Verslo tėvynėje netekęs ir prieglobstį Lietuvoje radęs ukrainietis Olehas Sliusarčukas mato du savo šalies kelio į ateitį etapus: sunaikinti senąją korumpuotą sistemą ir leisti į valdžią naują politikų kartą.

– Pažįstami pristato jus kaip disidentą, ar iš tiesų save tokiu laikote? – paklausėme O.Sliusarčuko.

– Ne, čia kažkas per aukštai mane iškėlė. Aš ne disidentas, aš verslininkas – ne politikas, bet simpatizuoju "oranžiniams". Būtent su tuo ir yra susijęs persekiojimas, kurį patyriau Ukrainoje. Kai prasidėjo 2004 m. įvykiai, aš finansiškai palaikiau "oranžinius", tuomet dar galėjau tai sau leisti. Be to, po 2004 m. bendradarbiavau su Julijos Tymošenko vyriausybe, kai buvo dirbtinai sukeltas cukraus deficitas ir padidėjo jo kainos. Mano įmonė vertėsi cukraus tiekimu, mes dalyvavome cukraus įvežimo programoje ir padėjome sumažinti kainas iki ankstesnio lygio.

Jūs tikriausiai neprisimenate šios istorijos, o galbūt Europa tuomet išvis nesidomėjo ta padėtimi. 2004 m., kai kilo Oranžinė revoliucija, Ukraina, tiksliau blaiviai mąstanti jos dalis, iš tiesų ėjo ne tiek už Viktorą Juščenką, kiek prieš Viktorą Janukovyčių. Priežastis buvo paprasta. Buvo aišku, kad šis žmogus yra perėjęs kalėjimo mokyklą, ir ne kartą. Ir ne dėl politinių, o dėl kriminalinių nusikaltimų. Pirmą kartą jis atsidūrė už grotų dėl kepurių vagysčių tualetuose, kitus kartus – dėl smurto ir prievartos.

Taigi, 2004 m. Maidanas prasidėjo dėl to, kad žmonės nenorėjo matyti tokio asmens prezidento poste. Tai buvo principo reikalas. Tuometis Ukrainos elitas, vadovaujamas prezidento Leonido Kučmos ir jo aplinkos, padarė klaidą, kai iškėlė du kandidatus, kurie abu buvo labai artimi prezidentui – tiek V.Juščenka, tiek V.Janukovyčius. V.Juščenka vienu metu vadovavo vyriausybei, J.Tymošenko dirbo jo vicepremjere, o V.Janukovyčius buvo premjeras per pačius rinkimus.

Iš esmės V.Juščenka buvo iškeltas kaip techninis kandidatas – jis turėjo pralaimėti V.Janukovyčiui. Bet elitas apsiskaičiavo. Dėl to, kad Rusija pareiškė paramą V.Janukovyčiui, ir dėl jo biografijos faktų tauta nenorėjo jo rinkti prezidentu.

Aš buvau iš verslo sluoksnio – ne oligarchų, o tikrojo verslo, kuris tuo metu jau buvo nepriklausomas nuo valdžios ir pajėgus pats apsirūpinti. Būtent ši grupė buvo 2004 m. Maidano branduolys. Ir kai V.Janukovyčius vėliau grįžo į valdžią, ši grupė tapo jo pagrindiniu priešininku.

– Bet jeigu 2004 m. ukrainiečiai nenorėjo matyti V.Janukovyčiaus kaip prezidento, kaip jam pavyko grįžti į valdžią ir 2010-aisiais tapti prezidentu?

– 2004 m. atrodė abejotina, kad taip gali būti. Tačiau V.Juščenka pats nesitikėjo būti išrinktas, nebuvo pasirengęs šiai misijai ir galiausiai pasidavė V.Janukovyčiui.

