Dauguma šalies gyventojų nė neketina aukoti nuolat visuomenės apklausų dugne tūnančioms politinėms partijoms. Jų ižduose – vos viena kita piliečio auka.

Vien biudžeto pinigai

Reikšmingą partijos ar rinkimų kampanijos biudžeto dalį sudaro fizinių asmenų aukos. Šitaip ne tik remiamos patinkančios partijos, bet ir įsitraukiama į politinį gyvenimą. Taip yra Vakaruose.

Tačiau Lietuvoje paaukoti politikui ar partijai – vis dar blogo tono ženklas. Tai liudija partijų pateikiami aukų ir aukotojų sąrašai. Seimo rinkimai – vos po kelių mėnesių, o sąrašuose beveik vien nuliai. Vieninteliai finansavimo šaltiniai – tie patys biudžeto pinigai.

Antai konservatoriai dar gegužės pabaigoje kiekvienam kandidatui vienmandatėje apygardoje pervedė po 15 tūkst. litų. Rinkimų kampanijai, kaip liudija Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateikti duomenys, dešinieji lig šiol paskyrė lygiai pusę milijono litų. Socialdemokratai šiam tikslui kol kas atriekė gerokai mažiau – vos 110 tūkst. O šiai partijai paaukojo tik keli asmenys. Paaukotos sumos – po 10–20 litų.

Yra ir nusiteikusių paišlaidauti

Tvarkos ir teisingumo partija rinkimų kampanijai jau paaukojo 353 tūkst. litų. Iš šių pinigų fizinių asmenų aukos sudaro vos 1,4 tūkst. litų.

Liberalų sąjūdis biudžeto asignavimų rinkimų kampanijai tvirtina dar nenaudojęs. Kampanijai finansuoti jie iš partijos biudžeto pervedė lygiai 100 tūkst. litų, taip pat sulaukė vienos aukos – 2,4 tūkst. litų.

Liberalų ir centro sąjunga, regis, nusiteikusi paišlaidauti. Ši partija rinkimų kampanijai jau skyrė 400 tūkst. litų. Iš jų 300 tūkst. – pačios politinės partijos lėšos. Likę pinigai – iš biudžeto dotacijos.

Duoda tik N.Venckienei

Vienintelė rinkimuose ketinanti dalyvauti politinė jėga, sulaukusi „aukotojų“ antplūdžio, – politinis sambūris „Drąsos kelias“. Jiems nedideles, iki 40 litų siekiančias, aukas skyrė 110 žmonių. Taip judėjimas surinko 4,2 tūkst. litų politinei kampanijai finansuoti.

Politikų nuomonė šiuo klausimu vienoda – partijos nepopuliarios, taigi nesulaukia ir aukų, nors ir norėtų. Juolab kad partijas uždrausta remti juridiniams asmenims.

Tačiau visus pranoko Viktoras Uspaskichas, Darbo partijos lyderis. „Žinote, pafinansuosi savo partiją, tai per galvą dar galima gauti“, – režė europarlamentaras.

Kodėl niekas neaaukoja partijoms, jis paaiškino taip: „Atsiradus autoritarinio valdymo požymių mūsų valstybėje, žmonės žino, kad jie gali būti tikrinami, kontroliuojami, kokias partijas parėmė. Todėl ir nenori turėti papildomų bėdų – jie tiesiog nori susilaikyti nuo tokio žingsnio.“

Komentaras

Vytautas Dumbliauskas

Politologas

Kad niekas neaukoja, stebėtis nereikėtų. Partijos – populiarumo dugne. Gaila, kad prie neigiamo partijų įvaizdžio kūrimo savo kalbomis prisidėjo ir buvę bei esami valstybės vadovai. Gyventojai juk mato, kad, tarkime, V.Uspaskicho partija – tai ne kas kitas kaip jo verslo tęsinys. Apie Rolandą Paksą bei jo vadovaujamą Tvarkos ir teisingumo partiją galime sakyti panašiai ir t. t. Lietuvos žmonės partijų atžvilgių skeptiški.

Ar remdami partijas piliečiai nepasijaustų geriau? Ar išnyktų skirtis „mes“ ir „jie“? Nemanau, kad Lietuvoje taip galėtų atsitikti. Priminsiu vieno amerikiečių politologo žodžius: valstybė kartais būna „jie“, o kartais „mes“. Ir tas skirstymas gana reikšmingas – jis apėmęs visą valstybę. Į kitos socialinės ar kitokios grupės atstovus Lietuvoje visąlaik žiūrima įtariai. Gal tai lemia mūsų istorija.