Interviu „Kauno dienai“ jis pirmą kartą viešai atskleidė, kodėl tapo šios skandalingos istorijos taikiniu.

Neseniai priimtas neskundžiamas nuosprendis – Š. Narbutas nepadarė nieko nusikalstamo. Net padėjo valstybei sunkiu metu.

Anot teismo, neįrodyta, kad Š. Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes jis nebuvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Įrodyta, kad Š. Narbutas tame sandoryje veikė kaip tarpininkas – su Ispanijos įmone buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis. Taip pat įrodyta, kad 300 tūkst. eurų komercinio atstovavimo atlygis, kurį gavo Š. Narbutas, priklausė ne Lietuvos valstybei, o Ispanijos įmonei. Dėl to nėra ir sukčiavimo sudėties.

Belieka džiaugtis, kad vis dar esu čia. Kad per teisinį procesą neišprotėjau, nepalūžau, nors spaudimas buvo daromas sąmoningai ir didžiulis.

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes padėjo sutaupyti milijonus eurų. Jei jo nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėtos žmonių gyvybės, bet ir prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Tačiau noras padėti šaliai sunkiu metu vos netapo tramplinu į pražūtį – privedė vyrą prie minčių apie savižudybę. Š. Narbutas per visą beveik ketverius metus trukusį teisinį procesą kartojo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą, tačiau politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Verslininkui teko išgyventi ne tik viešą linčo teismą, bet ir įvairiomis priemonėmis daromą spaudimą prisipažinti. Tai buvo daroma, kaip patvirtino Strasbūro teismas, ir neteisėtais mūsų teisėsaugos veiksmais.

Priežastys: Š. Narbutas pastebi, kad byla prasidėjo rinkiminiu laikotarpiu, kai vyko tam tikrų, tuo metu valdžioje buvusių politinių partijų kovos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nepagrįstas kaltinimas

– Ketveri metai teisinės kovos, kad įrodytum savo nekaltumą. Skamba keistai, kai gyvename teisinėje valstybėje. Ar šiandien jaučiatės visiškai ramus?

– Greičiausiai reiktų sakyti, kad iš naujo mokausi kvėpuoti. Neslėpsiu, dar sunku suvokti, kad viskas baigėsi, nors visi galutiniai sprendimai jau priimti, visos pergalės pasiektos. Visur juodu ant balto parašyta, kad kaltinimas buvo nepagrįstas, nelogiškas. Priešingai, mano veiksmai buvo naudingi Lietuvai. Tačiau kartėlis dar liko, nes lengvai galima rasti šimtus neigiamų rašinių apie visą procesą. Nežiūrint į tai, kaip jis baigėsi, aš visą tą laiką buvau nušviečiamas kaip blogietis. Kad visa tai žemina mano garbę ir orumą, nustatė net Strasbūro teismas.

Žinoma, dabar mintis galėsiu nukreipti į darbą ar kitą veiklą, užuot visą laiką skyręs rengimusi kitam teismo posėdžiui. Norisi kalbėti apie profesinius pasiekimus, idėjas. Nes visus tuos metus dažniausiai buvo užduodami skaudūs klausimai. Prieš ketverius metus kardinaliai pasikeitė ir bendravimas su žurnalistais. Iki bylos pradžios juk dažniausiai kalbėdavome apie tai, ko reikia Lietuvai, sveikatos sistemai, ekonomikos vystymuisi, o pastaraisiais metais buvau tardomas kaip didžiausias nusikaltėlis.

Po mano garsiai pradėtos istorijos jokio garsaus užbaigimo nebuvo. Suprask: garsiai baigsime tada, kai kas nors bus nuteistas?..

Tačiau dabar nenoriu kalbėti vien apie blogus dalykus. Visus tuos metus buvo daug tokių, kurie labai palaikė – pradedant jūsų skaitytojais, baigiant mano pažįstamais, artimaisiais, draugais. Jiems esu labai dėkingas.

Neapsaugotas nė vienas

– Kaip pats sakote, naujai grįžtate į gyvenimą. Tačiau, greičiausiai, to, ką išgyvenote, per dieną, savaitę ar net mėnesį užmiršti nepavyks.

