Libane jau galima skanauti šviežių apelsinų ir trešnių, maudytis Viduržemio jūroje. Tačiau Lietuvos radijo laidų vedėją Agnę Skamarakaitę į šią Artimuosiuose Rytuose esančią šalį nuviliojo kažkada joje vykęs pilietinis karas.

Teks išmokti arabiškai

Vilniaus universitete, Orientalistikos centre, pernai A.Skamarakaitė apgynė magistro darbą apie 1975–1990 m. Libane vykusį pilietinį karą. Darbe Agnė analizuoja, kaip tas karas vaizduojamas kino filmuose. Be abejonės, ji turėjo savą Libano įsivaizdavimą, tačiau vis didėjo noras ten nuvažiuoti ir pamatyti, kaip viskas atrodo iš tikrųjų.

"Norėjau su vietos žmonėmis pabendrauti, pasikalbėti apie tai, kaip jie atsimena tą karą, kaip jis traktuojamas dabar. Norėjosi savo mokslinį darbą tarsi pabaigti, vainikuoti ta kelione. Aišku, norėjosi ir paturistauti, prasiblaškyti", – pasakojo A.Skamarakaitė.

Į kelionę ji leidosi su draugu – žurnalistu Mariumi Eidukoniu. Kelias dienas juodu keliavo išsinuomotu automobiliu, paskui – viešuoju transportu.

Keliaudama po Libaną A.Skamarakaitė patyrė, kad vietos gyventojai nelabai nori prisiminti šalį nuniokojusį karą. Esą gyvenimas nestovi vietoje – žiūrėkime į priekį. Karas – tai praeitis, o dabar mes galvojame apie Libano ateitį. Pašnekovė neslepia, kad giliai, iš širdies kalbėti apie tokius dalykus trukdė ir kalbos barjeras, nes angliškai su libaniečiais galima palaikyti tik bendro pobūdžio pokalbį.

"Jeigu nori sužinoti išsamiau apie tą karą, reikėtų perlipti kalbos barjerą – kalbėti arabiškai. Labiau nei anglų būtų padėjusios prancūzų kalbos žinios, nes Libanas – buvusi prancūzų kolonija, mokyklose dar mokoma prancūzų kalbos", – kalbėjo A.Skamarakaitė.

Išpažįsta net 18 religijų

Kadangi Libanas – maža šalis (už Lietuvą mažesnė apie šešis kartus, gyventojų – per 4 mln.), per daugiau kaip dvi savaites turistai pamatė beveik visą šalį.

"Labai įvairi ta šalis. Atsimenu, kai buvau Izraelyje, man padarė įspūdį tai, kad labai maža šalis, o kontrastai – didžiuliai. Tas pats ir Libane. Kaip patys libaniečiai sako, jų šalyje gyvena 18-a religijų išpažįstantys žmonės, ir tai labai juntama, – pasakojo A.Skamarakaitė. – Žmonės gyvena susiskirstę pagal savo religinę priklausomybę.

Pavyzdžiui, viename mieste gyvena musulmonai šiitai, ten gerokai konservatyvesnė atmosfera, kitame įsikūrę nuo genocido pabėgę armėnai – ten atmosfera visai kitokia. Kadišos slėnyje gyvena beveik vien krikščionys – ten labai juntama prancūzų kultūra. Kiekviename mieste, į kurį benukeliautum, pamatai skirtingą žmonių gyvenimo būdą, skirtingas kultūras, požiūrius į tuos pačius dalykus, ir tai labai įdomu."

A.Skamarakaitei labai patiko didžiulis libaniečių svetingumas. Pabendravęs su jais tiesiog jauti, kad atvažiavai ne šiaip į šalį – tu atvažiavai pas juos, ir jie prisiima atsakomybę už tave kaip svečią.

"Apie Siriją ir Libaną galiu pasakyti viena: esi ten svečias, kurio laukia išskėstomis rankomis. Būsi ir pavalgydintas, ir pagirdytas, ir aprengtas, ir nuvežtas ten, kur tau reikia", – detalizavo pašnekovė.

Įgijo šokiruojančios patirties

Didžiulį įspūdį A.Skamarakaitei padarė dvi palestiniečių pabėgėlių stovyklos Beirute. Per pilietinį karą ten vyko didžiulės žudynės.

"Viena – ką matei filmuose, ką apie tai skaitei. O kai susiduri akis į akį su tais žmonėmis, kai bandai juos kalbinti, kai pamatai jų realų būvį – kas kita. Tai šokiruojanti patirtis. Ir gal net tam tikras bejėgiškumas, nes supranti, kad nelabai kuo jiems gali padėti", – pasakojo mergina.

Jos nuomone, Libane labiausiai skursta būtent palestiniečių pabėgėliai. Stovyklose Beirute jie gyvena susigrūdę, stokoja švaraus vandens. Jų ateitis – neužtikrinta. Kai kurių palestiniečių Libane gyvena jau trečia karta, bet yra apribota, ką toje šalyje jie gali veikti, dirbti.

Grietinėlė, kuri dirba finansų, paslaugų sferose, kuri pasiima viską, tikrai gyvena labai gerai. Ypač tai matyti Beirute, kur netrūksta prabangių automobilių, restoranų. Tačiau patys libaniečiai pripažįsta, kad šalyje esama didžiulių socialinių skirtumų, daug elgetaujančių žmonių, gyventojų sluoksniai – labai margi. Susiduri ir su didele prabanga, ir su dideliu skurdu.

