Atsakymus rado pati
Spalio pabaigoje dekoratyvinių augalų medelyno šeimininkė V. Gavėnienė uždaro žemės ūkio darbų sezoną ir griebiasi rankdarbių. Jų šaknys veda į moters vaikystę: Violetos tėvelis buvo medžio drožėjas, o mama kruopščiai nerdavo servetėles. „Galbūt todėl ir mano garbiniuotos gėlytės kažkiek jas primena“, – atvirauja ji.
Alytaus rajone gimusi ir augusi naginga dzūkė savo krašto neišsižada ir šiandien. Čia jųdviejų su vyru Ramūnu įkurtas medelynas, čia ir sodyba – kartais buvusi šeimos namais, o kartais – savaitgalio poilsiaviete.
Paklausta, kada pradėjo nerti, Violeta aiškina, kad nėrimas jai – tik viena rankdarbių pusė, ir kviečia užsukti į feisbuko puslapį, kuriame rodo visą savo darbų paletę – nuo virbalais megztų pončų iki tekstilinių segių ir vąšeliu nertų riešinių. „Esu tautodailininkė. Daugelis mano darbų atlikti mišria technika – ir vąšeliu, ir virbalais“, – pasakoja ji ir neslepia, kad šiame kelyje yra savamokslė.
Už viską, ko pasiekė, juokiasi, turi būti dėkinga vienai moteriai. „Kai tik pradėjau nerti, paklausiau jos, ar taip galima daryti, bet ji man neatsakė. Tada pradėjau bandyti ir gilintis pati“, – pasakoja kūrėja.
Šiandien, kai moterys jos pačios klausia socialiniuose tinkluose, kaip ir ką daryti, Violeta atsako taip pat: „Bandykite, kol pavyks. Mano sėkmės receptas paprastas – daug ieškojimų ir marios kantrybės.“
Pirmoji paroda – darželyje
Violetos profesija – akušerė. Mokėsi Kaune, paskui grįžo dirbti į gimtąjį Alytų. Iki 2002-ųjų, sako, apie rankdarbius nė negalvojusi.
Gimus sūnui, Violetai labai norėjo gražiau jį aprengti. Kaip sako dzūkai, kvarbatkų berniukui nenersi. Tada gudruolė sugalvojo megzti jam megztinius, bet ne paprastus, o su paveikslėliais. Ko tik neprimezgė – ir klounų, ir žvėrelių, ir mašinų.
Kai šiandien kas nors Violetos paklausia, kada buvo pirmoji mezginių paroda, ji mini sūnaus darželio laikus. „Pamenu, auklėtoja tada pasakė: jei neatnešite Viliuko megztinių ir nesurengsime jų parodos, aš nuvilksiu po vieną ir kada nors pati ją surengsiu“, – prisimena V. Gavėnienė.
Tuo metu Violetos vyras Ramūnas vadovavo stalių įmonei ir turėjo įdomų hobį – augino bonsus. Klientai, atsiimdami medžio dirbinius, pamatydavo ir jo augalus. Ilgainiui atsirado didesnė jų paklausa. Vyras nebesuspėjo. Violetai akušerės darbas patiko, bet buvo sunkus. Be to, sūnus dažnai sirgo. Todėl, kai vyras pasiūlė mesti akušerės darbą ir pradėti rūpintis jo augalais, ilgai nesvarstė.
„Jis siūlė prižiūrėti medelius vazonuose, žadėjo kiek galėdamas padėti. Tuomet, sakė, būsiu laisvesnė, galėsiu daugiau dėmesio skirti sūnui. Taip ir įkalbėjo“, – juokiasi alytiškė, tada dar nenumaniusi, į ką veliasi.
Tapo augalų prižiūrėtoja
Violeta sutiko prižiūrėti bonsus, bet ilgainiui griebėsi dar vienos veiklos – išmoko dauginti dekoratyvinius augalus. „Bonsai buvo vyro širdies muzika, o aš norėjau turėti ką nors savo. Juo labiau kad jų priežiūra, grubiai tariant, buvo bukas darbas“, – aiškina Violeta.