– Buvo skaudu, ir su visu tuo seniai teko susigyventi. O dabar jaučiu nusivylimą – teisinėje valstybėje mes nesame apsaugoti nuo tokio bandymo susidoroti su žmogumi. Liūdna, kad žmogus turi kruvinai praeiti tą sunkų, skaudų kelią, kad įrodytų esąs nekaltas. Antras svarbus momentas – nesaugumas. Juk tai, kas nutiko man, gali nutikti bet kam. Aš tai jau išgyvenau, bet nesu tikras, kad kažkas panašaus nenutiks mano artimajam, draugui, pažįstamam ar bet kam. Čia kyla klausimas – ar galime pasitikėti teisėsaugos institucijomis? Juk esame šios valstybės dalis, turime socialinį dialogą su valdžia, kuri mums atstovauja. O jei, kaip rodo pavyzdžiai, ji mums neatstovauja, tuomet yra didžiulė problema. Aš šiandien jau galiu drąsiai kalbėti: STT, prokuratūra yra išlaikoma iš mūsų visų – mokesčių mokėtojų – pinigų. Tai kur yra šių institucijų atskaitingumas? Šios institucijos daug kalba apie skaidrumą, bet sau taiko visai kitokius standartus.

Čia verta paminėti, kad neskųsdamas apeliacinio nuosprendžio mano bylos prokuroras žiniasklaidai teigė, kad jį įtikino Apeliacinio teismo argumentai, todėl į Aukščiausiąjį teismą ir nesikreipė. Tai tarsi parodo, kad prokuroras suprato, bent įvertino teismų sprendimus. Tuo tarpu STT, kuri ir pradėjo šį tyrimą, apie tai nepasakė nė žodžio. Tai kaip reikia reaguoti girdėdami, kad STT reikia daugiau žmogiškųjų resursų, pinigų? Suprask, kad visa tai jiems reikia duoti, bet jie vis tiek darys tik tai, kas jiems naudinga. Pati STT viešai giriasi, kad jos pareigūnai dalyvauja europiniuose projektuose kitose šalyse. Šitiems dalykams laiko ir pinigų randama... Gal tie žmogiškieji resursai galėtų būti panaudojami sprendžiant Lietuvos problemas? Bet juk už tokius europinius projektus gaunami ir pinigai. Tai yra dviveidiškumas.

Ir čia kyla klausimas – kiek STT gali būti nekvestionuojama? Pasikeitė šios įstaigos vadovai, bet situacija nesikeičia. Pasikeitė net mūsų aukščiausių šalies vadovų retorika jos atžvilgiu, bet iš STT jokios komunikacijos šiuo klausimu, skaidrumo daugiau neatsirado. Net kaip mokesčių mokėtojas galiu pasakyti, kad mano byla, kuri buvo akivaizdus teisėsaugos brokas, kainavo ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. O kur yra STT tokio „darbo“ įsivertinimas? Kur paaiškinimai, ko STT pasimokė iš mano istorijos, kad tokių klaidų daugiau nebūtų? Juk STT vadovas Linas Pernavas buvo viešai pasakęs: „Garsiai pradėti tyrimai taip pat garsiai turi būti ir užbaigti“. Tačiau po mano garsiai pradėtos istorijos jokio garsaus užbaigimo nebuvo. Suprask: garsiai baigsime tada, kai kas nors bus nuteistas?..

Politikai aukščiau teismo?

– Ne kartą esame kalbėję, kad ši teisėsaugos mėsmalė sutrypė jūsų reputaciją, pakenkė karjerai, nuo jūsų nusigręžė ne vienas žmogus, žlugo verslo sandoriai. Taip pat pablogėjo sveikata, jau nekalbant apie jums ir jūsų artimiesiems tekusius emocinius išgyvenimus. Tačiau neabejoju, kad galite papasakoti tai, ko mes dar negirdėjome.

– Kalbant apie gyvenimiškus dalykus, planuose buvo šeimos pagausėjimas. Tačiau tokiomis neapibrėžtumo sąlygomis viską teko pamiršti. Ir tų ketverių metų jau niekas nesugrąžins. Kalbant apie visą skausmą, nervus ir įtampą, kurią išgyveno artimieji, tai jūsų pastebėjimas tikrai geras, nes visą procesą išgyvenau ne tik aš, bet ir daug platesnis man artimų žmonių ratas. Trumpai tariant, tokie teisėsaugos bandymai tarsi kažką ištirti vieno žmogaus atžvilgiu, sugadina daugelio žmonių gyvenimus.

