Nėra jokios sensacijos, kai mes kalbame apie tai, kad švietimas yra viena didžiųjų XXI a. problemų, kaip ir skurdas, migracija, sienų apsauga, solidarumas, bendradarbiavimas. Švietimas yra be galo svarbus, nes pasaulyje labai aiškiai suprasta, kad išsilavinę žmonės yra ne šiaip sau ekonominė arba gamybinė jėga – jie, visų pirma, yra solidarūs žmonės, platesnio akiračio, platesnio horizonto, kurie gali suvokti gana sudėtingas mūsų pasaulio realijas.

Kuo žmonės mažiau išsilavinę, tuo labiau jie pasiduoda greito nuomonės formavimo mechanizmams. Lygiai taip pat, kaip tam tikri greitojo reagavimo korpusai kariuomenėje, matyt, yra greitojo visuomenės nuomonės apdorojimo mechanizmai. Mes matome, kaip tai vyko Rusijoje, kai reikėjo apdoroti nuomonę per televiziją. Taigi reikia galvoti apie priešnuodžius. Man atrodo, kiekviena visuomenė supranta, kad vienas iš priešnuodžių prieš manipuliacijas, prieš melą yra, be abejo, apsišvietę piliečiai, mąstantys piliečiai. O išsilavinę žmonės yra ir piliečiai, ir patriotai, ir europiečiai.

Dėl to šiuo metu Lietuvoje švietimo problema yra gerokai pranokusi tokias siauras ekonomines diskusijos ribas, kiek jų įsidarbinti turi, kiek neturi. Kalbama apie tai, kokia bus mūsų visuomenė, kiek ji bus jautri, vakarietiška. Ar nebus taip, kad mes patirsime vieną šoką po kito, kaip yra dabar su pabėgėliais, kai, pasirodo, šalis yra nepasiruošusi ir reaguoja keistokai, kartais pamėkliškai net į tą problemą, nors tam reikėjo ruoštis. Tai tiesiog XXI a. globalizuoto pasaulio realijos. Taip yra ir taip bus – į turtingesnes visuomenes plūdo ir plūs žmonės iš humanitarinių katastrofų sferų.

Taigi švietimo problema įgyja visiškai naują skambesį ir naują apsektą – kokie mes pasitinkame XXI a. Mano didelis rūpestis būtų tas, kad aš aiškiai suprantu, jog šiuo metu mokykloje dėl pasikeitusios egzaminavimo sistemos ir dėl akcentų, sudėliotų į A, B, C, D – į teisingus variantus, kuriuos reikia išsirinkti, yra visiškai nuvertintos dvi svarbios gebos, arba kompetencijos, t. y. pasakojimo galia (arba geba) ir sugebėjimo parašyti gerą esė. Mano manymu, rašymas ir pasakojimas yra dvi kompetencijos, kurios leido šimtmečius žmonėms ne tik susikalbėti, bet iš principo veikti pačiai kultūrai.

Jei nebūtų gerų muzikos klausytojų, joks Bachas arba Handelis niekada nebūtų turėję galimybių išpopuliarinti itališkos operos arba kantatos. Tam reikėjo kvalifikuotų klausytojų. Jei nebūtų gerų skaitytojų, rašytojai pasijustų beorėje erdvėje. Vadinasi, mokykla turi parengti žmones tam, kad veiktų lietuvių kalba, lietuvių kultūra, raštija, literatūra. Ir man, tiesą sakant, sunkiai suvokiama, kaip mes galime toliau gyventi be naratyvinių galių, kad žmogus negalėtų papasakoti geros istorijos. Tai europietiška geba, kurią mes žinome nuo Dante ir Boccaccio laikų. Iki XX a. žmonės pasakoja vieni kitiems savo istorijas ir per tai jie susikalba.

Dabartinėje Europos Sąjungoje, kurioje nuolat susiduria skirtingų kultūrų žmonės, kurie yra europiečiai, bet su savo kalbomis ir patirtimis, pasakojimo galios yra be galo svarbios. Jos visą laiką leistų Europai susikalbėti ir suartėti dar labiau. Taigi mano klausimas būtų, kiek mes, kalbėdami apie mokyklą, galvojame apie pasakojimą, apie santykį su tekstu, su literatūra. Tai turi būti, priešingu atveju (aš nenoriu prikarksėti) mes galime patirti labai rimtų deformacijų.

