KLAIPĖDOS“ APŽVALGININKO POŽIŪRIS

Meilė ir neapykanta - didžiajai Amerikai

Per Europą jau keletas metų ritasi vis didėjanti ir stiprėjanti neapykantos Amerikai banga. Kartais net atrodo, kad jei nūdienos Europą kas ir vienija, tai visų pirma nemeilė JAV ir Izraeliui. Kai prabylama apie bendras vertybes ir Europą vienijančią patirtį, susimąstai, kas iš tikrųjų slypi už šitos gražios, bet neįtikinamos ir apgaulingos retorikos. Europos Sąjungos konstitucijoje neatsiradus nė eilutės apie krikščionybės istorinį vaidmenį vienijant Europą ir paklojant jos vertybinius pamatus, kyla klausimas, kas iš tikrųjų vienija, tiesą sakant, ganėtinai skirtingos patirties ir likimo šalis, sudarančias ES. Atrodo, kad šiuo metu vienija tik antiamerikanizmas.

Už ką nekenčia

Už ką Europa taip nekenčia JAV? Juk akivaizdu, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV pagalba Vakarų Europai ir Šiaurės Atlanto karinio aljanso sukūrimas išgelbėjo Europą nuo pačios tikriausios politinės katastrofos. Kad ir padalinta, Europa išliko pajėgi atsispirti Sovietų Sąjungos geopolitikai ir Stalino užmačioms plėsti sovietinę imperiją ir į Vakarus. Tik JAV ekonominė ir karinė galia apsaugojo Europą nuo naujo pasaulinio karo ir galimo žlugimo. Amerikiečiai dėjo galvas Normandijoje, nemažai jų žuvo vaduodami Vakarų Europos šalis, todėl nesunku suprasti nūdienos amerikiečių nuoširdų nesupratimą, už ką taip giliai jų nemėgsta kariniai sąjungininkai ir strateginiai partneriai.

Paradoksalu, bet Europa JAV nemėgsta neretai būtent už tai, kas ją ir išgelbėjo nuo nacių bei sovietų režimų, - už JAV ekonominę ir karinę galią. Sąjungininkų įžygiavimas į Paryžių ir JAV vaidmuo išvaduojant Prancūziją skaudžiai priminė prancūzų politiniam elitui, kad jų šalis prarado turėtas pozicijas pasaulyje. Juk nuo XVIII a. prancūzų kalba buvo tapusi pagrindine Europos kalba, o Paryžius buvo laikomas ne tik moderniosios Europos kultūros centru, bet ir visos Europos šerdimi. XX a. antrąją pusę prancūzai ir vokiečiai prarado savo ypatingas pozicijas diplomatijoje, politikoje ir kultūroje. Vis labiau įsivyravo Didžiosios Britanijos ir ypač JAV, arba anglosaksų (kaip juos vadino prancūzų politikai ir diplomatai) pasaulio, įtaka - anglų kalba tapo naująja „lingua franca“ (prancūzų kalba, arba pasauline kalba), o jos vartojimas mokslo, verslo, meno ir tarptautinių santykių sferose gali būti lyginamas nebent su lotynų kalbos vaidmeniu viduramžių Europoje ir pačios prancūzų kalbos pozicijomis XVII-XIX a. Europoje.

JAV karinė ir ekonominė galia Vakarų Europos šalis neretai vertė darytis net ne partnerėmis ir sąjungininkėmis, o tiesiog JAV užsienio politikos vykdytojomis ir klusniomis satelitėmis. Tai žeidė Prancūzijos ir Vokietijos politinio elito ambicijas. Bet ilgą laiką amtiamerikanizmas buvo tik elito sentimentas, o ne masių nusiteikimas. Paprasti europiečiai mėgo amerikiečių filmus, madas ir apskritai jų kultūros demokratizmą. Tad nemeilė JAV buvo (dažniausiai ir tebelieka) visų pirma Prancūzijos ir Vokietijos problema. Vis dėlto sykiu reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais neigiamas požiūris į JAV tapo gerokai masiškesnis reiškinys Europoje ir persimetė į tokias šalis, kaip Švedija, Austrija, Graikija, Belgija. Vis dažniau pabrėžiamas JAV kultūrinis imperializmas, „greito maisto“ ir Holivudo vyravimas pasaulyje, beširdis JAV kapitalizmas ir stambiųjų verslo korporacijų diktuojama globalizacijos logika, kurią JAV esą brutaliai primeta visam pasauliui. Tad antiamerikanizmas natūraliai ir lengvai prigyja tarp kapitalizmo ir globalizacijos nekenčiančių Europos kairuolių - komunistų, socialistų, anarchistų , antiglobalistų, ekologistų, „žaliųjų“.

