Sutiktas pozityviai
„Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“, – tokiais žodžiais prieš 100 metų, 1926-ųjų birželio 12 d., šeštadienį, 19 val. iš Kauno studijos prasidėjo radijo kaip visuomenės informavimo priemonės istorija Lietuvoje. Pusvalandį trukusioje pirmojoje transliacijoje pristatytos tos dienos svarbiausios žinios, informacija, koks dabar laikas, orų prognozė, taip pat sveikinimai užsienio šalims.
Kodėl radijo gimtadienis buvo būtent tą dieną, vienos konkrečios priežasties nėra, pasakoja Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Titas Krutulys, kurio knygą „Lietuvos radiofonai ir istorija 1926–1944 m.: transliacijos, politika, autoriai, klausytojai“ ką tik išleido Klaipėdos universitetas. Bandymai vyko jau gegužę ir, matyt, iki tos dienos pavyko pasirengti transliacijai.
Europoje radijas tuo metu buvo modernizacijos simbolis, jis jau veikė pas kaimynus latvius ir lenkus, o pirmeiviai buvo Nyderlandai, radijo transliacijas pradėję dar 1919 m., kiek vėliau – Prancūzija, Jungtinė Karalystė.
Radijo imtuvų, statistikos duomenimis, 1926-aisiais Lietuvoje tebuvo 324, tiesa, jų skaičius sparčiai augo. Ilgėjo transliacijų laikas: tų metų lapkričio tinklelyje programa jau truko vieną dvi valandas. Tuo metu buvo įsteigtas ir Radijo orkestras. Daug žmonių iki tol neturėjo galimybės klausytis klasikinės muzikos, o radijas šią sritį demokratizavo.
„Radijas buvo visiškai nauja, unikali medija. Jis sutiktas labai pozityviai, o jo entuziastai net manė, kad radijas gali pakeisti periodinę spaudą. Daugumoje išlikusių laiškų, įvairių atsiliepimų spaudoje ir kitur tikėtasi, kad radijas bus pasiekiamas pačiose įvairiausiose vietose – tiek miestuose, tiek ir kaimų užkaboriuose, ir atliks ne tik tai, ką spauda, – informacinę funkciją, bet kartu švies visą visuomenę, ją transformuos“, – pasakoja T. Krutulys.
Satyra apie prezidentą
Ar radiju bandė pasinaudoti politikai savo naudai ir savo partijų ideologijai propaguoti? Didžiąją dalį transliacijų sudarė žinių – iš esmės ELTOS pranešimų arba periodinėje spaudoje publikuotų tekstų – skaitymas, originalių programų beveik nebuvo. Tad, pasak T. Krutulio, radijas dar nebuvo tokia medija, kuria politikai galėtų pasinaudoti. Tiesa, pvz., buvo transliacija Kazio Griniaus gimtadienio proga. Tačiau jo paties kalbų ten nebuvo – tik sveikinimai prezidentui, be kita ko, kaip tik perversmo dieną.
1926-ųjų pabaigoje įvyko karinis perversmas ir valdžia atiteko Antanui Smetonai, tautininkams. Per radiją jis jau perdavė žinias į užsienį, kad įvyko taikus karinis perversmas, niekas nenukentėjo, jokio pilietinio karo nebus.
„Vėliau politikų dalyvavimas radijuje buvo šiek tiek apribotas jau vien dėl to, kad valdžia buvo vieno žmogaus ar grupės žmonių rankose ir prie radijo nebuvo prileidžiami kitų politinių partijų atstovai. Radijas išliko valstybinis, tad į jį patekdavo A. Smetonos aplinkai artimi politikai“, – primena T. Krutulys.
Pats A. Smetona jame kalbėjo daug, tačiau, pasak istoriko, jo santykis su radijumi nepanašus į kitų autoritarinių režimų lyderių. A. Smetona tikrai juo nesidomėjo tiek, kiek jo amžininkas Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas ar Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis, kurie jau matė aiškią radijo panaudojimo propagandai galimybę.
Propaganda ar populiarinimas, tautiškumo ugdymas ar panašios temos Lietuvos radijuje aktyviausiai buvo skleidžiamos karininkų, Vilniui vaduoti sąjungos, Šaulių sąjungos, skautams skirtose laidose.
