Laisvės euforiją temdė mūšiai dėl šlapios dešros, prichvatizacija, išskėstomis rankomis mūsų nelaukė ir Vakarai.

Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas buvo tik starto švilpukas maratonui, kurio dar niekas nebuvo nubėgęs, – Lietuva pirmoji pasitraukė iš Sovietų Sąjungos, pirmoji išbandė, kaip iš socializmo peršokti į kapitalizmą. Pirmeivių misija nelengva: dar ilgokai gyvenome valstybėje, kurioje knibždėjo okupacinės kariuomenės, cirkuliavo rublis, demokratinės valstybės neskubėjo pripažinti mūsų nepriklausomybės, o ekonomikos situacija kelerius metus dramatiškai blogėjo.

30 metų laikotarpis buvo margas. Lietuva daug kur skynė neigiamus demografinius rekordus ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Neapsieita ir be skaudžiausių – žmonių aukų: praėjus dešimčiai mėnesių po nepriklausomybės atkūrimo, 1991 m. sausio 13-ąją okupacinė kariuomenė nužudė keturiolika taikių laisvės gynėjų, liepą Medininkų žudynėse praradome septynis beginklius Lietuvos sienos sergėtojus.

Tik po trejų metų, penkių mėnesių ir 20 dienų nuo Nepriklausomybės Akto priėmimo, 1993-iųjų rugpjūčio 31-ąją, Lietuvos sieną kirto paskutinis karinio traukinio su okupacine Rusijos kariuomene sąstatas. Iš šiandienos pozicijų atrodo, kad ji nepriklausomoje valstybėje užsibuvo ilgai, tačiau Lietuva ją išsiųsdino pirmoji, metais anksčiau, nei tai pavyko padaryti Vokietijai, Latvijai ar Estijai.

1994–1996 m. bankų griūtis sugniuždė ne vieną viso gyvenimo santaupų netekusią šeimą. (G.Skaraitienės/Fotobanko, Edmundo Katino nuotr.)

Apmaudu, tačiau laisvasis pasaulis mūsų nelaukė išskėstomis rankomis. Pirmojo oficialaus mūsų valstybės nepriklausomybės pripažinimo teko laukti be mėnesio metus – 1991-ųjų vasario 11-ąją Lietuvą pripažino mažutė Islandija. Tik po to įsidrąsino stambesni pasaulio politikos žaidėjai, nemažai jų – tik po to, kai Lietuvos valstybę pripažino Rusija. Tiesa, pirmoji Lietuvos nepriklausomybę dar 1990-ųjų gegužę paskelbė pripažįstanti pati savarankiškos valstybės statuso tuomet neturėjusi Moldova. Žinoma, tai buvo tik simbolinis gestas.

Labai norėjome kuo anksčiau atsidurti po NATO saugumo skėčiu, įsilieti į demokratinių europiečių klubą – ES. Daug metų girdėjome, kad Lietuva – jau prie pat jų slenksčio. Tačiau slenkstis buvo pakeltas labai aukštai. Šių elitinių klubų nare Lietuva tapo tik praėjus daugiau kaip keturiolikai metų po nepriklausomybės atkūrimo: NATO – 2004 m. kovo 29-ąją, ES – tų pačių metų gegužės 1-ąją.

Jau daugiau kaip dvejus su puse metų buvome laisvi, kai 1992-ųjų spalio 1 d. iš apyvartos išimtas rublis ir visiškai pereita prie jau kurį laiką cirkuliavusių laikinųjų pinigų – talonų, pagal tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus pavardę vadintų vagnorkėmis.

Ekonominės gerovės vektorius leidosi tik žemyn: tik po keturiolikos metų pagal BVP vienam gyventojui lygį pavyko grįžti į sovietmečio pabaigos gerovės lygį.

