Krasnojarske lietuvių kalbos mokykla veikia dešimtus metus. Į ją susirenka ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Į Krasnojarsko biblioteką, lietuvišką salelę Sibiro centre, savaitgaliais susirenka ne tik vaikai, į ją ateina vis daugiau ir suaugusiųjų, norinčių su giminėmis Lietuvoje bendrauti lietuviškai.

„Esame lietuviškoje klasėje, lietuviškoje mokykloje, kuri vadinasi „Saulutė“. Čia gal ne visi mokiniai lietuviai, bet jų bus daugiau žiemos metu“, – teigia lietuvių mokyklos vadovas Saulius Sidaras.

Prieš dešimtmetį įsikūrusi lietuvių tautinė kultūrinė autonomija „Lietuva“ pakvietė visus norinčius išmokti lietuviškai. Profesionalių pedagogų iki šiol neturi, tad moko vieni kitus.

„Pirmą kartą į Lietuvą nuvažiavau dvidešimties metų. Jau baigusi du aukštosios mokyklos kursus. Ir aš ne viską supratau ten, Lietuvoje. Kalbėti nelabai moku, tad buvo nelabai smagu“, – pripažįsta tremtinė  Bronė Suprunenko.

Ištremti į Sibirą ir pasilikę ten žmonės sako norintys nepamiršti lietuvių kalbos, taip pat atnaujina istorijos, geografijos, lietuvių etninės kultūros  žinias.

Krasnojarske gyvenantys lietuviai sako, kad Lietuvoje pirmiausiai aplanko tas vietas, iš kur buvo ištremti. Pranas Mašnickas su tėvais į Sibirą buvo išvežtas iš tuometinio Pašvitinio valsčiaus.

„Praeitą kartą buvau, paėmiau [žemių] saują, ir ašaros pradėjo bėgti. Žinau, kad čia krauju ir prakaitu aplieta žemė“, – sako tremtinys P. Mašnickas.

Prieš naujus mokslo metus pirmą kartą atėjusiems į mokyklą, nepaisant amžiaus, buvo įteikti Lietuvos  pirmoko pasai.

Krasnojarsko lietuviai norėtų turėti daugiau lietuviškų vadovėlių ar sulaukti profesionalaus pedagogo, tačiau ir taip dėkingi vyriausybei, skyrusiai lėšų tremtinių kapams tvarkyti.