Pamiršome savo vaidmenį?

Kitąmet Kaune pastačius 150 tūkst. eurų vertės monumentą iki šiol mažai žinomam Nyderlandų garbės konsului tarpukario Lietuvoje Janui Zwartendijkui, pasaulis išgirs apie dar vieną žydus gelbėjusį užsienio diplomatą.

Kaip naujienų agentūrai BNS yra sakęs dabartinis Nyderlandų ambasadorius Lietuvoje Bertas van der Lingenas, pasaulyje išgarsinto žydų gelbėtojo Ch.Sugiharos vaidmuo buvo įmanomas tik todėl, kad J.Zwartendijkas į užsieniečių pasus įrašydavo, kad jie vyksta į Nyderlandų užjūrio teritoriją. Toks įrašas, pasak Nyderlandų ambasadoriaus, buvo pagrindas Ch.Sugiharai išduoti žydams tranzitines Japonijos vizas. Tačiau ar pagalvojame apie savo šalies diplomatus šiame istorijos kontekste?

Kad tuo domimasi labai mažai ir vangiai, patvirtino sunkios paieškos istorikų ar Užsienio reikalų ministerijos atstovų, galinčių pasisakyti Lietuvos generalinio konsulato Vilniuje (LGKV) veiklos 1939-aisiais tema.

Pabėgėliai – ne tik lenkai

Atrodo, tik nedaugelis žino, kad Lietuvą galima vadinti pirmąja valstybe, kuri pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1939 m. rugsėjį, Lenkijos teritorijoje, Vilniuje, veikusiame mūsų šalies konsulate atvėrė sieną karo užkluptai kaimynei.

Iš Lenkijos į Vilniuje veikusį mūsiškį konsulatą plūdo lenkai, žydai ir kitų tautybių žmonės. Aukštesnio socialinio statuso pabėgėliai – valdininkai, pareigūnai, kariškiai, diplomatai, siekę per Lietuvą išvykti kur nors kitur, Lietuvoje gavo reikiamas vizas.

Problema Lietuvai buvo kirtusieji mūsų sieną ir norėjusieji čia pasilikti – juos juk reikėjo kažkur padėti, jais pasirūpinti. Todėl suprantama, kad Lietuva stengėsi, kad kuo mažiau pabėgėlių čia apsigyventų ir kuo daugiau išvažiuotų.

Užtikrino išvykimą iš Lietuvos

Anot istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, pagal anuomet galiojusią tarptautinę teisinę praktiką, pabėgėliai galėjo iš Lietuvos išvykti tik gavę kažkurios kitos šalies sutikimą juos priimti ir vizą, o jei reikia – dar ir tranzitinę vizą.

Visa Ch.Sugiharos ir J.Zwartendijko veiklos esmė buvo ta, kad jie organizavo ir užtikrino tą išvykimo iš Lietuvos procesą. Pavyzdžiui, pabėgėlis, atvykęs į Lietuvą, kreipdavosi į Olandijos garbės konsulą Kaune, prašydamas leidimo nuvykti į kurią nors Olandijos užjūrio teritoriją. Tačiau į ją patekti jis galėjo tik per Japoniją. Žmogus legaliai išvykdavo iš Lietuvos, gavęs olandų garbės konsulo leidimą keliauti į Olandijos užjūrio teritoriją – pvz., į Karibų, Antilų salas ir pan. – bei Japonijos generalinio konsulo išduotą tranzitinę vizą vykti per Japoniją į minėtas teritorijas. Absoliuti dauguma tokių žmonių bėgo ne nuo holokausto, o tiesiog nuo karo.

Žmogus legaliai išvykdavo iš Lietuvos, gavęs olandų garbės konsulo leidimą keliauti į Olandijos užjūrio teritoriją.

Prezidento vaidmuo

"Galime drąsiai kalbėti apie Lietuvos Vyriausybės ir visų pirma, prezidento Antano Smetonos išskirtinai humanišką poziciją, Vokietijai užpuolus Lenkiją. Juk būtent nuo mūsų prezidento sprendimo priklausė atidaryti sieną karo pabėgėliams ar ne. Beje, be A.Smetonos sprendimo jokių vizų jokie diplomatai niekam negalėjo išduoti", – aiškino istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.