Šiandien labai džiaugiuosi, kad per tą laiką mano šeima neiširo. Kalbant apie karjerą, tikrai buvo didžiulis sukrėtimas – dalies verslo projektų, iniciatyvų jau nebebus. Galite įsivaizduoti, kaip sudėtinga kažką pakeisti, kai daugelis žino, kad turėjau reikalų su teisėsauga. Ir visai nesvarbu, kad viskas baigėsi išteisinimu.

Šis teisminis procesas padarė tikrai didelę žala visomis prasmėmis – finansine, laiko, sveikatos. Tačiau tai įvyko. Ir belieka džiaugtis, kad vis dar esu čia. Kad per teisinį procesą neišprotėjau, nepalūžau, nors spaudimas buvo daromas sąmoningai ir didžiulis. Visomis įmanomomis priemonėmis mane buvo tarsi bandoma apriboti, izoliuoti kaip didžiausią nusikaltėlį.

Neneigsiu, kad per tą laiką pasikeitė požiūris į kai kuriuos žmones, ypač – politikus, kurie net po išteisinamojo nuosprendžio reiškėsi tarsi viską žinantys geriau už teismus.

Tačiau ir į šį jūsų klausimą norėčiau atsakyti kiek įmanoma pozityviau. Tikrai esu be galo dėkingas žmonėms, kurie nuo pat pradžių mane palaikė. Ne kaip nors tyliai, bet viešai ir tada, kai buvo pilama daugiausiai purvo. Norėčiau paminėti ir tuos, kurie prisidėjo renkant pinigus teisinei gynybai. Nors tos sumos tikrai neužteko gintis viso proceso metu, tačiau ji buvo labai reikšminga ir aš tai labai vertinu.

Apgaulė: galutinai išteisinto Š. Narbuto teigimu, teisėsaugos institucijos daug kalba apie skaidrumą, bet sau taiko visai kitokius standartus. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Paaiškėjo, kas yra kas

– Ko iš šios istorijos pasimokėte? Greičiausiai tapote kitu žmogumi?

– Man skaudu, kad po visko negaliu pasitikėti šia valstybe. Kalbu ne tik apie teisėsaugos institucijas, bet ir apie kitas, kurios būtent tokių kaip STT paliepimu vykdo patikrinimus. Kitas dalykas – kai esi sėkmingas, visi nori su tavimi bendrauti, bet kai nutinka tokios istorijos, paaiškėja, kaip sakoma, kas yra tikrieji draugai. Neslėpsiu, kad pasikeitė požiūris ir į žiniasklaidą. Anksčiau mielai atsakydavau į visus klausimus ir buvo labai malonu kalbėti su žurnalistais. Tačiau per visą šį procesą beveik visų žiniasklaidos priemonių atstovai, kurie kreipėsi, norėjo sąmoningai sukompromituoti, užduoti kuo suktesnius klausimus. Supratau, kad yra žurnalistai, kurie tikrai supranta, ką daro, ir tokie, kurie tiesiog gavo užduotį parodyti tave kuo blogesniame kontekste.

Supratau, kad menkiausias nepamatuotas teiginys gali padaryti didžiulę žalą ir turėti skaudžias pasekmes. Ir nebūtinai kalbu apie save. Buvo daug politikų ir kitų aukštų pareigūnų, komentavusių man pareikštus įtarimus ir geriau už teismus žinančių, kad aš esą kaltas. Tačiau toks yra gyvenimas. Linkiu niekam niekada netapti tokiu taikiniu, kokiu tapau aš.

Dabar jaučiu nusivylimą – teisinėje valstybėje mes nesame apsaugoti nuo tokio bandymo susidoroti su žmogumi.

Atsilaiko ne visi

– Esate teisininkas ir minėjote, kad šios žinios padėjo – pats daug laiko praleidote besiruošdamas posėdžiams. O ar, pavadinkime, paprastam žmogui įmanoma atlaikyti tokį prievartos ir spaudimo buldozerį? Kaip nepalūžti?