Ar buvo atvejų, kai radijo eteryje kas nors kritikavo A. Smetoną, tautininkus? „Buvo. Nežinau, kiek patikimas, bet žinomiausias atvejis – Petro Biržio, geriau žinomo kaip Pupų Dėdė. Savo atsiminimuose (tiesa, rašytuose sovietmečiu, taigi turbūt turėjusiuose ir tam tikrą ambiciją kritiškai pavaizduoti tarpukario Lietuvą) jis teigė, kad netgi dešimt ar vienuolika kartų sėdėjo kalėjime už tai, ką per radiją buvo prisišnekėjęs. Buvo vykdoma gana griežta cenzūra, nuo 1929 m. kiekvienas per radiją skaitomas tekstas būtinai turėjo būti cenzoriaus perskaitytas ir tik jam davus leidimą galėjo patekti į eterį“, – pasakoja istorikas.
Tačiau P. Biržys savo satyrinėje laidoje kartais šių reikalavimų nesilaikydavo, spontaniškai ką nors sugalvodavo ir pasakydavo, bent jau taip jis pats pasakojo. Kai kurie jo ketureiliai, bandymai pašiepti ministrą pirmininką Juozą Tūbelį ar A. Smetoną, jo aplinką, jo šeimą susilaukdavo valdžios priemonių.
Žinoma, kyla klausimas, kaip gali būti, kad žmogus vis prasižengia, būna pasodinamas kelioms paroms ir vėl grįžta į radiją. „Viena vertus, klausimas, kiek pats P. Biržys objektyviai apie tai pasakoja, bet kitas dalykas yra jo fenomenas – jis tikrai buvo superžvaigždė, labai žinomas žmogus, rengė turą po Lietuvą, dar sustiprindamas savo, kaip liaudies atstovo, įvaizdį, sujungė tai, ko radijo klausytojai labai norėjo, – liaudiškumą, tautiškumą, armonikų muziką su satyra. Toks turinys tarpukario radijuje nedominavo, bet jo buvo nuolat pageidaujama ir P. Biržys turbūt geriausiai atliepė šį poreikį“, – mano T. Krutulys.
Daug kas mus lenkė
Vis dėlto, nors buvo didelis entuziazmas dėl radijo, tikėjimas technologine pažanga, tačiau su radiju sieti lūkesčiai, istoriko vertinimu, tarpukario Lietuvoje nebuvo visiškai pateisinti. Nors jis plito gana sparčiai, apie masinę radijo sklaidą tarpukario Lietuvoje tikrai negalima kalbėti. 1939–1940 m. buvo tik apie 70–80 tūkst. radijo imtuvų, vadinasi, radijas galėjo pasiekti maždaug 7 proc. Lietuvos gyventojų. Galbūt tai nulėmė, kad Lietuvos visuomenė dar buvo labai agrarinė, o kaimuose radijas plito lėčiau nei miestuose. Kaune 1939-aisiais jau buvo apie 140–150 imtuvų tūkstančiui gyventojų, taigi įvertinus, kad šeimoje jo paprastai klausydavosi ne vienas žmogus, radijas pasiekė apie 20–30 proc. kauniečių. Pvz., Latvijoje imtuvų buvo daugiau, tikėtina, ir dėl to, kad ji tuo laikotarpiu buvo labiau urbanizuota nei Lietuva.
Radijo programa formavosi po truputį ir tik ketvirtajame dešimtmetyje perkopė šešių septynių, o tarpukario pabaigoje – aštuonių valandų ribą. Vadinasi, radijas vis dar išliko ne visą dieną klausoma, o tik kartais įsijungiama medija.
Be to, Lietuvos radijo konkurentu išliko užsienio šalių radijas. Tie, kurie turėjo imtuvus, klausydavo ir Vokietijos, Latvijos, Estijos, kitų šalių transliacijų – ką tik „pagaudavo“.
Pagal radijo plėtrą ne viena Europos šalis tarpukariu gerokai lenkė Lietuvą. Jungtinė Karalystė, Danija įvardijamos kaip bene sėkmingiausiai tarpukariu radiją išplėtojusios šalys. Imtuvų skaičius ten buvo tikrai didelis, Danijoje, tikėtina, radijas pasiekė daugiau nei pusę gyventojų (skaičiuojant šeimomis, nes prie vieno aparato radijo klausydavosi visa šeima).
Pasak T. Krutulio, kalbant apie sklaidą labai svarbu ir tai, kokia forma atsiranda radijas. Britų BBC ir pagal šį modelį konstruotas danų radijas buvo atriboti nuo valdžios. Jau nuo pat pradžių tai buvo visuomenės mokamu abonentiniu mokesčiu finansuojamos sistemos. Tad radijas gana anksti atliko ir valdžios kritikos funkciją, o tai, žinoma, stipriai prisidėjo prie pilietinės visuomenės formavimosi.
