Anądien Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) išplatino rekomendacijas, kaip nacionaliniams televizijos transliuotojams derėtų nušviesti dviejų žmogžudysčių palydėtą pedofilijos skandalą. Norėdami koncentruotai apibūdinti antrą savaitę tebesitęsiančią kriminalinę istoriją, komisijos atstovai nerado taiklesnių žodžių kaip tik "vadinamieji Kauno įvykiai". Tarsi Kaune antrą savaitę nevyktų nieko daugiau, tarsi šie įvykiai būtų išimtinai kaunietiški... Kita vertus, nieko keista, kad net garbingi protai iš LRTK nesugalvojo subtilesnio apibūdinimo tam, kuo šiomis dienomis gyvena ne tik mūsų miestas, bet ir visa Lietuva. Regis, ieškodami, kas kaltas dėl "Kauno įvykių", nebežinome, nei kaip tiksliau pavadinti šią istoriją, nei ką daryti su ja.

Visuomenė blaškosi nežinodama, kaip reaguoti į reiškinį, apie kurį dedasi sužinojusi tik tada, kai viena jo apraiška (kol kas – tik kaltinimų forma) prasiveržė it magma iš miegančio ugnikalnio.

Nežinomybė slegia politikus, kuriems reikia sukurti naujų saugiklių, kad Drąsiaus Kedžio šeimos istorija nebepasikartotų. Kaip pasielgti, kai į savo pusę tempia rinkėjų emocijos ir reikalavimai, į kitą – protingumo kriterijus?

Ką daryti teisėsaugininkams, kurie ir patys sau nedrįsta pripažinti, kad paprasčiausiai nežino, kaip išnarplioti šį Gordijo mazgą. Ekspertai, galintys profesionaliai įvertinti prokuratūros, policijos sugebėjimus ne vien rašyti protokolus, bet įkalčių ar alibi ieškoti ir kiekvieno žmogaus psichikoje, skelbia griežtą verdiktą. Akivaizdu: susidūrusi su galimu vaiko lytiniu prievartavimu nė viena tarnyba Lietuvoje nežino, ką daryti, ir laukia, kad problema išsispręs savaime.

Ką daryti, nežino ir pavieniai žmonės, sužinoję apie pedofilijos atvejus ar tiesiog kankinami tokių įtarimų. Kai įvairios tarnybos rungtyniauja, kuri įtaigiausiai pasiteisins, kodėl tiek delsta aiškinantis mažylės iš Kauno paslaptį, vienintele instancija, kuria žmonės pasitiki ir ieško patarimo, tapo žiniasklaida.

"Iškilus pedofilijos skandalui, nutariau ir aš nenutylėti kai kurių pastebėtų faktų savo aplinkoje", – taip prasidedantį emocingą laišką šiomis dienomis gavo ne vienas Lietuvos žurnalistas. Vienos Kauno centre esančios gimnazijos darbuotoja pasidalijo abejonėmis apie jai įtarimą keliančią mokinio ir dvasininko bičiulystę. Kunigo reputacija esą jau ir anksčiau kėlė įtarimų, tačiau kaip patikrinti, ar jie pagrįsti, jei vaikas esąs uždaro būdo ir nieko nesipasakoja net tėvams?

Atsakymo į šį klausimą žurnalistai nežino. Jie gali tik atlikti žurnalistinį tyrimą, bandyti aiškintis tiesą, tačiau apie tai, kad pedofilijos atvejais vien žiniasklaidos dėmesio nepakanka, byloja ir D.Kedžio istorija. Pasiūlyti susirūpinusiai kaunietei kreiptis į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą ar teisėsaugą neapsiverčia liežuvis. Ar po šių dienų įvykių liko daug tikinčių, kad šiose struktūrose dirba žmonės, kuriems vaikai yra svarbiau už jų galimų skriaudikų pareigas?

Šiandien atrodo išmintinga smerkti žmones, pritariančius linčo teismui. Tačiau ir tie, kas D.Kedį pavertė vienišu kovotoju ir ėmėsi terorizuoti visus šviesiaplaukius Aidus, ir likusi sąžininga visuomenės dalis, laukia atsakymo ne vien į klausimą, kas kaltas, bet ir ką daryti kiekvienu konkrečiu atveju, jei nori kuo skubiau padėti, kaip įtariama, tvirkinamam vaikui. Kažin ar šiandien atsiras bent viena tarnyba, kurios atstovai patys, neverčiami žiniasklaidos ar visuomenės piketų, operatyviai susidomės gimnazistu susirūpinusios pedagogės žinia? Ar daug paprasčiau stebėti, kaip iš neapykantos nusikaltėliams ir teisėsaugos neveiksnumui linčo teismai Lietuvoje nebebus tabu?