– Pirmiausia, manau, reikia labai didelio palaikymo. Kad ir kiek teisinių žinių turėčiau, be palaikymo ir pats, greičiausiai, nebūčiau viso to ištvėręs. Kalbu ir apie moralinį, ir apie teisine prasme svarbų palaikymą. Mano draugai teisininkai nuolat patarinėjo, diskutavome, jų įžvalgas teisinėje kovoje tikrai panaudojau. Ką tikrai galiu pabrėžti, kad vienam kovoti su valstybės prievartos mechanizmu yra be galo sunku.

Klausiate, ar kiekvienas galėtų atsilaikyti? Greičiausiai, kad ne. Bet nesakau, kad neverta bandyti. Ką pirmiausia reikia daryti? Netylėti, kai matote neteisybę. Garsiai sakyti, kai reikia pagalbos, palaikymo. Visada teigiau ir teigsiu, kad turime nekaltumo prezumpciją. Kažkas juk privalo pasakyti – palaukime, kol paaiškės kažkas daugiau, nepulkime iškart.

Kuo galiu pasidžiaugti? Kad šiuo metu yra ne viena išteisinimu pasibaigusi byla ir apie jas žurnalistai rašo. Šis viešumas teikia drąsos kalbėti ir kitiems, kurie tą praėjo. Jei pačios teisėsaugos institucijos savo viduje nesitaiso, jei politikai neparodo lyderystės, tai mes, kaip visuomenė, tik viešumu galime kažką pasiekti. Ir linkiu nebijoti, nes gyvename demokratinėje valstybėje, kur turėtume jaustis oriai. Mes neturime krūpčioti, nes žmogų lengviausia valdyti tada, kai jis apimtas baimės. Pasinaudodamas proga raginu apie tai, kas svarbu mums visiems, kalbėti ir politikus, aukščiausius šalies vadovus. Problemos pradedamos spręsti tada, kai jas pripažįstame ir apie jas garsiai kalbame.

Dar svarbu paminėti, kad piliečiai savo valstybėje turi jaustis saugūs. Teisėsaugos institucijos mums turi suteikti tą saugumą. Tačiau ar tikrai galime taip jaustis, kai vieną dieną tiesiog sulauki STT agentų savo namuose ir jie tave sulaiko? O tam, dabar jau galiu drąsiai sakyti, nebuvo jokio pagrindo. Ir tie, kurie prieš žmogų panaudoja visą savo galią, vėliau, po išteisinamųjų nuosprendžių, nesulaukia absoliučiai jokios atsakomybės.

Panašu į korupciją

– Neseniai Prezidentūra sukritikavo STT dėl išteisinamųjų bylų skaičiaus. Atsakydama į kritiką, STT vadovybė pareiškė, kad reikia „nueiti ir pasikalbėti su prokurorais ir teisėjais“. Tačiau toks noras iškart šokiravo teisininkų bendruomenę. Apie tai viešai pasisakė ir Teisėjų tarybos pirmininkė. Gal jau įsidrąsiname?

– Manau, kad tuos STT vykdomus procesus visi matė jau seniai. Tačiau bijojo apie tai kalbėti. Tai, kad dabar jau drįstama, yra labai geras ženklas.

STT vadovo noras „nueiti ir pasikalbėti su prokurorais ir advokatais“ turi kelis kampus. Lyg ir normalu, kad ruošiamasi aptarti problematiką, bet iš kur galima žinoti, kad tie kalbėjimai nebus apie tai, kad kažkurią bylą reikia užbaigti vienokiu ar kitokiu nuosprendžiu? Ne kartą girdėjome, kad tokie „nuėjimai ir pasikalbėjimai“ STT atrodė kaip tam tikros korupcijos apraiškos. O jiems, suprask, tai negalioja.

Atsiminkime, kad apie STT padarytus pažeidimus pasisakė ne mūsų vidaus teismai, o Strasbūras. Tačiau jokios reakcijos į tai nebuvo. Tai akivaizdžiai parodo, kad, turėdama tiek galios, ši tarnyba nereaguoja į tarptautinių teismų pagrūmojimus. Tas labai liūdna.