Kai kur, ypač Vakarų Europoje, atsirado privatus radijas. Pvz., pirmosios nedidelės stotys Jungtinėje Karalystėje buvo privačios, taip pat ir Vokietijoje, privati stotis atsirado ir Estijoje. Latvijoje buvo hibridinis variantas: radijas buvo visuomeninis, bet paskui greitai suvalstybintas. Estija, kai kurios Skandinavijos šalys irgi pasižymėjo labiau privačios radijo sklaidos modeliu, kuris po kurio laiko tapo valstybiniu.
Pasak T. Krutulio, privačių radijo stočių atsiradimas reiškia, kad visuomenė pati ėmėsi iniciatyvos pradėti nuolatines transliacijas. Lietuvoje radijo imtuvų buvo nedaug, imtis tokios iniciatyvos beveik nebuvo galimybių. Mūsų visuomenė buvo labiau hierarchizuota, labiau tinkama valstybiniam radijui formuotis.
Cenzūra ir savicenzūra
„1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą iš karto iš eterio pašalinta viskas, kas priminė nepriklausomą valstybę: Lietuvos himnas, nutrauktos šv. Mišių transliacijos, uždrausta programą pradėti malda už Tėvynę. Pakeista senoji radijo vadovybė. Kitaip sakant, buvo bandoma perimti ne tik radiją, bet ir viešąjį valstybės balsą“, – sako Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentė, daktarė, LRT radijo laidų vedėja Rūta Kupetytė.
„Komjaunimo tiesoje“ pasirodė skelbimas, kad radijas ieško žodžio menininkų ir ugningų bolševikinių propagandistų bei agitatorių. Tai, pasak tyrėjos, gerai atspindi, kokie tikslai buvo keliami radijo darbuotojams.
1944 m., po antrosios sovietinės okupacijos, radijas jau buvo kuriamas visiškai pagal Maskvos modelį. Visi darbuotojai buvo keičiami naujais, tačiau jų labai trūko, todėl bandyta samdyti ir lojalius kaimo mokytojus, ir net vyresnių klasių gimnazistus.
Pasak R. Kupetytės, iš pradžių propaganda buvo gana tiesmuka: buvo laidos „Į pagalbą agitatoriui ir propagandistui“, „Tarybų Sąjungos žemės ūkis“. Vėliau jau ieškota imantresnių formų: bandyta per kultūros, muzikos, vaikų laidas kartu perduoti ir ideologines žinutes.
Savicenzūra buvo taip įsigalėjusi viduje, kad Glavlitui beveik nieko nebereikėdavo daryti, žmonės patys aiškiai žinodavo, ko negalima.
Veikė turinio kontrolės sistema. Pirmosios sovietų okupacijos metais net dainų tekstai būdavo verčiami į rusų kalbą, siunčiami tikrinti į Maskvą. Per antrąją okupaciją viskas dar labiau sustiprėjo, 1948 m. neliko tiesioginio eterio, kiekvieną laidą iš anksto tikrindavo Glavlitas – cenzūros institucija. Tiesiogiai tik diktoriai skaitydavo žinias, tačiau viskas iš anksto būdavo patikrinama.
„Kiek esu dariusi tyrimų su darbuotojais – jie pasakojo, kad savicenzūra buvo taip įsigalėjusi viduje, kad Glavlitui beveik nieko nebereikėdavo daryti, žmonės patys aiškiai žinodavo, ko negalima“, – aiškina tyrėja.
Sovietmečiu radijas buvo viena reikšmingiausių medijų. Sovietų Sąjunga Lietuvoje vykdė labai stiprią radiofikaciją. 1946 m. Lietuvoje buvo apie 14 tūkst. laidinio radijo abonentų, o devintojo dešimtmečio pradžioje jau apie 300 tūkst. „Daugiabučiai buvo statomi su vadinamaisiais radijo taškais, per kuriuos galėjai girdėti tik okupuotos Lietuvos radijo programą, vėliau – ir Maskvos „Majak“, bet Vakarų radijo stočių – ne. Tiesa, kaimo masiškai radiofonizuoti nepavyko“, – pasakoja R. Kupetytė.
Nematoma rezistencija
Radijo kaip medijos privalumas, kad jo nereikia spausdinti, gabenti kertant sienas, jis lengvai pasiekia auditoriją net ir labai toli. Jei klausydavaisi ne per radijo tašką, galėjai pasukioti rankenėlę ir, nors sovietai slopino, blokavo, bet, tegu ir su trukdžiais, „pagauti“ „Amerikos balsą“, Laisvosios Europos radiją. Jų klausymas buvo savotiška nematoma rezistencijos forma.