Iš pradžių neturėjo jokio supratimo, kokius augalus žmonės nori auginti prie savo namų. „Turėjau susirinkti tinkamų augalų kolekciją. Būdavo, ateina klientas ir prašo ko nors, ko neturiu ir net nesu apie tokį augalą girdėjusi. Jam išėjus, lekiu prie kompiuterio ir naršau viską apie jį internete. Domiuosi, iš kur tokį gauti“, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad taip pamažu kūrėsi Gavėnų medelynas.
Darbas jame nebuvo lengvas, o vyras, kadangi vadovavo stalių įmonei, į medelyno veiklą įsiliejo tik po keliolikos metų. „Mums reikėjo pajamų. Pasodintą augalą galėjome parduoti tik po kelerių metų, o gyventi reikėjo čia ir dabar“, – sako alytiškė.
Nusibodo valyti dulkes
Sakinys po sakinio, ir Violeta artėja prie momento, kai galų gale jai kilo noras paimti į rankas vąšelį.
Gyvenimas bute Gavėnų nebetenkino, šeima išsikėlė į užmiestį, kur prie Metelio ežero turėjo sodybą. „Ten buvo ir mūsų motininiai augalai, iš kurių dauginome“, – aiškina Violeta ir pasakoja nežinantiems, kaip atrodo medelyno verslas.
Pasak jos, aštuonis mėnesius juodu su vyru pluša, o paskui keturis mėnesius ilsisi. „Kai gyvenome mieste, buvo lengva sugalvoti, ką per tuos laisvus mėnesius veikti, tačiau kai išsikraustėme į sodybą, vyras išvažiuodavo į darbą, aš likdavau viena“, – prisimena senus laikus pašnekovė, kuriai tuo metu gimė dukrelė Beatričė.
Šeima turėjo du automobilius, bet apie 10 km iki jų sodybos kelias žiemą nebuvo valomas. „Bijojau važiuoti“, – prisipažįsta ji. Spėja, kad gal dukrelės gimimas ir ilgi žiemos vakarai paskatino į rankas paimti virbalus ir vąšelį. „Gal tiesiog nusibodo keturis mėnesius valyti dulkes?“ – ironizuoja moteris, tuo metu pradėjusi nerti nuostabias apykakles. Iš pradžių – dukrai, vėliau – ir kitiems.
Kodėl apykakles? Patiko maži darbai su daug detalių. Dar labai patiko numezgus dukrai kepurę kaip nors gražiai ją padekoruoti. Kadangi kepurė – dažnai skalbiama, sugalvojo nunerti puošnią prisegamą apykaklę. Štai nuo jos viskas ir prasidėjo.
Mano sėkmės receptas paprastas – daug ieškojimų ir marios kantrybės.
Griebiasi ir tekstilės
Šiandien Violeta turi aiškų ir griežtą savo kūrybos kodeksą: ji nesiima darbų, kurių pavyzdžių internete ir taip daug. „Tarkime, jei visos pradėjo nerti virvines tašes, kurių gausu feisbuke, – man jau neįdomu. Net savo vaikams, kai jie rinkosi gyvenimo kelią, patariau: arba jūs darykite ką nors geriau už visus, arba galvokite naują veiklą“, – sako ji.
Jei Violeta sugalvoja ką nors originalaus, ji nemiega naktimis, neriasi iš kailio, kol tiksliai įgyvendina savo sumanymą. Kai žmonės pradėjo prašyti jos numegzti apykaklę sau ar savo vaikams, moteris suprato, kad iš kūrybos galima uždirbti. „Tik bėda, kad kol nedariau iš to verslo, mano fantazija buvo pati lakiausia“, – šypsosi ir savo stilių vadina bohemiškuoju.
Kai nusibosta megzti, griebiasi audinių ir kuria iš jų seges, kaklo papuošalus. „Pradėjau nuo lino, paskui atradau kitų audinių. Juokiuosi, kad norint rasti tinkamą medžiagą vienam kūriniui, tenka nusipirkti kelias dešimtis nereikalingų. Todėl, kai moterys siūlo atvežti atraižų, padėkoju, bet jų nepriimu – pati geriausiai žinau, ko reikia“, – sako V. Gavėnienė.