– Pakalbėkime plačiau apie jūsų minėtą STT galios aspektą. Jei tarnyba veiktų pagal jai priklausančias funkcijas, pradėjusi tyrimą dėl galimų korupcinių ar kitų nusikaltimų ji turėtų brėžti ribą ir leisti sprendimus priimti teismams. Tačiau praktika ir kai kurie vieši pasisakymai perša mintį, kad STT siekia jai palankių sprendimų. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Taip suformuota STT galios vertikalė. Prisiminkite, kiek buvę STT veiksmų prieš skirtingas politines partijas, merus ir t. t. Būtent taip yra parodoma galia, kad esą jie juk sprendžia, kas gali daryti karjerą, kas ne. Ir tokią situaciją turime tiek viešuose, tiek neviešuose tyrimuose – įvairias pažymas, kurias jie teikia dėl visų viešojo sektoriaus asmenų. Čia kyla klausimas: o kas tada prižiūri pačią STT? Atsakymas: jų neprižiūri niekas. Todėl, turime situaciją, kokią turime.

Man skaudu, kad po visko aš negaliu pasitikėti šia valstybe. Kalbu ne tik apie teisėsaugos institucijas, bet ir apie kitas, kurios būtent tokių kaip STT paliepimu vykdo patikrinimus.

Politinių kovų įkaitas

– Ar pavyko atsakyti į klausimą, kodėl prieš jus buvo inicijuotas tyrimas?

– Atsakiau ir jau dabar, kai procesas pasibaigęs, galiu apie tai viešai kalbėti. Byloje yra faktai – mano byla prasidėjo rinkiminiu laikotarpiu, kai vyko tam tikrų, tuo metu valdžioje buvusių politinių partijų kovos. Nors aš nebuvau politikas, nebuvau jokios partijos narys, bet buvau pasirinktas taikiniu, nes, pateikiant visą šią istoriją „neskaniai“, buvo galima mažinti tuometinės Vyriausybės reitingus. Dabar jau aišku, kad ne aš šioje istorijoje buvau svarbiausias – viskas buvo nukreipta į tuometinius valdančiuosius, siekiant parodyti, kaip jie neskaidriai organizavo pandemijos valdymo procesus, kiek klaidų padarė. Nors, kaip rodo faktai, tuo metu Lietuva buvo tarp testavimo lyderių, per pirmąją bangą turėjome mažiausiai mirčių. Ir buvome laikomi sektinu pavyzdžiu.

Todėl, mano nuomone, labai svarbu turėti kontrolę – tam, kad STT taip nesielgtų ir kad politikai negalėtų naudoti savo galios tokiems procesams. Vienok, kai pagalvoji, juk tai yra korupcija. Kas pričiups tave už korupciją, kai korupcija veikia institucijoje, kuri tiria korupciją?

Drąsa: anot Š. Narbuto, valstybės prievartos mechanizmą atlaiko ne visi, bet bandyti būtina. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Svarbesni už prezidentą?

– Ką reikėtų keisti STT, kad nebūtų tiek sugriautų gyvenimų? Ar padėtų asmeninė, institucinė atsakomybė po išteisinamųjų nuosprendžių?

– Visų pirma, turėtume kalbėti apie politinę lyderystę prižiūrint STT. Galima tik pasidžiaugti teismų darbu, nes tas dokumentas – nuosprendis – kurį jie surašo, ir yra tas įrodymas, kad mums svarbi Konstitucija, kad gyvename teisinėje valstybėje. Buvau maloniai nustebintas, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas viską išaiškino labai detaliai – kaltinime tam tikri dalykai buvo nelogiški, buvo daromas spaudimas, pripažino, kad mano veiksmai tuo metu buvo pagalba Lietuvai. Kad teismai savo poziciją išsako drąsiai, yra labai sveikintinas dalykas. Todėl norėtųsi, kad mes visi galėtume diskutuoti apie problemas – visuomenė, žiniasklaida, advokatai, teisėjai, prokurorai, politikai, STT pareigūnai.

Kas pričiups tave už korupciją, kai korupcija veikia institucijoje, kuri tiria korupciją?