Kad ir kaip nelengvai mūrijome nepriklausomos valstybės pamatus, paklausta, su kokiais jausmais jai asocijuojasi 1990-ieji, demografė prof. Vlada Stankūnienė nedvejodama atsako: "Su euforija. Nors transformacija iš autoritarinės sistemos į demokratiniais pagrindais ir rinkos santykiais kuriamą gerovės valstybę buvo sudėtinga, nors buvo didžiulis ekonominis nuosmukis – nueidavai į parduotuvę ir tekdavo susitaikyti – ne, šiandien dar ne ta diena, kai gausi šlapios dešros, bet tai buvo galima išgyventi, nes mus vedė viltis."

Iš ES – demokratijos importas

Tarp didžiausių Lietuvos sėkmių per 30 metų įvardijama narystė NATO ir ES, nors ne vienas nepriklausomybės pirmeivis piktinasi, kad taip praradome jos dalį – vėl neturime savo valiutos, Lietuvoje – nelietuviška kariuomenė.

Bet dar niekada nebuvome tokie saugūs. NATO saugo mūsų oro erdvę, Lietuvoje dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė.

Vieni stengėsi kurti, kiti – pasinaudoti tuo, kad neveikia taisyklė.

Narystės ES nauda kiekvienam akivaizdžiai matoma europiniais milijardais nutiestuose naujuose keliuose ir pastatytuose pastatuose, o integracija į globalią ekonomiką leidžia laisvai prekiauti su likusiu pasauliu ir pritraukti į Lietuvą tarptautinio kapitalo. Bet bene didžiausia narystės ES vertė – europinių standartų ir demokratijos importas.

Beje, ES, kaip ir NATO, tam tikra prasme galime būti dėkingi ir už tai, kad taip ilgai beldėmės į jų duris: visus mus tada vienijo bendra siekiamybė pasitempti iki jų standarto. Deja, po to nė vienos visuomenę taip telkiančios idėjos taip ir nesugalvojome.

Nepasiekiama kažkada atrodė pasaulio turtingųjų elito klubu vadinama Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Šią vasarą jau bus dveji metai, kai esame ir jos nariai.

Lietuva šiandien – lygiavertė visų svarbiausių tarptautinių organizacijų narė.

Tarp didžiausių Lietuvos sėkmių per 30 metų įvardijama ir narystė NATO.

Tarp turtingiausių valstybių

Kaip niekada esame turtingi. Norint įvertinti, kaip per 30 nepriklausomybės metų pasikeitė mūsų valstybės ekonomikos situacija, kiekvieno jos piliečio gyvenimas, verta palyginti su tuo, kaip anuomet gyvenome. Vyresnės kartos žmonės dar puikiai atsimena amžino deficito laikus, kai nei baldų, nei lygintuvo, kur jau ten buto ar automobilio negalėjai laisvai nusipirkti. Žmonės ironizuodami rimavo: "Ačiū partijai, tėvynei už taloną patalynei."

Atkūrus nepriklausomybę tapo dar sunkiau. Sovietų Sąjunga laisvės troškulį bandė numalšinti ekonomine blokada. Reikėjo spėti visai šeimai nusiprausti trumpai pagal grafiką paleistu karštu vandeniu, įstaigos buvo beveik nešildomos, dar labiau trūko ir kitų prekių. Štai besituokiantys gaudavo taloną specialioje parduotuvėje nusipirkti kelias prekes – ne tik vestuvinius žiedus, bet ir vyriškas glaudes, liemenėlę, kelis kilogramus cukraus.

Nuo planinės ekonomikos persiorientuojant į laisvąją rinką laukė chaosas, šokas, nežinia. Daugelio pramonės įmonių gamyba buvo susieta su Sovietų Sąjungos įmonėmis, tad tai paliko dar mažiau šansų joms išgyventi. Įmonių darbuotojai statė palapines ir skelbė bado streikus. Išardyti kolūkiai. Augo nedarbas. Žmonės gelbėjosi šešėliniame versle – skaičiuojama, kad iki 1995-ųjų toks sudarė apie du trečdalius visos ekonominės veiklos.