Dukra juokiasi, kad mama audinių parduotuvėje gali užsibūti. „Kai paimu audinį, rankos automatiškai ima lankstyti iš jo segės ar kaklo papuošalą“, – prisipažįsta tautodailininkė, kadaise nėrusi rožių apykakles iš itin plonų moheros siūlų. „Šiuo metu tokių jau nebedarau. Jos unikalios, bet vienai apykaklei sukurti reikia labai daug laiko“, – atvirauja Violeta, specialiai skaičiavusi, kad užtruko apie 40 valandų.
Per kiek laiko gimsta paprastesnė apykaklė arba segė? Kūrybininkė tvirtina, kad niekada neskaičiuoja šiam darbui skirtų valandų ir labai nemėgsta, kai moterys atsiunčia nuotrauką ir prašo pagaminti tokį patį papuošalą. Kuklinasi, kad nėra tokia gabi, jog padarytų tikslią kopiją.
Moteris juokauja, kad ypač mėgsta padaryti segėje broką. Kai gaminyje atsiranda kliurka, tenka suktis iš padėties – tada gimsta įdomiausi darbai.
Unikalūs kūriniai gimsta ir tada, kai Violeta kuria tik iš tų medžiagų, kurias turi po ranka. „Patys gražiausi mano darbai dažniausiai gimė iš visokių nesusipratimų, kai reikėdavo pasinerti į ieškojimus ir taisyti klaidas“, – atvirauja ji.
Augalai ir rankdarbiai – išmyluoti
Buvo laikas, kai Violeta priklausė asociacijai „Kūrėjų meistrų respublika“, įkurtai kelmiškio Aivaro Norbuto. Asociacijos esmė – pasipriešinti kičiniams, iš kitų šalių atvežtiems daiktams, pristatomiems mugėse, ir skatinti tikrų meistrų kūrybą.
„Kadangi priklausiau šiai asociacijai, daug keliavau po muges. Didžiausias komplimentas man būdavo, kai žmonės atpažindavo mano braižą. Atėję prie mano stendo sakydavo: „Ar čia ne Violeta G.?“ – prisimena kūrėja, taip prisistatanti socialiniuose tinkluose.
Šiuo metu savo kūrinius Violeta rodo tik ten – į muges nebevažiuoja: per daug vargo. Tačiau mielai prisimena patirtis, kai tekdavo visą dieną bendrauti su žmonėmis. „Sykį ateina pas mane kaimynas, gyvenantis šalia medelyno, ir sako: „Tu, Violeta, gyveni ne iš augalų, bet iš savo liežuvio“, – juokiasi pašnekovė, tiek apie savo augalus, tiek ir apie nėrinius galinti kalbėti nesustodama. Kiekvieną yra šimtąsyk iščiupinėjusi, išglosčiusi ir išmylavusi. Ne veltui žmonės pastebi, kad augalus ji prižiūri tarsi savo vaikus. „Juk jie ir yra mano vaikai! – atšauna Violeta. – Lygiai tas pats ir su rankdarbiais: kai pati juos sukuriu, žinau apie juos viską.“
Kovo mėnesį Violeta nutraukia kūrybos darbus ir pasineria į Gavėnų medelyno veiklą. Atėjus lapkričiui, vėl grįžta į rankdarbių pasaulį, nors tai daryti būna nelengva: rankos neklauso.
„Būna, kad po pertraukos nebeprisimenu, kiek akių turiu uždėti savo įprastai gėlytei. Tuomet išjungiu mąstymą ir paleidžiu rankas. Nepatikėsite, bet akių jos išmezga lygiai tiek, kiek reikia“, – dalijasi savo atradimu.
Jei suklysta, ardo. „Galiu 20 kartų išardyti, kol galiausiai išeis toks dydis, kokio man reikia“, – tikina ji, kažkada akis skaičiavusi ir rašiusi į sąsiuvinį, kol galiausiai suprato, kad jo niekada nevarto.
Paklausta, kiek metų užsiima rankdarbiais, Violeta nusijuokia: „Niekada nevengiau megzti sau ar savo vaikams, bet po 40-mečio rankdarbiai mane tiesiog pramušė!“
Dabar vėl ima virbalus į rankas, nes dukra Beatričė prašo mamos megztinių.
