Rytoj Lietuvoje lankysis legendinis kovotojas už Tibeto nepriklausomybę Dalai Lama. Savo susitikimuose jis ne tik skleidžia žinią apie savo tautos siekius – vartotojiškiems Vakarams primena, kad didžiausios vertybės yra laisvė ir žmogus.

Prieš Dalai Lamos vizitą Kaune lankėsi didžiausios pasaulyje nevyriausybinės organizacijos Tarptautinė kampanija už Tibetą (TKT) Briuselio biuro ES politikos vadovas Vincentas Mettenas.

Keturis biurus – Vašingtone, Briuselyje, Amsterdame ir Berlyne – turinti organizacija renka informaciją iš Tibeto, ją analizuoja ir pateikia ataskaitas apie padėtį šioje šalyje ES įstatymų leidėjams.

"Mūsų tikslas – daryti joms įtaką, perduodant žinutę, kad jie gali padėti spręsti Tibeto problemą", – sako V.Mettenas, pasidalijęs mintimis apie nesibaigiančią tibietiečių kovą už laisvę.

– Lietuva kažkuo panaši į Tibetą – mes išgyvenome okupaciją, tačiau išsikovojome laisvę. Kodėl Kinijai reikia Tibeto ir ji šios šalies nepaleidžia iš gniaužtų?

– Dalai Lama ir Tibeto vyriausybė tremtyje nevadina dabartinės padėties okupacija. Jie prašo ne nepriklausomybės, o tiesiog autonomijos. Toks ir mūsų organizacijos tikslas – prašyti autonomijos Kinijos liaudies respublikos teritorijos sudėtyje. Tibetas nesiruošia pažeisti Kinijos konstitucijos – mes neprašome savų sienų. Kinija labai stipriai kontroliuoja šį regioną dėl kelių priežasčių. Be istorinių, galėtume kalbėti ir apie ekonomines ir geopolitines, strategines priežastis.

Pavyzdžiui, Tibete sukoncertuoti itin svarbūs visai Azijai vandens telkiniai. Čia yra trečias pagal dydį gėlo vandens telkinys pasaulyje ledo forma po Antarktidos ir Arkties, vadinamas Azijos bokštu. Juo maitinasi devynios didžiausios Azijos upės – nuo jo priklauso milijardo gyventojų gyvybės. Deja, dėl beatodairiškos Kinijos kalnakasybos, miškų kirtimo ir pramonės sukeliamo vandens teršimo jam iškilęs pavojus.

Tibeto gelmėse glūdi itin svarbių išteklių – vario, geležies ir milžiniški urano klodai. Čia sukoncentruota pusė viso pasaulio šio radioaktyvaus elemento išteklių. Be abejo, jis gyvybiškai svarbus vis augančiai Kinijos ekonomikai – uranas kasamas ir eksportuojamas milžiniškais kiekiais.

Tibetas pagal plotą sudaro ketvirtadalį Kinijos – užima 2,5 mln. kv. km. Tai vieta, kur Kinija gali siųsti savo naujakurius, nebetelpančius kituose šalies regionuose.

Paskutinė, tačiau itin reikšminga priežastis, kodėl Kinija nori Tibeto – geografinė jo padėtis, t. y. Tibeto plynaukštė. Tai strateginis taškas, šalį skiriantis nuo Indijos – kalbant karinės strategijos terminais, tai labai patogi, suteikianti pranašumą vieta bet kokio karinio konflikto atveju.

– Lietuviai kovodami su sovietais rasdavo pasyvių ginklų – teatrą, sportą. Kokius ginklus naudoja tibetiečiai?

– Būtent toks ir yra visas pasaulinis pasipriešinimo judėjimas, siekiantis Tibeto autonomijos, – pasyvus,  t. y. nesmurtinis. Jo lyderis – Dalai Lama, pats judėjimas vadovaujasi budizmo filosofija – tai pagrindinis jo elementas. Dažniausiai naudojami protesto įrankiai – masiniai protestai, kurie dažniausiai malšinami jėga, kaip tai nutiko per 2008 m. Pekino vasaros olimpines žaidynes. Šiomis dienomis Tibeto pasipriešinimas surado naujų protesto būdų – jie turi daugybę menininkų, dailininkų, rašytojų ir tinklaraštininkų, kurie naudoja meną ir kūrybą, kaip ginklą prieš Kinijos įstatymus ir propagandą.