Prasidėjus valstybės turto privatizavimui už investicinius čekius, daugiausia laimėjo tie patys sovietinių laikų įmonių vadovai ir kolūkių pirmininkai. Ne veltui lig šiol tai vadinama ne privatizacija, o prichvatizacija, nuo rusiško žodžio "prichvatitj" – prigriebti, pasisavinti.

Hiperinfliacija ryte rijo ir taip nedidelį uždarbį, o 1994–1996 m. bankų griūtis sugniuždė ne vieną viso gyvenimo santaupų netekusią šeimą. Vieni jau ilgėjosi sovietmečio, kai bent jau gaudavo šlapios dešros, kiti gėdijo, kaip galima dešrą lyginti su nepriklausomybe.

Statistikos departamento duomenimis, 1994 m. vidutinė mėnesio alga, atskaičiavus mokesčius, ją perskaičiavus į eurus, siekė 72,2 euro, dabar 834,3 euro – išaugo 11,6 karto. Tūkstančiui gyventojų 1990-aisiais teko 129 lengvieji automobiliai, pernai – 439.

Pasaulio banko vertinimu, į 1990-ųjų BVP lygį grįžome tik 2004 m. – po keturiolikos nepriklausomybės metų. Palyginti su kitų europiečių gyvenimu, Lietuvos BVP vienam gyventojui 1995 m. siekė 33 proc. ES vidurkio. Dabar jau viršija 80 proc. Pasaulio banko nuo 2013-ųjų esame priskirti turtingiausių šalių kategorijai.

"Kas gyveno iki 1990 m., tiems nekyla abejonių, į kurią pusę pasikeitė jų gyvenimas, kiek kartų padidėjo perkamoji galia. Pagal faktines individualaus vartojimo išlaidas 2018 m. jau pasiekėme 89 proc. ES vidurkio. Vis dėlto lūžį vertinti per pajamų, perkamosios galios padidėjimo prizmę būtų per daug primityvu, nors tai reikšmingas pokytis – ne procentais, o kartais. Svarbiausia, kad atsirado laisvė ir galimybės rinktis – ne tik prekes, paslaugas, bet ir kur studijuoti, dirbti, atostogauti, to iki 1990 m. buvo mažai. Daug didesnė gerovė – tai tik atsivėrusių naujų galimybių pasekmė", – "Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžia, jog net optimistiškiausiose prognozėse nesitikėta, kad Lietuva gali tiek daug pasiekti per 30 metų.

Visuomenė adaptavosi sunkiai

Anuomet, prieš tris dešimtmečius, keitėsi viskas – tad keistis turėjo ir patys žmonės. "Visuomenė turėjo pereiti į skirtingą būseną: iš didelės standartizacijos – į destandartizaciją, deinstitualizaciją, individualizaciją. Adaptuotis buvo nelengva", – sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros docentė Laima Žilinskienė. Sunkiausia buvo tiems, kurie buvo įtikėję sovietine ideologija. Prie permainų prisitaikyti sunkiau buvo ir vyresniajai kartai, gyvenantiems kaime ar mažuose miesteliuose.

Pirmasis privatizacijos laikotarpis buvo sunkus. Daug žmonių neteko darbo, o tai turėjo įtakos jų gyvenimui, santykiams su vaikais, įvairių priklausomybių atsiradimui, nusivylimams. Nemažai kas emigravo. Kiti ėmėsi įvairių nelegalių versliukų. "Vieni stengėsi kurti, kiti pasinaudoti tuo, kad neveikia taisyklės", – pasakoja L.Žilinskienė.

Ji primena, kad imta nuvertinti išsilavinimą, anuomet net buvo tyčiojamasi, kad tik kvailiai studijuoja, nes po to uždirba grašius. Tačiau pasibaigus laukinio kapitalizmo laikams ir rinkos ekonomikai įgavus aiškesnius kontūrus, tie, kurie nuvertino mokymąsi, jau nebegalėjo taip gerai prisitaikyti, nes trūko žinių. Beje, ši visuomenės dalis paskui jau kitaip modeliavo elgesį su savo vaikais – dauguma rūpinosi jų išsilavinimu.