Tarp meditacijos ir fanatizmo
Pašnekovė sako, kad lietuviai – labai įdomūs užsakovai. „Tarkime, moteris parašo žinutę, kad nori apykaklės. Pirmadienį aptariame modelį, antradienį – spalvą, o tuomet ji parašo, kad apykaklės reikia šeštadienio vakarui“, – šypsosi Violeta ir priduria, kad toks variantas neįmanomas. Kai pradeda skubėti, tuoj privelia klaidų. Skubos darbas jai netinka. „Geriau trys lėti darbai nei 33 skubūs“, – tikina.
Savo grožybių skalbti ji nerekomenduoja. „Riešines galima išskalbti lengvu vilnos režimu, bet tuomet gėlytes reikės atsargiai ištampyti pirštais. Tai kartais darau ir pati. Kai kurias detales iš lino ar medvilnės numezgu, išskalbiu ir išformuoju pirštais“, – aiškina kūrėja.
Ar mezgimą galima prilyginti meditacijai? Alytiškė juokiasi, kad čia labiau fanatizmas nei meditacija. „Vakare vyras klausia: „Kada baigsi?“ Atsakau: „Tuoj“, nes man reikia pamatyti galutinį vaizdą. Tik tuomet galėsiu rami eiti miegoti. Arba, pavyzdžiui, turiu gaminti pietus, o pradėjau segę… Tiesiog kraujas užverda, kad turiu ją mesti ir eiti daryti ką kita“, – sako pašnekovė, vadinanti save tikra rankdarbių fanatike. Jei būtų jos valia, megztų visą parą, nes tai suteikia jai didelį pasitenkinimą.
Geri darbai – tylūs
Ar rankdarbiai nevargina nugaros, pečių? Anot Violetos, labiau nei žemės ūkis niekas nevargina. Vyrui jau buvo nutrūkusi sausgyslė. Violeta dar laikosi, bet teigia, kad darbas prie žemės – alinantis sveikatą.
„Jei reikia ravėti – samdome žmones, bet daugybę kitų darbų galime atlikti tik patys“, – atsidūsta ir primena, kad dėl žemės ūkio veiklos vasaros sezonu atostogauti negali – poilsis įmanomas tik žiemą.
Kur namuose smagiausia megzti? „Šiuo metu gyvename ne sodyboje, pasistatėme namą netoli medelyno. Sūnus užaugo ir išsikraustė, todėl jo kambarys tapo mano dirbtuvėmis. Turiu spintą siūlų, spintą medžiagų, aš ten karalienė“, – džiaugiasi Violeta. Čia ji dirba tik tekstilės darbus.
Kai nori nerti, atsisėda svetainėje, kur gali pabendrauti su šeima. Turi mėgstamą lovos kampelį, kurį užimti gali tik katė. „Draugiškai susitariame ir su ja“, – šypsosi.
Be rankdarbių, Violeta dalyvauja viešosios įstaigos „Angelo sparnai“ veikloje. Šios organizacijos tikslas – padėti vaikams ugdyti socialinius gebėjimus ir įveikti sunkumus. „Manęs neminėkite, nes geri darbai daromi tyliai, – kuklinasi ir priduria, kad jos indėlis į šią veiklą nedidelis. – Dalyvaujame paramos vakaruose ir aukcionuose, kuriuose menininkai pristato savo darbus, o surinktos lėšos keliauja tiems, kuriems tuo metu labiausiai reikia. Ši įstaiga išties mane padarė geresnę.“
Svarstome abi: galbūt tai ir yra didžiausia kūrybos dovana – gebėti ne tik kurti grožį, bet ir skleisti šviesą tiems, kurie labiausiai jos laukia? Kiekviena apykaklė, segė ar augalas – kaip mažas gyvenimo stebuklas, gimęs iš kantrybės, meilės ir laisvės kurti. Nors Violeta savo darbus dažniausiai rodo tik socialiniuose tinkluose, jos kūriniai pasiekia ir žmonių širdis.
Naujausi komentarai