Kalbant apie asmeninę atsakomybę, įstatyminė bazė yra sukurta ir turime atvejų, kai ji buvo pritaikyta – prokurorams, ministrams, teisėjams, merams. Bet kad būtų pritaikyta STT pareigūnui, nesu girdėjęs. Visi suprantame, kad visos institucijos daro klaidų, tačiau kažkodėl šiai vienai institucijai už klaidas – jokios atsakomybės. Pažiūrėkime į visumą: institucija, kuri pati sugalvoja, kas yra korupcija, pati kovoja su korupcija, pati atlieka korupcijos prevenciją, pati persekioja už korupciją, tuo pačiu pati daro spaudimą kitiems asmenims, kurie dalyvauja teisėsaugos procese, pati taiko spaudimo priemones prieš viešo sektoriaus asmenis dėl pažymų darbinantis, pati nėra atsakinga už daromus pažeidimus ir nėra nubausta nei kaip institucija, nei kas nors iš jos asmeniškai. Greičiausiai, net labai norėdami, kito tokio pavyzdžio nesurasime. Net prezidentai apkaltos būdų pašalinami. Reziumuojant, tikrai manau, kad tokia institucinė, asmeninė atsakomybė būtų gera pradžia.

STT vadovas kratosi atsakomybės

STT vadovas Linas Pernavas (nuotr.), paklaustas apie institucijos pradėtus tyrimus, kurie baigiasi išteisinimais, patikino, kad klaidos analizuojamos. Tačiau asmeninės, institucinės atsakomybės kratosi.

– Neseniai priimtas galutinis ir neskundžiamas nuosprendis Š. Narbuto byloje. Šis asmuo – išteisintas. Būtent STT prieš ketverius metus pradėjo tyrimą dėl šio asmens. Strasbūro teismas nustatė ne vieną Lietuvos teisėsaugos padarytą nusižengimą šioje byloje. Kodėl tokie neteisėti veiksmai šio žmogaus atžvilgiu buvo padaryti? Ar ši Strasbūro nutartis yra reikšminga STT ir bus daromi kokie nors pokyčiai?

– Kiekvienas teismo sprendimas yra reikšmingas ir STT yra analizuojama ir aiškinamasi, kokios yra vienokio ar kitokio teismo sprendimo priežastys. Kalbant apie minėtą atvejį, siekiant visapusiškai įvertinti susiklosčiusią situaciją, teismo argumentus ir poreikį tobulinti atitinkamus veiklos aspektus, buvo sudaryta STT darbo grupė, kuri pateikė pasiūlymus, kaip tobulinti vidinį procesą.

– Prisistatydamas teigėte: „Garsiai pradėti tyrimai taip pat garsiai turi būti ir užbaigti“. Pakomentuokite tai.

– Taip sakiau, kai dar buvau kandidatas į STT vadovus, taip manau ir dabar. Vienas iš mano prioritetų – baudžiamojo persekiojimo stiprinimas. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad baudžiamasis persekiojimas neturi tapti pagrindine priemone kovojant su korupcija. Pirmiausia dėmesį turime skirti antikorupciniam švietimui ir korupcijos prevencijai, tačiau kai kažkuriuo metu to nepakanka ir prireikia baudžiamojo persekiojimo priemonių, svarbu dėti pastangas tiek stiprinant kriminalinės žvalgybos, tiek ikiteisminio tyrimo kokybę, tiek mažinant biurokratinį aparatą.

– Neseniai prezidentūra viešame pareiškime teigė, kad trečdalis bylų, kurias inicijavo STT, baigėsi išteisinimu. Pakomentuokite tokį išteisinamųjų bylų skaičių.

– 2023 m. teismai asmenis išteisino 16 proc. STT tirtų bylų. Kaip jau minėjau, išteisinimų priežastys gali būti įvairios ir jos yra analizuojamos. STT pastaruoju metu inicijuoja diskusijas su svarbiausiais partneriais – prokuratūra, teismais – dėl baudžiamojo proceso optimizavimo, supaprastinimo, nebūtinų, esminės pridėtinės vertės tyrimo išsamumui neduodančių veiksmų atsisakymo, taip pat įrodinėjimo standarto korupcinėse bylose subalansavimo ir praktikos.