"Oranžinės" valdžios periodas pasižymėjo tuo, kad visos jėgos institucijos, išskyrus vidaus reikalų ministrą Jurijų Lucenką, toliau tarnavo Regionų partijai. Parlamentą visiškai kontroliavo Regionų partija ir komunistai, prokuratūroje taip pat dirbo jų statytiniai. Tikslas buvo toks – išsaugoti šias jėgas, šią penktąją koloną, iki to laiko, kai prasidės lemiami sprendimai dėl valdžios.

Šios jėgos visais būdais stengėsi sužlugdyti J.Tymošenko vyriausybę ir sukelti gyventojų nepasitenkinimą jos darbu. Štai 2005 m. vasarą buvo dirbtinai sukeltas cukraus deficitas, dėl to kilogramo kaina nuo gegužės iki rugpjūčio išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 3 iki 6,5 grivinos. Toks šuolis buvo labai skausmingas vartotojams, juk žmonės surinkę derlių ruošia uogienes, kompotus.

Mes turėjome infrastruktūrą ir galimybių pardavinėti didelius cukraus kiekius. Nusprendėme padėti, nes tai buvo politinis klausimas, "oranžinės" vyriausybės palaikymo klausimas. Ši operacija nedavė jokio pelno, iš dalies netgi buvo nuostolinga.

Vėliau, beje, ir prasidėjo mano problemos. Atėję tardytojai pradėjo reikalauti iš manęs prisipažinimo, kad mokėjau kyšius J.Tymošenko. Aš rodžiau visus dokumentus, baksnojau tušinuku ir leidau patiems suskaičiuoti, kiek aš uždirbau, kiek turėjau išlaidų ir ką iš to skirtumo galėjau duoti J.Tymošenko. O ten buvo tuščia. Aš dalyvavau šioje operacijoje ideologiniais sumetimais, ne dėl pelno. Buvau suinteresuotas, kad ši vyriausybė išdirbtų kuo ilgiau. Nes tik tokiu atveju mačiau galimybių plėtoti verslą.

Dirbtinai buvo keliamos ir benzino kainos – kitaip tariant, vyriausybei buvo smūgiuojama per jautriausius taškus. Bet didžiausia klaida ir problema buvo ta, kad J.Tymošenko viską darė rankiniu režimu. Ji gelbėjo ekonomiką, bet gelbėjo rankiniu režimu. Ji nekūrė mechanizmų, kurie savaime viską reguliuotų, nešalino valdininkų, kurie kimšosi kišenes iš šitos veiklos. Kai pakilo cukraus kainos, ji šaukė: "Aš jus visus priversiu dirbti! Greitai įvežame cukraus!" Lygiai taip pat su benzino kainomis.

– Kas pasikeitė, kai valdžią perėmė V.Janukovyčius?

– Kai tik V.Janukovyčius atėjo į valdžią, 2010 m. įvyko Maidanas, apie kurį Europa tikriausiai negirdėjo, bet kuris truko gana ilgai, – tai mokesčių Maidanas. Jis prasidėjo dėl to, kad valdžia pradėjo žudyti smulkųjį ir vidutinį verslą. Iš šio verslo atstovų buvo atimamos įmonės (taip nutiko ir man), jie buvo apkraunami nepakeliamais mokesčiais ir baudomis. Todėl verslininkai susirinko maidane ir pareikalavo keisti šią padėtį.

Vien 2010 m. savo įmones uždarė daugiau nei 3 mln. smulkiųjų ir vidutinių verslininkų. Atrodo, milžiniškas skaičius, bet į jį neatkreipė dėmesio nei visuomenė, nei pasaulio bendruomenė.

– Papasakokite savo istoriją – kaip netekote verslo?

– Ateidavo mokesčių inspekcijos pareigūnai, viską iškratydavo. Nieko neteisėto nerasdavo, bet galiausiai prisikabino prie vienos mokesčių deklaracijos, kurioje buvo nurodytas nuostolis. Tai buvo 2008 m. deklaracija, kai tiek Ukrainoje, tiek visame pasaulyje buvo krizė. Bet remdamiesi tuo, kad įmonė turi nuostolių, jie, nepranešę man, nusprendė panaikinti įmonės valstybinę registraciją. Tai reiškia, kad įmonė nebegali vykdyti jokios ūkinės veiklos. Šį sprendimą gavau jau po 15 dienų, per kurias dar būčiau galėjęs jį apskųsti.