Nors vieni tai daro tiesmukiškai, o kiti naudodami metaforas ir simbolius, visi jie rizikuoja savo gyvybe. Dar vienas puikus pasipriešinimo instrumentas – lhakaras, arba baltasis trečiadienis. Kiekvieną trečiadienį tibetiečiai vilki tik tautinius drabužius, valgo tik tibetietiškus valgius, kalba tik savo kalba – tai būdas išlaikyti ir parodyti savo tautinį identitetą. Tokį ginklą Kinijai labai sunku užgniaužti, nes tai – individualus kiekvieno pasipriešinimo nario poelgis, nelaužantis Kinijos įstatymų. Tai gudrus pasipriešinimo būdas, nesukuriantis konfrontacijos ir prisitaikantis prie kinų represijų.

– Dar vienas abiejų tautų panašumas kovojant už laisvę – save už laisvę aukojantys ir susideginantys žmonės?

– Visiška tiesa. Lietuvos istorijoje Romas Kalanta įkūnijo bendrą tautos skausmą – analogiški dalykai dabar vyksta ir Tibete. Jau dabar skaičiuojama, kad gyvi susidegino daugiau nei 120 žmonių. Paskutinis atvejis buvo vos prieš kelias savaites – tai, be abejo, politinis protestas.

Pavyzdžiui, praėjusiais metais, lapkritį, per kasmetį Kinijos komunistų partijos suvažiavimą susidegino 28 tibetiečiai. Jie pasiuntė žinutę Pekinui, kurioje buvo sakoma, kad Tibetas nori daugiau laisvės, Dalai Lamos sugrįžimo ir pagarbos jų kultūrai ir identitetui. Po tokių žingsnių Kinijos valdžia nusprendė, kad tokie poelgiai bus laikomi kriminaliniais nusikaltimais. Jie nesuvokia tokių poelgių esmės – kuo jie daugiau spaus tibetiečius, tuo tokių poelgių daugės. Tai kaip patarlė – kuo stipriau spausi kumštį, tuo daugiau tau smėlio išbyrės pro pirštus. Tokios priemonės – tik paskatinimas tibetiečiams žengti ugnin. Kinijos valdžia nenori rasti išeities, kaip stabilizuoti padėtį regione.

– Bendravote su Dalai Lama, kuris atvyksta į Lietuvą. Kokį įspūdį jis paliko?

– Teko su juo susitikti tikrai ne kartą – manau, jis vienas iš nedaugelio išminčių, turinčių žinių ne tik apie budizmą, bet ir šiuolaikinį mokslą, istoriją, politiką. Be visų šių savybių, šis žmogus – labai kuklus ir savyje nešiojantis labai didelę užuojautą, kurią dalija aplinkiniams. Tai unikalus žmogus, ir visi, kurie buvo jį sutikę, man sakydavo, kad ką tik kažkas nutiko. Tai vienas iš tų žmonių, kurie gali pasauliui suteikti daug gėrio.

– Ką galėtų kitos šalys padaryti dėl Tibeto laisvės?

– Šiuo klausimu padaryti galima daug ką – tiek tarptautinėje, tiek vietinėje politikos arenoje. Tiesiausias kelias – bendravimas su Kinijos valdžios atstovais per įvairius susitikimus. Manau, kad prie problemos sprendimo gali prisidėti visų šalių vadovai, nes reikia apginti civilizaciją ir kultūrą, kuriai nuolat gresia pavojus išnykti. Taip ir nutiks ateityje, jei niekas nebus daroma. Turime būti aktyvūs pradedant politine arena, baigiant verslo sandoriais tarp abiejų šalių prekiautojų. Tokia šalis kaip Lietuva labai jautriai ir aktyviai reaguoja į šią problemą, ir dėl to mes esame labai dėkingi. Ypač jaučiasi, kad aktyviai ES veikia Lietuvos vadovai, kurie nuolat bando šį klausimą iškelti ir nuveikti ką nors konkretaus.

– Ar pavyks Tibetui gauti taip trokštamą laisvę ir kada tai įvyks?

– Šiuo metu labai ryškiai matomas Kinijos kolonijinis požiūris – siekiama tibetiečius asimiliuoti su kinais. Tai primena man senąsias Belgijos kolonijas – Ruandą, Belgijos Kongą ar Burundį – mes ten turėjome tokį pat interesą. Norėjome čia atnešti civilizaciją, technologinį progresą ir investicijas. Galvojome, kad padedame žmonėms gyventi geriau – buvome tikri dėl savo gerų norų. Tačiau šiandien, žvelgdami į istorinę retrospektyvą, matome, kad toks požiūris buvo be galo destruktyvus ir atnešė daug žalos. Reikia gerbti vietines tradicijas. Dabar tai vyksta Tibete – kinai turi suprasti, kad jų tikslas – apginti tibetiečius, kartu juos integruojant į savo šalies visuomenę. Tai turėtų būti visų šalių tikslas ir siekiamybė.