„Girdėjau, kaip žmogus per radiją dalijosi vaikystės prisiminimais, kad jo močiutė išsitraukdavo VEF (paplitusį Sovietų Sąjungoje radijo imtuvą) ir klausydavo Vakarų radijo stočių. Turinio jis nebeatsimena, bet atsimena emociją, nes Vakarų radijo stočių kalbėjimas buvo kitoks, supratai, kad čia kažkoks laisvės balsas“, – sako R. Kupetytė.
Sakoma, kad Vakarų radijo stotys skatino Atgimimą, Sąjūdį, bet, pasak tyrėjos, svarbu, kad jos jau gerokai anksčiau pradėjo ruošti tam dirvą. Tiesa, ir Vakarų radijo stotyse buvo atsargumo, „Amerikos balsas“ – vyriausybinė radijo stotis, tad jai buvo taikoma tam tikra kontrolė. Tačiau svarbiausia buvo palaikymas, žinojimas, kad yra alternatyvi informacija, kad Lietuva nėra pamiršta.
Vakarų radijo stotys transliavo į Sovietų Sąjungą, bet ir patys sovietai ne mažiau transliavo į Vakarus. „Tačiau Vakarai siuntė informaciją, o sovietai – propagandą“, – skirtumus įvardija R. Kupetytė.
Lietuvos radijas taip pat turėjo laidų užsienio lietuviams, 1946-aisiais pradėjo jas transliuoti lietuvių, o 1965-aisiais – ir anglų kalba. Ji tyrė, kaip Amerikos lietuvių spauda suprato sovietinę radijo propagandą, peržiūrėjo daug Amerikos lietuvių spaudos leidinių. Jie tos sovietinės propagandos bandydavo klausytis, ištraukti iš jos kažkokių žinučių apie realią Lietuvos situaciją, nes lengvai atpažindavo propagandą. Vietos laikraščių darbuotojai tas laidas aprašydavo, aiškindami, kur melas, nesąmonė.
Užsienio lietuviams skirtos laidos tarp Amerikos lietuvių tapo labai populiarios Sąjūdžio metais. „JAV archyvuose radau daugybę kasečių, kuriose jos įrašytos, to meto laikraščiuose rašyta, kaip lietuviai po šv. Mišių sekmadieniais susirenka klausytis tų laidų. Užsienio lietuviai vėliau pradėjo siųsti į Lietuvos radiją ir kojines, ir dolerius, taip bandydami palaikyti radiją“, – pasakoja R. Kupetytė.
Laisvėjimo balsas
Ji pabrėžia: jei ilgus dešimtmečius radijas buvo vienas svarbiausių sovietinės sistemos įrankių, Atgimimo metais jis tapo turbūt vienu svarbiausių laisvėjančios visuomenės balsų. Pokyčiai neprasidėjo staiga. Radijuje buvo visko ir įvairių žmonių. Iki 1985 m. viskas buvo griežtai kontroliuojama, žmonės sakydavo, kad jie dirba, gauna algą ir nieko neklausinėja.
„1987-aisiais sistema pradėjo silpnėti iš vidaus. Cenzūra formaliai dar egzistavo, bet kontrolė vis dažniau tapdavo tik ritualu. Kai kurie darbuotojai atsimena, kad kartais Glavlitui nunešdavo tiesiog tuščią segtuvą, kad šis uždėtų antspaudą, bet niekas to teksto nebeskaitydavo“, – pasakoja R. Kupetytė.
1987-aisiais vėl atsirado tiesioginis eteris. Turbūt daug kas iš vyresnės kartos atsimena laidą „Klausiate – atsakome“: žmonės iš pradžių net skambindavo tik pasitikrinti, ar tikrai eteris tiesioginis, nes buvo sunku patikėti, kad gali vykti necenzūruojamas pokalbis.
Jei iki Sąjūdžio, iki „Glasnost“ labiausiai veikė savicenzūra, tai vėliau viskas apsivertė – patys radijo darbuotojai buvo vedliai. Tačiau, kaip rodo tyrimai, nuotaikos nebuvo vienodos: vieni darbuotojai drąsėjo greičiau, kiti buvo atsargesni. Buvo tokių, kurie visai pasitraukė.
Vienas pirmųjų simbolinių išlaisvėjimo ženklų – 1988-ųjų Vasario 16-osios išvakarės, kai pro anuomečio Radijo ir televizijos komiteto langą iškelta Trispalvė. Tais pačiais metais čia susikūrė ir Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupė. Radijo vaidmuo „Baltijos kelio“, kituose to meto Atgimimo įvykiuose neginčijamas.