Antras klausimas – universitetai. Mes matome tikrovę, kuri aiškiai byloja, kad Lietuvos universitetai, bent jau geresnieji, nebebus tik vietinės institucijos. Jie nebebus vien tik lietuviškos įstaigos. Jau dabar yra medžiojami studentai kitose šalyse. Aš matau, kad mano universitetas laimingas gavęs studentų iš Ukrainos, Azerbaidžano, Kazachstano, Italijos, Lenkijos. Vyksta studentų medžioklė, ir aš net neabejoju, kad tokie universitetai, kaip VDU, VU, KTU, tiesiog medžioja studentus. KTU gauna libaniečių, indų – būsimųjų IT specialistų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes turime pagalvoti apie aukštąjį mokslą, kuris ne tik garantuotų lietuviškąjį projektą, Lietuvos valstybę, Lietuvos inteligentiją, Lietuvos šviesuomenę, bet kuris parengtų Lietuvą kaip šalį, kuri jokiu būdu nėra ariergarde, kuri nėra europinių procesų uodegoje. Priešingai – mes turėtume būti smaigalyje ir tam turime visa galimybes.

Lietuva istoriškai buvo daugiakalbė, daugiakultūrė, lietuviai niekada, matyt, neturės britų arba prancūzų kompleksų, kai dėl vienos kalbos dominavimo jie nenori mokytis kitų kalbų. Priešingai, mes esame pakankamai atvira šalis kalbų, kultūrų požiūriu, ir mūsų universitetai šiandien turi galvoti ne apie tai, kiek įsidarbins žmonių, kiek jų gaus pozicijas viename ar kitame biure arba prestižinėse raštinėse, – kalbama apie tai, kokios kryptys dominuos Lietuvoje. Ar mes būsime ta pirmarūšė šalis, kuri garantuos aukštąjį mokslą ir atitinkamą jo kokybę, ar, deja, įstrigsime prastame modelyje, kai gabūs studentai iš mūsų bėga į Jungtinę Karalystę, į Vokietiją, Švediją, Ameriką, o mes tenkinamės ne pačių aukščiausių aspiracijų ir ambicijų jaunais žmonėmis? Tai būtų tikra bėda.

Mano manymu, šiuo metu taip, kaip mokykla turi atkovoti pasakojimo ir teksto interpretacijos galias, lygiai taip pat aukštoji mokykla turi būtinai laimėti tą terpę, kurią atpažintų ir jaunieji lietuviai, ir jaunieji užsieniečiai. Kitaip tariant, nėra kito kelio, jei norime, kad Lietuva iš tikrųjų pirmojo ešelono būtų šalis. Tada visa tai galima sujungti į vieną, sakyčiau, probleminį mazgą – ką daryti epochoje, kai mūsų akyse pinga žinios. Visos kalbos apie tai, kad reikia pridėti žmogui žinių ir kad žmogus turi būti prikimštas informacijos, tapo juokinga iki grotesko. Informacija sensta dienomis, kai kada net baisu greitai parengti specialistą, nes po trejų metų jo gali nebereikėti dėl technologijų kaitos, informacijų intensyvumo.

Vadinasi, šiandien reikia vaizduotės, kūrybingumo. Lietuvai be galo reikalingi kūrybingi žmonės, turintys ir moralinę, ir estetinę, ir politinę vaizduotę. Žmonės, kurie būtų manevringi, kurie, baigę filosofijos studijas, nebijotų tapti žurnalistais ir būtų geri žurnalistai. Žmonės, kurie, baigę filologiją, eitų į žurnalistiką. Arba žmonės, kurie, baigę istoriją, literatūrą, eitų, pavyzdžiui, į tą pačią reklamą arba vadybą. Jokios sensacijos čia nėra. Prancūzų filosofijos tradicija yra tokia, kad daugelis rašytojų arba žurnalistų baigdavo būtent filosofijos studijas. Vokiečių tradicija kiek kitokia – jei nepadarei akademinės karjeros, vadinasi, gyvenimas nenusisekė. Mes esame perėmę šį požiūrį, bet jis nėra teisingas.

XXI a. be galo svarbu ugdyti vaizduotę, kūrybingumą ir galvoti apie kūrybingų žmonių visuomenę. Jei Lietuva bus kūrybinga, net neabejoju, kad mums nereikės kasandrų pranašysčių ir kažkokių liūdnų kalbėjimų apie tai, jog nieko mes negalime tikėtis. Visko mes galime tikėtis. Noriu priminti, kad Islandijoje žmonių gyvena vos vos daugiau negu mano gimtojoje Klaipėdoje. Tai labai maža valstybėlė. Pažiūrėkime, ką islandai pasiekė literatūroje, muzikoje. Lygiai taip pat daug didesnė Lietuva gali neabejotinai išlaikyti savo labai garbingą poziciją Europoje, bet su sąlyga, jei mes niekada nenuvertinsime švietimo ir humanitarinių bei socialinių mokslų.