Kitas žingsnis – buvau apkaltintas tuo, kad bandau išvengti grąžinti paskolas, nors įmonės turtas keletą kartų viršijo paskolų sumą, ir aš kreipiausi į banką su prašymu leisti grąžinti skolas, kai bus realizuotas užstatytas turtas. Šios bylos niekaip negalėjo išjudinti: prokuratūra atversdavo, o teismas užversdavo. Nes viskas buvo akivaizdu: aš skolingas 2,5 mln. grivinų, o įmonės turtas siekia 9 mln.

Visas šis tampymasis truko iki 2010 m. lapkričio, kai teisėjas man pasakė: "Arba prokuratūra tegu keičia kaltinimus, arba aš bylą baigiu, neradus nusikaltimo sudėties." Tai reiškė, kad aš galiu reikalauti kompensacijos.

Tačiau likus kelioms dienoms iki posėdžio, kuriame turėjau būti išteisintas, buvau suimtas, ir kitas teismas skyrė man laisvės atėmimą. Už grotų praleidau puspenkto mėnesio. Kai galiausiai išėjau į laisvę, jau neturėjau nieko – nei traktorių gamyklos, nei biuro, nei aktyvų. Kai atėjau į techninės inventorizacijos skyrių aiškintis, kur viskas dingo, sužinojau, kad viskas buvo iš naujo įforminta bendrovei, susijusiai su V.Janukovyčiaus sūnumi Oleksandru.

Taip 2010 m. buvo žlugdomas verslas, atimamos įmonės, žmonės paliekami be darbo – nuo turguje prekiaujančių močiučių iki vidutinių verslininkų ir gamyklų savininkų. Jie buvo tiesiog plėšiami – kai kas pasinaudojant beisbolo lazdomis, kai kas – išgalvotomis procedūromis ir bylomis.

Su mumis, beje, buvo išbandytas straipsnis, kuris vėliau buvo pritaikytas J.Lucenkai, – įgaliojimų viršijimas ir lėšų švaistymas. Bet juk tokie kaltinimai taikomi valdžios pareigūnams. Štai J.Lucenka buvo apkaltintas tuo, kad išleido milijoną grivinų Vidaus reikalų ministerijos šventei. O aš buvau apkaltintas tuo, kad pridariau nuostolių savo įmonei. Aš pats iš savęs pavogiau pinigus – argi tai ne kliedesiai?

– Kodėl nusprendėte bėgti iš Ukrainos?

– Išėjęs į laisvę dar daugiau nei metus bandžiau teismuose įrodinėti, kad esu nekaltas. Galiausiai teisėjas man per advokatus perdavė: "Klausyk, aš juk tave išleidau ne tam, kad tu įrodinėtum savo tiesą. Arba susitark su prokuratūra, arba duodu tau laiko pabėgti. Nes kitokio sprendimo priimti negalėsiu ir turėsiu pripažinti tave kaltu."

Jis sakė turintis žmoną ir vaikų, ir kad vaikams gali pakišti narkotikų arba padaryti dar kokią nors niekšybę. Kitaip tariant, jis bijojo konfliktuoti su prokuratūra.

Taigi, turėjau bėgti iš tėvynės. Pasinaudojau spragomis pasienyje ir 2012 m. atvykau į Lietuvą, gavau pabėgėlio statusą bei prieglobstį.

– Ko tikitės iš naujos Ukrainos valdžios ir ką norėtumėte joje matyti?

– Reikia išnaikinti korupciją, reikia siekti, kad valdžios pareigūnai būtų kompetentingi ir keičiami. Ir reikalinga liustracija. Reikia pašalinti iš valdžios visus susitepusius ir prisivogusius pareigūnus. Nes negali būti taip, kad teisėjai bijotų prokurorų, kaip buvo mano atveju. Teismas yra aukščiausia instancija, o prokurorai su advokatais tik teikia argumentus. Būtina pašalinti iš šios sistemos – ir teisminės, ir administracinės – susitepusius žmones, o į jų vietą paskirti profesionalus, kurie neplėštų šios šalies.