Ar išliks?
Visais laikais politikai siekė valdyti žiniasklaidą, deja, kaip rodo šiandienos įvykiai, taip yra ir nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau, pvz., politikų rinkiminės reklamos daugiausia tenka televizijai, vėliau – spaudai, o radijui – mažiausiai. Gal menksta radijo sklaida, o gal, kaip kai kas kelia versiją, radijuje sunkiau „pudrinti smegenis“, nes vaizdas labiau veikia emocijas?
R. Kupetytė primena: istorija rodo, kad radijas gali būti labai veiksmingas propagandos įrankis, to pavyzdžiai – ir sovietmetis, ir nacių režimas. O prognozes, kad radijas išnyks, girdime jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau naujausi Europos transliuotojų sąjungos duomenys rodo ką kita: radijas kas savaitę pasiekia apie 83 proc. europiečių, prieš kelerius metus buvo fiksuojama, kad jaunimas jo klauso vis mažiau, tačiau dabar tie skaičiai stabilizavęsi. Tad radijas – ne nykstanti, o gana stabili medija.
Radijuje vaizdu nepridengsi nekokybiško ar nelogiško turinio – ten visi klausosi, ką kalbi.
Tiesa, dabar ir radijas tampa vizualesnis, galime matyti vaizdą iš studijos, bet jis nėra režisuotas. O, pasak R. Kupetytės, tyrimai rodo: „Kai žmogus tik kalba, tai mažiausiai daro įtakos klausytojo požiūrio keitimui, bet leidžia pačiam susiformuoti vaizdą. Tad politinei reklamai gal radijas ir mažiausiai tinkama medija, jei nori kažkokį politiką parodyti gražiai.“
Tai puikiai iliustruoja pirmųjų televizinių debatų, kuriuose susitiko Johnas F. Kennedy su Richardu Nixonu, tyrimai. Žiūrėjusieji per televiziją labiau palaikė J. F. Kennedy, nes jis geriau atrodė, buvo žvalesnis, o R. Nixoną – tie, kurie debatų klausė per radiją, nes girdėjo turinį. „Radijuje vaizdu nepridengsi nekokybiško ar nelogiško turinio – ten visi klausosi, ką kalbi. Radijas kuria artumo jausmą tarp vedėjo ir klausytojo“, – sako R. Kupetytė.
Tad ar bus radijas ir po šimto metų, jei taip, koks? Pasak jos, tyrimai rodo, kad radijo ateitis spręsis automobilyje, nes praktiškai didysis jo klausomumas yra juose.
„Tačiau yra ir kitas dalykas – vis sudėtingėja geopolitinė situacija, o kuo ji sudėtingesnė, tuo didesnė radijo reikšmė. Pvz., karo atveju ar paskelbus pavojaus signalą interneto ar mobiliojo telefono ryšys gali nutrūkti, kai jungiasi didelis srautas, o radijo siųstuvams nesvarbu, kiek žmonių tuo metu jo klausosi. Tokiose krizinėse situacijose radijo reikšmė labai išauga“, – aiškina R. Kupetytė.
Jos nuomone, radijas šiandien labai svarbus ir jo reikšmė augs dėl visuomenės poliarizacijos ir susiskaldymo, nes jis išlieka ta medija, kur galima girdėti daugiausia įvairių nuomonių jau vien todėl, kad klausytojas gali paskambinti į eterį ir išsakyti įvairių požiūrių.
„Be to, radijas turi daugiausia tiesioginio eterio, kur mažiausiai iškraipomos pašnekovų mintys, mažiausiai perfrazavimo, taigi ta prasme girdimas turbūt pats tikriausias ir švariausias turinys“, – sako R. Kupetytė.
Istorikas T. Krutulys sako nesantis pesimistas dėl radijo ateities. Jo manymu, gal jis įgaus ir kokių nors naujų formų. Jau ir šiandien Lietuvos radijo transliacijos dedamos į mediatekas, galima jas pasižiūrėti. Didelė dalis radijo turinio sunkiai atskiriama ir nuo tinklalaidžių. „Manyčiau, panašios tendencijos ir išliks, galbūt tie skirtingi pasauliai liesis daugiau į vieną, kažkokią hibridinę mediją, kur radijo vaidmuo tikrai išliks ir nebus nustumtas į antrą planą, nes garsas yra labai svarbus“, – mano T. Krutulys.
Naujausi komentarai