Ar po 30 nepriklausomybės metų standartinis lietuvis dar labai skiriasi nuo standartinio europiečio? "Esame vakarietiško konteksto dalis, bet su savo specifika, su savo šeimos atmintimi, tai veikia ir lemia mūsų pasirinkimus, laikyseną, elgseną. Kad verslumo ar bendruomeniškumo turime mažiau nei vakarietiškos visuomenės, galima kildinti iš sovietinės patirties, nes anuomet stengtasi išugdyti vidutinį žmogų – politiniame lauke jis buvo reikalingas tik kaip rinkėjas, o nepritekliai, amžinas deficitas vertė žmones susikoncentruoti tik į tai, kaip aprūpinti šeimą", – aiškina L.Žilinskienė.

Lietuvos visuomenės pokyčiai akivaizdūs: šiandien jaunimas ir pilietiškesnis, ir drąsesnis, ir kūrybiškesnis, ir iniciatyvesnis.

Bet, pasak jos, Lietuvos visuomenės pokyčiai akivaizdūs: šiandien jaunimas ir pilietiškesnis, ir drąsesnis, ir kūrybiškesnis, ir iniciatyvesnis.

Valstybė išsivaikščioja

Vis dėlto besidžiaugiant sėkmėmis ir geromis permainomis vienas pastarųjų 30 metų pokytis – dramatiškas. 1990 m. į naują erą įžengėme turėdami 3 694 000 gyventojų. Dabar jų 2 794 300. Esame valstybė, kuri nelaisvėje gausėjo, o atgavusi nepriklausomybę per 30 metų prarado beveik milijoną gyventojų, per ketvirtadalį populiacijos.

1990 m. į naują erą įžengėme turėdami 3 694 000 gyventojų. Dabar jų – 2 794 300.

Demografė prof. V.Stankūnienė primena, kad Lietuvoje gyventojų skaičius sovietmečiu nuolat didėjo, visų pirma dėl imigracijos iš SSRS teritorijų, daugiausia iš Rusijos ir Baltarusijos. Kiekvienais metais neto migracija siekė apie 7–10 tūkst. žmonių.

Bet ir gimstamumas buvo tokio lygio, kuris užtikrino natūralią kartų kaitą – viena statistinė moteris per savo amžių vidutiniškai pagimdydavo daugiau nei du vaikus. Suminis gimstamumo rodiklis 1990 m. – 2,03. Dabar šis rodiklis – 1,6.

Tačiau mirtingumas, palyginti su panašaus išsivystymo šalimis, buvo labai didelis, ypač vyrų. 1990 m. vidutinė tikėtina jų gyvenimo trukmė buvo 66,4 metų, moterų – 76,3. Net dešimties metų skirtumą didele dalimi lėmė vyrų mirtys, susijusios su alkoholio vartojimu.

"30 metų laikotarpis buvo margas. Lietuva daug kur skynė neigiamus demografinius rekordus ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Šio šimtmečio pradžioje buvome patekę į mažiausio gimstamumo dešimtuką pasaulyje. Emigracija visą šį laikotarpį buvo labai intensyvi, ir pagal šį rodiklį išsiskyrėme iš kitų ES šalių. Vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė daug metų buvo trumpiausia ES. Keletą metų buvome viena sparčiausiai mažėjančių pagal gyventojų skaičių valstybių pasaulyje", – konstatuoja V.Stankūnienė.