Jo teigimu, japonų ir olandų diplomatams anuomet nereikėjo derinti savo žingsnių su savo vyriausybėmis, nes ta jų veikla tilpo į įprastą diplomatinę veiklą.

Konsulatas veikė viešbutyje

Neseniai mirusi 103 metų iškili Lietuvos asmenybė Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, su kuria ne kartą teko kalbėtis apie svarbius Lietuvai įvykius, 1939 m. buvo baigusi politinius mokslus. Gyvendama Lenkijos teritorijoje, nes Vilnius tada dar priklausė Lenkijai, B.Verkelytė-Fedaravičienė rugsėjį tapo samdoma LGKV darbuotoja.

Konsulatas, neturėjęs oficialios būstinės, veikė tuomečio "Georgo" ("Žoržo") viešbučio, kuris pokariu vadinosi "Vilniumi", antrajame aukšte. Pasak Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Sandros Grigaravičiūtės, tyrinėjusios LGKV veiklą, Lenkijos konsulatas Klaipėdoje irgi neturėjo būstinės ir taip pat veikė viešbutyje. Kopenhagos viešbutyje 1919 m. rezidavo ir mūsų šalies atstovas Danijoje Jurgis Savickis. Žodžiu, buvo įprasta, kad diplomatai, konsulai gyvena ir dirba viešbutyje iki būstinės suradimo.

Pabėgėlių srautas nesiliovė

LGKV pradėjo veikti apie rugsėjo 11 d., tai yra po to, kai Vokietija užpuolė Lenkiją. Mūsų konsulatui lenkams tuomet priklausiusiame Vilniuje vadovavo prieš tai Lietuvos pasiuntinybėje Varšuvoje patarėju dirbęs dr. Antanas Trimakas. Beje, tame pačiame "Georgo" viešbutyje 1919 m. apie tris mėnesius darbavosi revoliucinė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė.

Anot B.Verkelytės-Fedaravičienės, jai su A.Trimaku teko dirbti ekstremaliomis sąlygomis, nes pabėgėlių srautas iš Lenkijos nesiliovė. Kaip yra teigusi B.Verkelytė-Fedaravičienė, teko dirbti kiekvieną dieną iki paryčių. Įdomu, kad vieni pirmųjų vizų prašytojų buvo Juzefo Pilsudskio našlė su dviem dukromis ir garsi to meto lenkų aktorė Jadwiga Smosarska. Vizos joms buvo išduotos rugsėjo 17 d. – tai nustatė Generalinio konsulato veiklą tyrusi dr. prof. S.Grigaravičiūtė.

Beje, tą pačią dieną į talką A.Trimakui ir B.Verkelytei-Fedaravičienei buvo paskirtas buvęs Lietuvos pasiuntinybės Taline sekretorius Viktoras Čečeta.

Ne vien Lenkijos žydams

Į Lietuvos konsulatą, kuris rūpinosi ne vien vizų, bet ir pabėgėlių reikalais, kreipėsi ne vien Lenkijos įvairių tautybių gyventojai. Pasak prof. dr. S.Grigaravičiūtės, 1939 m. pabaigoje Lietuvą pasiekė 111 Čekijos žydų pabėgėlių, kurie į Vilnių atvyko prasidėjus Antrajam pasauliniam karui iš Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užimtų sričių. 1940 m. sausį Vilniuje jau buvo apie 9000 žydų pabėgėlių: 70 proc. – iš Vokietijos, o 30 proc. – iš Sovietų Sąjungos užimtų Lenkijos teritorijų.

Į mūsų šalį iš kitur atbėgę žydai ir visa Vilniaus žydų bendruomenė ypač džiaugėsi Vilniaus ir jo krašto grąžinimu Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. Lapkričio 8-ąją prezidentas Antanas Smetona, premjeras Jonas Černius ir vidaus reikalų ministras Kazys Skučas priėmė Vilniaus žydų bendruomenės lyderį J.Vygockį ir drauge su juo aptarė pabėgėlių žydų problemas.

Išdavė apie 1000 vizų?

