Pradėjo nuo žemės ūkio
Audronė – jurbarkietė. Baigusi vidurinę mokyklą, mergina nesiekė aukštojo mokslo ir išvyko paskui savo draugą Aivijų (dabar jau vyrą) į Vokietiją, kur jis tuo metu dirbo. Po kiek laiko abu grįžo į Lietuvą, bandė kurti bendrą gyvenimą čia, bet širdis nerimo – rūpėjo kelti sparnus, ieškoti laimės kitur.
Abu džiaugėsi, kai Audronės giminaičiai pakvietė jaunuolius padirbėti į Norvegiją. Žemės ūkio darbai sekėsi sunkiai – žirnius skinti nelabai patiko. Vėliau skynė gėles šiltnamiuose. Taip lietuvių pora, laikas nuo laiko vis grįždama į Lietuvą, pamažu pratinosi prie naujos aplinkos, naujos kalbos, naujų žmonių ir jų kultūros, kol vieną dieną susikrovė lagaminus ir išvyko gyventi į Norvegiją. Dukrelei Austėjai tuo metu buvo beveik dveji.
Greitai Audronė priprato prie vietinių gyvenimo būdo, kuris daugeliu atvejų buvo kur kas paprastesnis nei tėvynėje. „Lietuvės prieš išeidamos į miestą įpratusios išsiplauti galvą, susišukuoti, pasidažyti, gražiai apsirengti, o norvegės gali važiuoti į parduotuvę pieno kad ir su pižaminėmis kelnėmis“, – šypsojosi ji.
Be to, Lietuvoje žmonės linkę demonstruoti savo turtinę padėtį – elgesiu, išvaizda, daiktais. Norvegijoje yra daug turtingų žmonių, kurie savo turtais ir socialine padėtimi nesipuikuoja: jie tylūs, ramūs, neišsišokantys.
Moteris džiaugiasi, kad visoje Norvegijoje sudarytos puikios sąlygos sportuoti. Miškuose vingiuoja pasivaikščiojimų takai. Rytais, vakarais daug žmonių jais vaikšto, bėgioja. Žiemą slidinėja, o vasaromis traukia iš sandėliukų vasarines slides ant ratukų ir važinėjasi asfaltu.
Dirba auklėtojos padėjėja
Šiandien Audronės dukrai Austėjai – penkiolika. Paauglė lanko futbolą, kuris Norvegijoje gerokai populiaresnis už mūsų krepšinį. Su draugais bendrauja norvegiškai, tačiau moka ir lietuvių kalbą: namuose su tėvais kalba tik lietuviškai. Mama juokiasi, kad nors Austėjos kalboje painiojasi ir koks dešimt procentų norvegiškų žodžių, tačiau močiutėms ir giminaičiams bendravimo problemų nekyla – susišneka puikiai.
Šeima gyvena Nøtterøy saloje, kurią su žemynine dalimi jungia pakeliamas tiltas. Saloje sukurta visa infrastruktūra, reikalinga sklandžiam gyvenimui: yra parduotuvė, darželis, mokykla, gydymo įstaiga. Artimiausias miestas lietuvių šeimai – Tionsbergas – uostas Norvegijos pietuose. Iki jo Zikų šeimai važiuoti apie dešimt kilometrų. „Gražu žiūrėti, kaip pro pakeltą tiltą plaukia burlaiviai“, – pasakojo Audronė.
Pašnekovė džiaugiasi, kad pabėgus nuo žemės ūkio darbų jai pavyko įsidarbinti darželyje netoli namų. Ten ji dirba auklėtojos padėjėja. Ir nors jokių specialių pedagoginių mokslų nebaigė, kursų nelankė, moteris kuo puikiausiai randa bendrą kalbą su norvegų vaikais ir draugiškomis kolegėmis.
Tai jos kalčiausios, kad. matydama jų nuostabiausiais ir smulkiausiais raštais išmargintus megztinius, pirštines, kojines, numegztus iš kokybiškos norvegiškos vilnos, ji ir pati užsimanė imti virbalus į rankas.
Mezgimas – tarsi terapija
„Pirmas dalykas, kurį pastebėjau vos atvykusi dirbti į Norvegiją, – tai jų mezginiai. Čia mezga beveik visos moterys. O jei nemezga pačios, nes neturi laiko, kol augina vaikus, tai be galo tuos mezginius vertina“, – aiškina Audronė, su baltu pavydu žiūrėdavusi į vietinių megztus drabužius ir svajojusi pati kada nors to išmokti.
Grožis: Audronė prisipažįsta, kad daug prakaito išvarvino, kol pavyko numegzti raštuotą megztinį. A. Zikienės asmeninio archyvo nuotr.
Megzti virbalais mokėjo dar nuo vaikystės. Mama mezgė, bet ne raštus, o pynes. Tad apsigyvenusi Norvegijoje lietuvė iškėlė sau tikslą – žūtbūt išmokti megzti įvairaus sudėtingumo raštus taip, kaip tai daro norvegės.
Čia mezga beveik visos moterys. O jei nemezga pačios, nes neturi laiko, kol augina vaikus, tai be galo tuos mezginius vertina.