Pastebima, kad reikia keisti ne tik požiūrį į korupcinio pobūdžio nusikaltimus, bet ir tobulinti Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Tokie pakeitimai prisidėtų prie baudžiamojo proceso efektyvumo, įrodinėjimo standarto subalansavimo ir spartesnio proceso užtikrinimo tiek atliekant ikiteisminius tyrimus, tiek ir vykdant teisminį baudžiamųjų bylų nagrinėjimą.

– Ne vienus metus viešojoje erdvėje vyksta diskusija, kad garsiai pradėti STT tyrimai pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Prieš žiniasklaidos kameras vedami ir tie asmenys, kurie nėra vieši. Tai Strasbūro teismas nustato kaip Lietuvos teisėsaugos pažeidimą. Prašau paaiškinti, kodėl STT savo tyrimus pradeda garsiai?

– Nekaltumo prezumpcijos užtikrinimas yra svarbus visais atvejais. STT, viešindama informaciją apie atliekamus tyrimus, kiekvieną kartą ne tik įvertina, kokia informacija nepakenktų tyrimui, asmeniui, tačiau taip pat atsižvelgia ir į visuomenės teisę žinoti. Vertinant viešinamą informaciją, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu ir remiamasi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro patvirtintomis ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijomis. Taip pat, priimant sprendimą dėl privataus pobūdžio informacijos viešinimo ar teikimo visuomenės informavimo subjektams, tokios informacijos viešinimo ar teikimo apimties, vertinama, ar asmuo gali būti laikomas viešu asmeniu pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, ar asmens, kurio privataus pobūdžio informaciją ketinama paviešinti ar pateikti visuomenės informavimo subjektams, veikla turi įtakos viešiems reikalams, šios įtakos lygis ir kiti aspektai.

STT pastaruoju metu inicijuoja diskusijas su svarbiausiais partneriais – prokuratūra, teismais.

– Jei STT inicijuotas tyrimas teisme baigiasi išteisinimu, ar STT sutiktų prisiimti asmeninę (tyrimą atlikę STT pareigūnai) ir institucinę atsakomybę?

– Asmeninė pareigūno atsakomybė ir institucinė atsakomybė yra skirtingi dalykai. Vadovaujantis įstatymo nuostatomis dėl asmeninės atsakomybės, jei ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuratūros, teismo pareigūno ar teisėjo tyčiniai veiksmai sukelia žalą, valstybė turi šią žalą atlyginti. Tada atsiranda valstybės prievolė regreso tvarka išmokėtą sumą išieškoti iš žalą padariusių asmenų. Noriu pabrėžti, kad ši atsakomybės forma taikoma tik dėl tyčinių veiksmų.

Dėl institucinės atsakomybės – gyvename teisinėje valstybėje, kurioje veikia Konstitucijoje nustatyta teisinė sistema. Tik teismai gali nuspręsti, ar baudžiamosiose bylose buvo padaryta žala, ar kyla atsakomybė, ar ne. Tiek aš, tiek STT, kaip institucija, teismų sprendimus gerbia ir vykdo. Jei yra nustatoma, kad byloje buvo padaryta žala, ji yra atlyginama ne institucijos pasirinkimu, o teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. iš specialiai tam skirtų valstybės biudžeto asignavimų, kuriuos valdo ne STT.

– Ar STT sutiktų visais atvejais, kai asmuo išgirsta išteisinamąjį nuosprendį, viešai įvardyti tyrimą atlikusius pareigūnus ir pritaikyti jiems asmeninę atsakomybę?

– Nemanau, kad ši priemonė būtų proporcinga ir tikslinga. Be to, ne visuose išteisinamuosiuose nuosprendžiuose yra nustatoma ikiteisminio tyrimo trūkumų, taip pat nėra tokios nustatytos atsakomybės, kaip vardų ir pavardžių atskleidimas.

Net jei ikiteisminiame tyrime yra nustatoma trūkumų, turėkime omeny ir tai, kad ikiteisminį tyrimą atlieka didelė komanda, kurią sudaro ir STT pareigūnai, ir tyrimui vadovaujantis prokuroras, kurio nurodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra privalomi.