenkų.

"Šitie pabėgo nelegaliai, tačiau Lietuva iš internuotųjų stovyklų paleido dar apie 3 tūkst., kurie buvo pripažinti netinkami karinei tarnybai dėl įvairių priežasčių – vienam skaudėjo dantį, kitam – pilvą. Kitaip tariant, buvo stengiamasi dalį paleisti legaliai. Tačiau dalis jų bėgo ir mėgino pasitraukti į Vakarus per Švediją", – teigė S.Strelcovas.

Anot istoriko, šis Lietuvos vyriausybės kilnus pagalbos ženklas lenkams greitai buvo užgožtas kitų įvykių, kurie vyko po to. Laukė ilgi ir sunkūs karo metai.