Jie kuria tik kičą?

Netiesa, kad JAV kuria tik kičą ir masinę kultūrą. Tai dažnai peršama mintis, kurią skleisti ir rimtai traktuoti gali tik žmonės, menkai susiję su intelektiniu gyvenimu. JAV universitetai yra geriausi pasaulyje, ne vienas jų pranoksta net ir legendinius Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos universitetus. JAV akademinis gyvenimas ir mokslas jau seniai diktuoja madas visame pasaulyje - įdomiausi dalykai humanitariniuose ir socialiniuose moksluose vyksta JAV, o gamtos ir technikos mokslų srityje JAV yra net pavojingai toli už savęs palikusi Europą (tai, beje, ES ir liūdina - šiuo metu didžiulės pastangos ir lėšos yra metamos mėginant kaip nors sumažinti šį Europos atsilikimą nuo JAV). JAV muziejai yra nuostabūs - kas lankėsi Metropoliteno muziejuje (The Metropolitan Museum of Art), Gugenheimo galerijoje (The Guggenheim Gallery), Friko kolekcijoje (The Frick Collection), Čikagos meno institute ar Moderniojo meno muziejuje, puikiai žino, kad tai yra patys didžiausi moderniojo meno lobynai.

JAV spauda ir kultūros leidiniai taip pat turi didžiausią paklausą pasaulyje. „The New York Review of Books“ („Niujorko knygų apžvalga“) yra tiesiog neprilygstamas literatūros ir humanitarinių mokslų knygų recenzijų žurnalas. O dažnai prikišamas Holivudas taip pat nėra vienareikšmiškai vertintinas reiškinys - ir jame sukuriama gerų filmų (nors prastų gerokai daugiau). O ką jau kalbėti apie nekomercinį JAV kiną - Vudį Aleną (Woody Allen), Veiną Vangą (Wayne Wang), Džimį Džarmušą (Jimmy Jarmush)...

Tad viskas yra kaip tik priešingai - JAV yra kultūriniu ir intelektiniu požiūriais pasaulyje pirmaujanti šalis. Jos karikatūrinimas yra tiesiog nerimtas dalykas, kuriuo užsiimti gali tik provincialūs ir stereotipų įkalinti žmonės.

Dvilypis jausmas

Rimtesnis priekaištas, metamas JAV, yra karai, į kuriuos ji įsipainioja ir įpainioja kitus. Pacifistinei Europai tai yra bene rimčiausias kontrargumentas prieš JAV. Taip, tiesos čia esama. Amerika yra galinga šalis ir neretai veliasi į pavojingus galios žaidimus, kurie gal ir destabilizuoja padėtį kai kuriose šalyse. Visų pirma JAV iš tikrųjų nusikalto japonų tautai - galima kalbėti ką tik nori apie atominės bombos panaudojimo neišvengiamumą ano meto situacijoje, bet tai niekaip nepateisina civilių ir apskritai niekuo dėtų žmonių masinio išžudymo. Brutalus kariavimas mėginant spręsti politines problemas yra sunkiai pateisinamas. Tai tiesa. Bet negalima nematyti ir kitos medalio pusės - Vakarų Europos oportunizmo ir pataikavimo brutaliems režimams, negerbiantiems nei žmogaus teisių, nei žmogaus gyvybės. Šioje vietoje JAV neretai elgiasi gerokai principingiau.

Vis dėlto sunku atsikratyti įspūdžio, kad Europa Amerikai jaučia stipriai dvilypius jausmus - kažką panašaus į meilės ir neapykantos ambivalenciją (lotynų kalbą pavartojus, tai „odi et amo“ kompleksas - myliu ir nekenčiu). Turbūt panašią meilės ir neapykantos ambivalenciją daugelis lietuvių jaučia Rusijai. Tik „Naujojoje Europoje“ meilės Amerikai, regis, yra gerokai daugiau nei „Senojoje“. Bet garantuoti, jog tai ilgai tęsis, sunku - meilė ir neapykanta neretai žengia koja kojon ir nesunkiai stoja viena kitos vieton.