Atkūrus nepriklausomybę, ir taip didžiulis vyrų mirtingumas dar labiau padidėjo, o vidutinė tikėtina jų gyvenimo trukmė buvo sutrumpėjusi net iki 63,3 metų (1995 m.). Tik nuo 2007-ųjų tendencijos nuosekliai ėmė gerėti ir 2013-aisiais pagaliau grįžome į 1965 m. lygį, tai yra tą, kuris buvo prieš beveik pusšimtį metų. Iš paskutinės vietos ES šoktelėjome į priešpaskutinę, o vidutinis statistinis Lietuvos vyras 2017-aisiais peržengė 70 metų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ribą. V.Stankūnienės vertinimu, tai vienintelis pozityvus pastarųjų kelerių metų demografinis pokytis.

Ji kritiška euforijai, šių metų sausį paskelbus, kad pagaliau po 28 metų Lietuvos gyventojų skaičius per metus ne sumažėjo, o padidėjo. Tiesa, labai kukliai, vos 145 žmonėmis, ir dėl to, kad pernai į Lietuvą atvyko 10,8 tūkst. žmonių daugiau, nei išvyko. Tačiau, primena V.Stankūnienė, pernai emigravo 29 tūkst., nepriklausomybės metų emigracijos vidurkis – apie 35 tūkst., tad ar toli nuo jo pabėgome? Pernai įmigravo – 40,1 tūkst. Beveik 20 tūkst. atvykusiųjų – užsieniečiai, dauguma jų iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos. Lietuvių pernai grįžo 20,4 tūkst., bet 2013–2015 m. grįždavo beveik tiek pat, tačiau iš mažesnio emigrantų skaičiaus. Jei skaičiuotume 1 tūkst. svetur gyvenančių Lietuvos piliečių, tai sugrįžtančių net sumažėję. "Pasaulis mus matys gražesnius: gyventojų skaičius pernai nemažėjo, migracija pliusinė. Bet nemeluokime patys sau: demografinė situacija išlieka bloga", – įspėja demografė.

Pagal įvairių tarptautinių organizacijų skelbiamus rodiklius Lietuvoje gyventojų skaičius mažėjo sparčiausiai, o per ateinančius 30 metų, skirtingomis prognozėmis, jų gali susitraukti dar 17–23 proc., darbingo amžiaus – net 28 proc. Kai kuriomis prognozėmis, vien kompensuoti gimstamumo ir mirtingumo santykio nulemtus demografinius praradimus per ateinančius 30 metų Lietuvai prireiktų apie 300 tūkst. imigrantų. Alternatyva: nepriklausomos Lietuvos 60-metį švęs dar kokiu milijonu lietuvių mažiau?

Gerove dalijamės netolygiai

Besidžiaugiant neabejotinais pasiekimais, tenka pripažinti, kad kai kuriose srityse nepriklausomybės įtvirtinimas užtruko. Energetine bambagysle su Rusija buvome tvirtai susaistyti beveik ketvirtį amžiaus po nepriklausomybės atkūrimo, iki 2014 m. pabaigos, kai į Klaipėdą atplaukė suskystintų dujų laivas-saugykla simboliniu pavadinimu "Independence" ("Nepriklausomybė").

Tik 2015-ųjų pabaigoje nuo Kauno iki Lenkijos sienos pajudėjo pirmasis Lietuvoje traukinys nebe rusiška, o europine vėže. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, kad lig šiol nuo Vilniaus iki Utenos didžiąją dalį atstumo dardame sovietų laikų betonke.

Vis dar labai gaji korupcija, nepotizmas, kaip ir "valstybės valdymo" medžiotojų būreliai, kuriuose perėmęs sovietmečio tradicijas jau šiandienos politikos ir verslo elitas skirsto valstybės postus ir pinigus.

Europos Komisijos ką tik paskelbtoje Lietuvos ekonominių ir socialinių iššūkių ataskaitoje įspėjama, kad mūsų valstybėje ekonominio augimo vaisiais vis dar dalijamasi netolygiai. Pagal skurdo ir socialinės atskirties riziką, pajamų nelygybę ir mokesčių bei išmokų sistemos poveikį mažinant skurdą Lietuva vis dar priskiriama grupei ES šalių, kuriose situacija vertinama kaip kritinė.