Kanoje vandenį pavertė vynu

Taip pat Agnei buvo įdomu pamatyti tas vietas, apie kurias mokėsi mokykloje, skaitė vadovėliuose. Pavyzdžiui, dabartinėje Libano teritorijoje, Viduržemio jūros pakrantėje, daugiau kaip prieš 3 tūkst. metų senovės finikiečiai buvo įkūrę miestų.

"Taigi Libanas – tikras istorijos vadovėlis, ten tiek daug istorijos ir kultūros paminklų iš finikiečių laikų. Pavyzdžiui, Biblo mieste išlikęs senas turgus. Pajutęs jo atmosferą, net galėtum įsivaizduoti, koks galėjo būti tas finikiečių miestas", – spėliojo Agnė.

Didelį įspūdį paliko ir Kadišos slėnis, kur gyvena krikščionys maronitai – katalikų atšaka. Kai leidiesi į slėnį, matai daugybę uolose iškaltų vienuolynų, ypač puikus vaizdas atsiveria, kai į juos žvelgi iš slėnio.

"Eini per slėnį ir aptinki kokį vienuolyną. Daug celių, išskaptuotų uolose. Jose krikščionys rasdavo prieglobstį nuo religinių persekiotojų. Kai kurie vienuolynai veikia, kai kurie – ne. Slėnyje gali sutikti vienuolių", – pasakojo A.Skamarakaitė.

Turistai lankėsi Kanos kaimelyje Pietų Libane. Vis verda ginčai: ar čia – ta pati Kana, kur Jėzus Kristus vandenį pavertė vynu ir kuri paminėta Biblijoje? Ten yra ola, kurioje esą Jėzus Kristus slėpėsi su savo mokiniais, daugybė didžiulių išskaptuotų akmenų. Ant vieno jų išskaptuota paskutinė Kristaus ir jo mokinių vakarienė.

"Aišku, visi libaniečiai sakys, kad tai – tikrai ta vieta, tikrai ta biblinė Kana", – sakė pašnekovė.

Tikra mįslė – mikroautobusai

Beirutas lietuvę šiek tiek nuvylė. Esą gal dėl to, kad iš jo labai daug tikėjosi? Pasirodo, Libano sostinė labiau pritaikyta automobilių vairuotojams, o ne pėstiesiems, nes ten mažai šaligatvių, didelis užterštumas.

"Beirutas įvairus. Jame gali ir pigiai, ir brangiai gyventi, jame tiesiog jaučiamas šviežio maisto kultas, restoranas prie restorano. Restorane gali brangiai valgyti, gali valgyti gatvės maistą kur kas pigiau", – pasakojo Agnė.

Sostinėje verda ir naktinis gyvenimas – daugybė arabų iš kitų šalių čia suvažiuoja pasilinksminti. Tam tikruose rajonuose ir gatvėse naktiniai klubai įsikūrę vienas šalia kito.

Tačiau po Beirutą zujantys mikroautobusai – tikra mįslė, nes jie neturi nustatyto aiškaus maršruto. Turi kelti ranką ir juos stabdyti, klausti, ar važiuoja ten, kur tau reikia. Kartais gali daug laiko sugaišti, bandydamas sugauti tą, kurio reikia. Viešasis transportas nebrangus – kelionė mikroautobusu po miestą atsieina 1,5 lito. Keliauti iš miesto į miestą taip pat pigu.

Stipri libanietiška ir arabiška kava plastikiniuose indeliuose pardavinėjama gatvėse už 25–50 centų. Sočius pietus gatvėje gali pavalgyti už 5 litus, tačiau restorane už vištienos patiekalą su daržovėmis tektų pakloti 30 litų. Viešbučiai brangūs. Šalyje už viešbučius, mašinos nuomą galima atsiskaityti JAV doleriais.

Po tiltais išrikiuoti tankai

Ar saugu buvo keliauti po Libaną?

Anot pašnekovės, vienareikšmiškai į tą klausimą neatsakysi. Visur labai daug kariuomenės. Beiruto senamiestis, centras – aptverti, nurodyta, pro kuriuos vartus galima įeiti, o pro kuriuos išeiti, visur stovi kareiviai. Po visais tiltais išrikiuoti tankai. Greitkeliuose kas keliasdešimt kilometrų įrengti patikros punktai.

Tas sukelia dvejopus jausmus. Gali pamanyti, kad jei yra daug kariuomenės, gal šalyje saugiau? Bet paskui galvoji – o kodėl tos kariuomenės tiek daug?

"To įdomu teirautis pačių gyventojų. Vieni sako, kad tai susiję su narkotikų prekyba, nes netoli Sirijos pasienio auginamos kanapės. Taip pat dėl Sirijos. Kai ten vyksta pilietinis karas, tai esą negali nepaveikti Libano. Tuo labiau kad Libane įsikūrė net apie 400 tūkst. pabėgėlių sirų. Taip pat dėl religinės įtampos tiek daug tos kariuomenės. Dar dėl to, kad kai kuriuose miestuose tam tikri klanai tarpusavio santykius aiškinasi šūviais. Taigi daug tų priežasčių, kodėl visur pilna kariškių", – pasakojo A.Skamarakaitė.

Nepageidaujamo vyrų dėmesio lietuvė išvengė. Priežastis paprasta – ji segėjo ilgą sijoną, vilkėjo marškinius ilgomis rankovėmis, o eidama į mečetes ant galvos užsirišdavo skarą.

"Kai gerbdama jų tradicijas kitaip apsirengi, kai nedemonstruoji savo kūno, iš karto pajunti, kad kitaip į tave ir žiūri. Papildomo dėmesio klausimą aš išsprendžiau atitinkamai apsirengdama, – pajuokavo Agnė. – Be to, keliavau su vyriškiu. Jei būčiau keliavusi viena, gal pasakočiau apie kitokią patirtį."