Nors atrodo, kad turėčiau palaikyti J.Tymošenko, manau, ir ji vadovaudama pridarė rimtų klaidų. Negalima vadovauti ekonomikai rankiniu režimu, nes tokiu atveju atsiranda galimybių piktnaudžiauti, atsiranda noras, kad prie tų rankų kas nors priliptų.

Reikia kurti sistemą, kur valdžia nebūtų sukoncentruota vienose rankose, o būtų paskirstyta. Tai ne mano idėja, visas pasaulis taip gyvena, turėdamas įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią. Kitų variantų nėra. Ir valdininkai turi būti keičiami. Turi būti atskaitingumas. Ir galiausiai – laisva žiniasklaida, kuri demaskuotų pažeidėjus, rodytų jų namus ir vilas. Pažiūrėkite, kaip gyveno V.Janukovyčius.

Vis dėlto, manau, J.Tymošenko yra reali politikė, motyvuota išnaikinti banditų valdžią, nutraukti visus korupcinius ryšius, todėl ją galima ir reikia išnaudoti. Ne todėl, kad ji padori ar sąžininga, – aš to nežinau. Žinau tik tiek, kad ji labai darbšti. Kai veždavome cukrų, man skambindavo net vėlyvomis naktimis ir reikalaudavo ataskaitų. Ji dirba nuo pradžių iki galo. Ir jeigu ji motyvuota atlikti kokią nors užduotį, ji ją atliks.

J.Tymošenko galėtų tapti prezidente, bet tik ribotam laikui. Jos užduotis būtų sugriausti esamą sistemą ir sukurti sąlygas antrajam žingsniui – naujų, kompetentingų ir skaidrių žmonių atėjimui į valdžią. Tam irgi nereikia kokių nors ypatingų pastangų, nes viskas pasaulyje jau sukurta. Reikia turėti tik proto ir noro. O noro yra, ypač daug jo turi jaunimas, kuris dalyvavo Maidane. Jeigu duosime galimybę jaunimui modernizuoti savo šalį, jie su tuo susitvarkys. Reikia suteikti jiems galimybių, leisti mokytis čia, Europoje.

– Būdamas 53-ejų, pats tikriausiai būsite vyriausias Lietuvos studentas. Kaip sekasi studijos Lietuvoje ir ar atradote šioje šalyje naujus namus?

– Prisipažinsiu, geriausiai jaučiuosi namie ir labai ilgiuosi tėvynės. Bet Lietuva labai svetingai mane priėmė, dėl to esu labai dėkingas.

Versle dirbau nuo 1995 m., bet neturėjau jokio ekonominio išsilavinimo. Ir štai Lietuvoje man suteikė galimybę studijuoti ekonomikos mokslus Mykolo Romerio universitete.

Mane labai maloniai nustebino švietimo lygis Lietuvoje, palyginti su Ukraina. Reikia pačiam pamatyti tą bibliotekos bazę, tokius atsakingus ir išsilavinusius dėstytojus. Mane visą laiką žavėjo profesionalai.

Labai norėčiau, kad Ukraina pasiektų jūsų elito parengimo lygį. Juk tie, kas mokosi universitetuose, yra jūsų būsimasis elitas – verslininkai, valdžios pareigūnai ir kiti, kas po dešimties ar penkiolikos metų perims atsakomybę už jūsų šalį. Ir man labai patinka, kaip jūs ruošiate šiuos žmones. Atsiprašau, nuo tokių smulkmenų, kaip tvarkingi tualetai ir valgyklos, iki bibliotekų bei aukščiausio lygio dėstytojų.

Ne iš šalies stebėdamas, o atsidūręs šios sistemos viduje supratau, kad jūs turite perspektyvų.