Prof. dr. S.Grigaravičiūtė, tyrinėjusi LGKV veiklą, daro prielaidą, kad mūsų Konsulatas galėjo išduoti apie 1 000 tranzitinių vizų ne lietuvių kilmės Lenkijos civiliams asmenims. Nors dr. A.Kasparavičiaus nuomone, toks skaičius yra labai optimistinis. Anot istoriko, galėjo būti išduota ne daugiau kaip 750 vizų.

Beje, esame viena pirmųjų valstybių Europoje, o gal ir pasaulyje, kurioje vyko nacių teismas, tarsi įspėjantis pasaulį apie kylančią grėsmę. Juk 1934–1935 m. Neumanno–Sasso proceso Kaune metu buvo nuteisti Klaipėdoje ir jos krašte veikusių nacistinių partijų atstovai, rengę Klaipėdos atplėšimo nuo Lietuvos sąmokslą. Beje, pirmoji nacius teisė Čekoslovakija – tai ji padarė 1933-1934 m.

Ar gerbiame savus?

Atsižvelgiant į aukščiau išvardytus tiesiogiai ar netiesiogiai su žydų gelbėjimu susijusius faktus, teisėtai kyla klausimas, kodėl taip delsiame pagerbti drąsią, žmogišką savo šalies, jos diplomatų poziciją pabėgėlių, tarp kurių buvo nemaža žydų, klausimu?

Atsižvelgiant į aukščiau išvardytus tiesiogiai ar netiesiogiai su žydų gelbėjimu susijusius faktus, teisėtai kyla klausimas, kodėl taip delsiame pagerbti drąsią, žmogišką savo šalies, jos diplomatų poziciją pabėgėlių, tarp kurių buvo nemaža žydų, klausimu?

Tiesa, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija prieš dešimt metų ministerijos medaliu "Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje" apdovanojo buvusią LGKV darbuotoją B.Verkelytę-Fedaravičienę. Priminsime, kad ji, 1940 m. išvykusi iš Vilniaus gyventi į Kauną, nacių okupacijos metais pati slėpė žydus, kurie sovietmečiu neleido išvežti savo gelbėtojos į Sibirą, o štai jos vyrą Petrą Fedaravičių sovietų valdžia represavo.

Į Sibirą buvo ištremtas ir Viktoras Čečeta, kurį greičiausiai galėtume laikyti pirmuoju pasaulyje represuotu diplomatu, gelbėjusiu žydus. Pačiam konsului A.Trimakui pavyko pabėgti į Vakarus, kur jis 1953–1967 m. vadovavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Kas šiuos du vyrus dabar prisimena? Beje, 2015 m. Kauno sąjūdžio taryba drauge su Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje Centro valdyba kreipėsi į aukštus Lietuvos pareigūnus dėl A.Trimako atminimo įamžinimo prie buvusio LGKV pastato. Deja, sprendimo iki šiol nėra.

KOMENTARAI:

Dr. Algimantas Kasparavičius, istorikas:

Kalbėsiu tik žinomais faktais. Lenkijos vyriausybės ir jos sąjungininkų – pirmiausia, britų – politiškai spaudžiamas, prezidentas A.Smetona aktą dėl dr. A.Trimako skyrimo generaliniu konsulu Vilniuje pasirašė 1939 m. rugpjūčio 22 d. , tai yra faktiškai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tačiau realiai steigti Vilniuje generalinį konsulatą nebuvo skubama. Lietuva iš esmės nebuvo juo suinteresuota, nes tai galėjo būti interpretuojama ir kaip tam tikras Lietuvos žingsnis, kuriuo ji pripažįsta Vilnijoje Lenkijos suverenitetą. Lietuva neskubėjo steigti LGKV net ir prasidėjus karui. Galima sakyti, reikalą tempė iki paskutinės minutės ir, maža to, išsisuko nuo faktinio Generalinio konsulato Vilniuje įsteigimo.

A.Trimakas į Vilnių atvyko tik 1939 m. rugsėjo 9 d., sekmadienį. Ir, kas svarbiausia, atvyko ne kaip Lietuvos generalinis konsulas, o tik kaip 1939 m. rugsėjo 1 d. (rašyta atgaline data) URM įsakymu "einantis generalinio konsulo pareigas". A.Trimakas įsikūrė "Georgo" viešbutyje ir iškart ėmėsi darbo. Po kelių dienų jam į pagalbą LR URM atsiuntė V.Čečetą, buvo įdarbinta kaip laisvai samdoma darbuotoja B.Verkelytė.