Pradžia buvo nelengva. Prireikė „YouTube“ pamokų, darželio kolegių konsultacijų. Audronė pirko norvegiškas mezgimo knygas, žurnalus, vertė juos į lietuvių kalbą ir atkakliai praktikavosi. Jei nepavykdavo – pusgaminius nešdavosi į darželį, rodydavo kolegėms ir klausdavo patarimo.
„Paauglystėje man viskam trūko kantrybės. Galvojau, panašiai bus ir su mezgimu. Bet kai į vieną kalėdinę mugę nusivežiau dešimt porų pačios megztų pirštinių ir per trumpą laiką visas pardaviau, pasitikėjimas išaugo“, – mezgimo pradžią prisiminė A. Zikienė.
Su megztiniais buvo sunkiau. Numegzdavo tik dalį, o kai nebesuprasdavo, ką daryti toliau, mezginį padėdavo į šalį. Ilgainiui susikaupė daug pradėtų mezginių, kurie badė akis. „Pradžioje tik pirkau siūlus ir eksperimentavau“, – prisipažino ji.
Ilgainiui Audronė išmoko pabaigti savo mezginius, nes pajuto, kad mezgimas jai tampa maloniu laisvalaikio užsiėmimu, kuris neša dar ir šiokį tokį pelną.
„Būna, pasidarau ryte kavos, imu į rankas mezginį ir relaksuoju. Jis man kaip terapija gerai dienos pradžiai. Pirmas dalykas – malonumas. Kiek gausiu užsakymų, kiek parduosiu – tai jau antraeiliai dalykai“, – tikino šiuo metu Jurbarke pas tėvus viešinti pašnekovė.
Kojines mūvi ir vasarą
Supratusi, kad rankos jau įgudusios ir gali megzti ne tik sau, bet ir kitiems, Audronė sukūrė feisbuko puslapį „Audrones knitting“. Per trumpą laiką moteris subūrė nemažai sekėjų – lietuvių, norvegių.
Paklausta, kam norvegėms jos mezginiai, jei dauguma puikiai mezga pačios, A. Zikienė susimąsto. „Nežinau, – sako, – gal neturi laiko megzti. Gal vaikai maži, reikia jais rūpintis, vežioti po būrelius. Pirštinių poreikis ypač išauga lapkričio–gruodžio mėnesiais, kai Norvegijoje stipriai atšąla. Jas perka ir kalėdinėms dovanoms“, – aiškino ji.
Plonavilnius mezginius – kojines, megztukus – vietiniai dėvi ir vasaromis, kurios čia nebūna labai karštos. „Ypač smagu su tokiomis kojinaitėmis vėsų vasaros vakarą sėdėti terasoje“, – dalijosi Audronė.
Anot jos, vietinę vilną norvegai vadina auksine, labai ją vertina, kaip ir vilnonius drabužius, kuriuos nešioja tiek žiemą, tiek vasarą. „Norvegijoje siūlai nepigūs, bet rankų darbas dar brangesnis“, – aiškino beveik 20 metų ten gyvenanti lietuvė.
Vasarinės: viena už kitą gražesnės kojinaičių poros – atgaiva norvegių pėdutėms vėsiais vasaros vakarais. A. Zikienės asmeninio archyvo nuotr.
Norvegai mėgsta savo vėliavos spalvas – baltą, mėlyną, raudoną, tačiau labiausiai – ramius žemės atspalvius. „Iš pradžių, kai tik pradėjau megzti, man norėjosi labai ryškių siūlų – geltonų, raudonų ir kt. Paskui pamačiau, kad vietiniams labiau patinka neutralios spalvos – ruda, pilka, balkšva.“
Pirštines Audronė mezga gerokai didesnes, tuomet deda į skalbimo mašiną ir nustato 50–60 laipsnių temperatūrą. Po skalbimo jos lengvai susivelia. „Jei neskalbsi, prieš šviesą matysis mezgimo skylutės“, – savo atradimais dalijosi jau įgudusi mezgėja.
Kai mezga iš plonų siūlų – nevelia. Megztinius Audronė garina – deda ant jų drėgną skudurėlį ir tokiu būdu skylutes užlygina garais.
Dažnai atsitinka taip, kad aktyviai puoselėjamas hobis galiausiai išstumia ir norą dirbti valdiškame darbe. Ar Audronei tai negresia? Moteris tikina, kad tikrai nenorėtų sėdėti namuose ir vien tik megzti. Jai reikia žmonių, bendravimo.
„Šiuo metu darželyje dirbu visu krūviu, tad jeigu mezgimas netikėtai paimtų viršų, tiesiog susimažinčiau darbo valandų“, – greitai randa sprendimą ji.
Grynas oras – sveikata
Laisvu laiku A. Zikienė mėgsta tvarkytis aplinkui namus – turi didelį kiemą, šiltnamį su gėlėmis. Vasarą, kaip ir Lietuvoje, darže augina pomidorus, agurkus. Su šuneliu mėgsta vaikštinėti po aplinkinius miškus. Sezono metu keliauja grybauti, uogauti.