Mūsų žmonių sveikata lieka viena prasčiausių, o mirštamumas nuo pagydomų ir išvengiamų ligų – vienas aukščiausių. Švietimo reforma Lietuvoje vyksta lėtai, o Lietuvos moksleivių pasiekimai – žemesni už ES vidurkį, vaikai iš pažeidžiamų visuomenės grupių susiduria su nevienodomis galimybėmis gauti visavertį ugdymą. Juk valstybės, kuri neturi brangių gamtos išteklių, o žmogiškieji vis senka, ateitį gali užtikrinti tik investicijos į išsilavinimą, žiniomis pagrįstą ekonomiką.

"Progresas nėra savaime užprogramuotas, viskas priklausys nuo mūsų sprendimų, visų pirma – keliant švietimo kokybę, taip pat didinant ekonominės ir politinės aplinkos stabilumą, tobulinant mokesčių ir inovacijų skatinimo politiką. Reikia diskutuoti ne tik apie tai, kaip perskirstyti sukurtą gerovę, bet ir kaip skatinti investicijas, inovatyvumą, didinti konkurencingumą, produktyvumą, kurti naujas darbo vietas, ne tik, kaip perskirstyti pinigus, bet kaip daugiau jų uždirbti, kas atvertų didesnes galimybes ateinančioms kartoms", – pabrėžia "Swedbank" vyriausiasis ekonomistas N.Mačiulis.

Kokie būsime ateityje

O kokią Lietuvą dar po 30 metų mato karta, kuri jau užaugo nepriklausomoje valstybėje?

"Svarbiausias matas, rodantis, ar valstybė eina teisingu keliu, ar ji sugeba sukurti ekonominę, socialinę ir galų gale emocinę gerovę savo gyventojams, yra tai, ar žmonės nori joje gyventi, grįžti po studijų ar padirbėję užsienyje, ar jie gali šitoje valstybėje gyventi oriai ir gerai joje jaustis. Jeigu ateinančius 30 metų Lietuvoje daugės gyventojų, būsiu laimingas sakydamas, kad mes visi sukūrėme sėkmingą valstybę", – pabrėžia nepriklausomos Lietuvos bendraamžis – taip pat 1990 m. gimęs Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius.

V.Sinkevičius sako svajojantis apie Lietuvą po 30 metų kaip apie Europos Silicio slėnį.

Buvęs Seimo narys bei Ekonomikos ir inovacijų ministras sako svajojantis apie Lietuvą po 30 metų kaip apie Europos Silicio slėnį. Ir tai, pasako jo, nėra neapgalvoti svaičiojimai, nes Lietuva turi milžinišką potencialą ateities industrijose – finansų technologijų, gyvybės mokslų, lazerių ir optikos technologijų, inžinerinėje pramonėje. Per dvejus metus startuolių skaičius Lietuvoje nuo 380 išaugo iki 950. "Ministerija pristatė startuolių ekosistemos gerinimo paketą, jiems skyrėme dalį ES investicijų, bet svarbiausias veiksnys, kodėl ekosistemoje įvyko toks sprogimas, – tikėjimas ta bendruomene ir nuolatinis kartojimas, kad klysti nėra blogai, jei iš klaidų pasimokai. Po 30 metų sėkminga Lietuva turėtų kurti išskirtinius sprendimus pasauliui ir uždirbti iš to didelius pinigus. Potencialo tam yra", – neabejoja V.Sinkevičius.

Už aplinkosaugą atsakingas eurokomisaras sako: "Po 30 metų noriu gyventi klimatui neutralioje Lietuvoje. Noriu matyti, kad mano karta Europoje ir Lietuvoje padarė geriausią darbą, kurį galėjo padaryti ateities kartoms – paliko sveikesnę aplinką, gražią savo įvairove gamtą, konkurencingesnę ekonomiką."