Rankdarbių žurnalą leidžianti ir tris savo parduotuves pajūryje atidariusi 31 metų I.Uktverienė įsitikinusi, kad į priekį ją stumia gera fanatizmo dozė. Dieną kūrybingoms darbštuolėms patarimus žerianti verslininkė savo vakarų neįsivaizduoja be mezginio. Neretai moteris virbalais mojuoja ir po vidurnakčio.
Siūlai – lyg narkotikai
„Vyras varo miegoti, priekaištauja, kad man vien tik mezgimas galvoje, bet atsiplėšti tiesiog negaliu. Nauji, dar neišmėginti siūlai – didžiausi narkotikai. Turbūt atrodau kaip nenormali, negalėdama sulaukti, kada galėsiu pramegzti bent keletą eilių“, – juokėsi Inesa.
Siūlų kamuoliukai ir spalvingos gijos dažnai svečiuojasi moters sapnuose: „Ne kartą esu atsibudusi su naujo megztinio modeliu galvoje. Būna, kad eidama gatve tiesiog sustingstu vietoje išvydusi aiškią palto, kepurės arba rašto viziją“.
Maniakių gretos didėja
I.Uktverienė įsitikinusi, kad dėl mezgimo galvas pametusių moterų yra daugybė, o apibūdinimas „maniakės“ nėra per stiprus kalbant apie visas mintis užvaldančią aistrą.
Didžiausias mezgėjos troškimas – suburti rankdarbių mėgėjas po vienu stogu. Kelerius metus Londone gyvenusi Inesa susižavėjo tenykščiais mezgimo klubais. „Moterys renkasi ne tik įgūdžių lavinti – tiesiog pailsi, plepa su draugėmis. Ir pas mus jau praėjo laikai, kuomet megzdavome iš vargo, tad matau neblogą klubo perspektyvą.
Draugės vis teiraujasi: „Kada pagaliau galėsime vežti sofutę?“ Ne sofutė, o bendravimas svarbiausia, bet įsivaizduoju, kad klube stovės ir ji“, – šypsojosi mezgėja.
Inesa tvirtino pastebinti, kad mezginius vėl ima į rankas net ir tos, kurios jau manė visiems laikams atsisveikinusios su virbalais. „Čia kaip ir su karoliukų vėrimu – savotiška mada. Moterys jai pasiduoda norėdamos atsipalaiduoti, ieškoti savito stiliaus“, – aiškino moteris.
Nurengia draugės
Pati Inesa negalėtų pasigirti milžiniška mezginių kolekcija savo spintoje. „Esu tarsi tas batsiuvys be batų. Daugiausiai mezgu savo žurnalui. Kas pusantro mėnesio išleidžiame po naują numerį su keliolika darbų nuotraukų. Ne viską spėju pati – turiu talkininkių, bet idėjos yra išimtinai mano. Megzdama kažką sau išsyk stengiuosi taikytis su mintimi, kad su rūbu turėsiu greitai atsisveikinti – giminaitės ir draugės arba atima, arba remia prie sienos, kad parduočiau“, – skėsčiojo rankomis „Mezginių pasaulio“ redaktorė.
Pavydūs žvilgsniai palydi ir Inesos dukrą, kuri yra apmegzta nuo galvos iki kojų. Inesos svajonė – savajai Kotrynai vestuvių proga padovanoti rankų darbo suknią. „Ji būtų lyg pūkas – iš lengvutės moheros. Pati apie tokią svajojau, bet pritrūko laiko. Vyrui kartais sakau: išeisiu į pensiją – tai bent pamegsiu!“, – nusikvatojo I.Uktverienė.
Stiprioji lytis – nuošalyje
Mezgėjos sutuoktinio visai negundo virbalai. „Mano vyras toks... Tiesiog vyriškas“, – reziumavo I.Uktverienė. Jei būtų liguistai pavydus, mylimasis galėtų nesunkiai rasti pretekstą scenai. Inesa neslėpė retkarčiais sulaukianti mezgančių vyrų skambučių, bet pabrėžė – rankdarbių fanams reikia ne flirto, o patarimų. „Labai nustebau pirmąsyk išgirdusi žemą balsą ir prašymą paaiškinti, kaip „nuleisti“ megztinio, kurio nuotrauka buvo publikuota žurnale, rankovę. Pasimečiau, pasiūliau pasikalbėti su moterimi, kuri jam mezga tą rūbą. Žmogus po nedidelės pauzės patikslino, kad prie megztinio triūsia jis pats“, – juokėsi I.Uktverienė.
Moters įsitikinimu, pasiryžusiam užkariauti mezginių pasaulį vyrui reikia nemažai drąsos. „Aplinkinių pastabėlės gali greitai užguiti“, – atsiduso Inesa.
Nesvajojančioms vieną dieną išvysti savo džentelmenų, užsivertusių siūlais, I.Uktverienė patartų trumpai ir aiškiai: „Daugiau jiems megzkite pačios“
Naujausi komentarai