Tai daro ir su savo mažaisiais auklėtiniais – miške netoli darželio mėlyniauja, aviečiauja. Jei nerenka uogų, eina iki šalia besiganančių arkliukų, avyčių. Norisi, sako, kad vaikai kasdien turėtų malonių užsiėmimų.
Juokiasi, kad kaip ji su šuneliu vaikštinėja po aplinkinius miškus, taip vietiniai eina pasivaikščioti su savo žemaūgiais arkliukais. „Jie ne jodinėja, bet tiesiog eina. Sėdi ant tų arkliukų ir lėtai risnoja arba vedasi šalia. Norvegijoje labai populiaru turėti savo arklį – rūpintis juo, šukuoti, valyti.
„Matyt, jie suteikia žmogui kažkokį terapinį poveikį“, – spėja lietuvė, mezganti ir vadinamąsias arklines arba jodinėjimo pirštines. Jos atrodo labai panašiai kaip kumštinės, tik atskirai išmezgamas ne tik nykštys, bet ir mažylis pirštukas. „Kai jodamas žmogus laiko arklio pavadį, jis turi eiti per tą mažąjį pirštelį“, – aiškino ji.
Kadangi daug laiko praleidžia gryname ore – tiek triūsdama aplink namus, tiek ir būdama su darželinukais – Audronė džiaugiasi akivaizdžiai pagerėjusia sveikata. „Pamenu, kai tik atvykau, sirgau ir sirgau, kol, matyt, imunitetas sustiprėjo. Būdavo, vos tik koks vaikas daržely suserga, aš irgi iš paskos pasigaunu tą pačią bacilą. Bet dabar net nepasakyčiau, kada paskutinį sykį gėriau vaistus“, – prisipažįsta Audronė, rimtų sveikatos problemų svečioje šalyje dar neturėjusi. „Norvegų gydytojai – natūralistai. Antibiotikų neskuba skirti. Pagrindinis vaistas – paracetamolis. Jie leidžia organizmui pačiam kovoti su liga“, – dalijasi vietinės medicinos ypatumais.
Ypatumai: beveik 20 metų Norvegijoje gyvenanti lietuvių šeima priprato prie vietinių gyvenimo būdo – čia itin daug laiko praleidžiama gamtoje, gryname ore. A. Zikienės asmeninio archyvo nuotr.
Skiriasi ugdymo sistemos
Paprašyta papasakoti apie darbą norvegiškame darželyje, Audronė džiaugiasi, kad jų kolektyve visi lygūs – tiek auklėtojai, tiek jų padėjėjai. „Tai, kad aš padėjėja, tikrai nereiškia, kad ant mano galvos bus užkrauti visi sunkiausi darbai“, – tikino ji.
Audronė pasakoja, kad viena lietuvė kolegė suorganizavo norvegėms pedagogėms trijų dienų išvyką į Plungės darželį. „Skrido visas didelis mūsų kolektyvas – apie 40 žmonių – susipažinti su lietuviško darželio auklėtojų darbu“, – prisiminė Audronė.
Jei vaikas tądien nenori piešti ar sportuoti – gali to nedaryti. Čia mažas žmogutis turi norėti, o ne privalėti kažką daryti.
Norvegės buvo nustebusios, o kai kurios ir pasibaisėjusios mūsiška tvarka. Joms atrodė, kad auklėtojos per griežtai bendrauja su vaikais, neatsižvelgia į jų norus.
„Norvegijoje kreipiamas didžiulis dėmesys į kiekvieną vaiką, jo pageidavimus. Jei vaikas tądien nenori piešti ar sportuoti – gali to nedaryti. Čia mažas žmogutis turi norėti, o ne privalėti kažką daryti“, – esminius skirtumus vardijo pašnekovė.
Kai darželio vaikai koncertavo viešnioms, jos niekaip nesuprato, kaip pusšimtis mažylių gali sėdėti salėje ir tyliai klausytis – netriukšmauti.
Audronė tikina, kad daug dalykų iš norvegiško darželio ji norėtų perkelti į lietuvišką, ir atvirkščiai. Kokius lietuviško darželio privalumus išskirtų? Audronė mini didelį dėmesį vaikų edukacijai, įvairiems lavinamiesiems užsiėmimams, kūrybiškumo ugdymui.
„Pas mus darželyje vaikai paruošiami mokyklai. Norvegijoje vyrauja požiūris, kad vaikas visko išmoks pirmoje klasėje, o kol jis darželyje – tegul mėgaujasi vaikyste: kuo daugiau būna lauke, žaidžia judrius žaidimus, tyrinėja aplinką, stebi gamtą, pažindinasi su aplinkinių ūkių gyvulėliais“, – vardijo smagias veiklas.
Norvegų vaikai, prieš eidami į mokyklą, pažįsta raides, skaičius, moka parašyti savo vardą, bet skaityti gali vos keletas. Pirmokais jie tampa būdami šešerių, o darželį lankyti gali pradėti ir nuo dešimties mėnesių.
Naujausi komentarai