Faktines generalinio konsulo pareigas A.Trimakas realiai ėjo tik apie dešimt dienų, tai yra iki rugsėjo 19–20 d. – kol Vilnių okupavo Raudonoji armija. Po šio įvykio visa A.Trimako ir jo pagalbininkų veikla buvo suspenduota: ryšys su Kaunu nutrauktas, siena uždaryta, paties A.Trimako judėjimas suvaržytas. Tokia situacija tęsėsi iki pat spalio 29 d. vakaro, o lapkričio 1-ąją A.Trimaką ir visus jo pagalbininkus Lietuvos URM jau buvo atleidusi iš darbo – juk negalėjo Vilniuje, kuris grįžo į Lietuvos sudėtį, veikti jos pačios konsulatas. Tad A.Trimakas su pagalbininkais vizas išdavinėjo apie dešimt dienų.

Simonas Strelcovas, Šiaulių universiteto istorikas:

Ko gero, visiškai natūralu, kad, pasiklausius gražių istorijų apie herojus, ilgainiui imama ieškoti atitikmenų ir savo kieme. Tačiau kalbėdami apie 1939 m. rudenį atvertą Lietuvos sieną, turime pasakyti, kad ji buvo atverta laikantis tarptautinių konvencijų, kad šis veiksmas buvo skirtas Lenkijos kariams priimti – kirtusieji sieną buvo internuoti teisinėje valstybėje – Lietuvoje.

Civiliai karo pabėgėliai – tai visiškai kita kategorija. Iki 1939 m. rudens į Lietuvą atvykdavę svetimšaliai būdavo skirstomi į dvi kategorijas – apsistojusius ir apsigyvenusius. Pirmųjų buvimas šalyje fiksuotas vizose arba atskiruose tarpvalstybiniuose susitarimuose nurodytu terminu, o antrieji turėdavo gauti tam reikalingą leidimą. Tokioms ekstremalioms sąlygoms, kaip karo suirutė, tai negalėjo būti taikoma. Karo pabėgėliams šiuo atveju reikėjo tik nustatytu laiku ir tvarka prisiregistruoti.

Pats pabėgėlių patekimas į Lietuvą nepriminė atvirų durų politikos, apie kurią šiandien madinga kalbėti. Didžioji dauguma pabėgėlių į Lietuvą pateko traukdamiesi nuo sovietų vykdomos brutalios agresijos Lenkijoje. Vilnius buvo būtent ta vieta, kur traukė visas pabėgėlių srautas. Vilniui tapus sudedamąja Lietuvos Respublikos dalimi, šie pabėgėliai automatiškai atsidūrė Lietuvoje. Pabėgėlių ypač padaugėjo vėlyvą rudenį, kai sovietai paskelbė apie registraciją sovietinei pilietybei. Nedidelė pabėgėlių dalis į Lietuvą pateko per Suvalkų trikampį, traukdamiesi nuo nacių.

Šalies prezidento vaidmuo visoje šioje istorijoje buvo numatytas įstatymu. Lietuva buvo teisinė valstybė, ir pabėgėlių priėmimas, finansavimas, šalpa buvo vykdomi įstatymu numatyta tvarka, o ne prezidento noru ar pageidavimu. Su panašia padėtimi susidūrė Latvijos Respublika ir Rumunijos Karalystė.

Būtent teisiniais pagrindais veikianti Lietuvos Respublika yra pagrindinis šios istorijos herojus. Galime tik didžiuotis savo valstybe, kuri padarė labai daug, kad palengvintų nelaimėlių padėtį.

Galime tik didžiuotis savo valstybe, kuri padarė labai daug, kad palengvintų nelaimėlių padėtį.

Ir tik dėl Lietuvos valstybės veiksmų 1939–1940 m.  J.Zvartendijkas ir Č.Sugihara galėjo padaryti tai, ką jie ir padarė 1940 m. vasarą. Mano nuomone, išryškinti, susiklosčius minimai situacijai, vieną ar kitą asmenį, juo labiau – pareigūną, būtų nepagarba kitiems aktyviai prisidėjusiesiems prie pabėgėlių šalpos savo kasdieniu sunkiu darbu.