Meilei nebūtinos gėlės ir širdelės

35 metus drauge praleidę Danutė ir Julius Kadauskai nekuria mitų apie meilę ir šeimyninį gyvenimą be dūmų. Tačiau jiems tie dūmai akių negraužia ir netrukdo būti drauge.

„Susičirškindavome“ dėl nieko, po pusvalandžio – vėl draugai“,- sako iki šiolei romantiškų pasibuvimų drauge nevengianti darželio auklėtojos ir statybininko pora. „Skirtis? Kad ne, nėra net buvę tokių minčių“,- purto galvą Danutė. „O kur jau nubėgsi?“- jai antrina Julius.

Danutė Juliaus nelaiko už pavadžio. Moters teigimu, pavadys nepadeda išsaugoti jausmų, o atvirkščiai – juos naikina. „Niekada Dana man iš paskos nesekioja“,- džiaugiasi geru žmonos charakteriu. Danutė žino, kad kartais Julius kompanijoje kokiai moteriškei į žandą pakšteli ar įžnybia į šoną, tačiau, jos teigimu, tai nieko nereiškia. „Jeigu aš nieko bloga nedarau, tikiu, kad ir jis to nedaro“,- tvirtina moteris.

Vyras neslepia, kad nevengia į kitas moteris akių paganyti. Būna, kad net ir patinka kokia graži, bet įsimylėti? Ne, to nebuvo.

Kiekvieną rytą ponas Julius Danutę veža į darbą, vaikų darželį „Svirpliukas“, vakarop užsuka pasiimti. Grupėje pasirodžius žilaplaukiui vyriškiui, kyla vaikų klegesys: „Senelis, senelis!“ Ponas Julius apsimeta, kad vaikus gaudo, o šie spiegdami puola bėgti. „Myli jis vaikus ir vaikai jį myli“,- ištaria Danutė. Pora užaugino sūnų ir dukrą, turi keturis anūkus. Su vienu jų ponas Julius tris kartus per savaitę eina sportuoti į salę – žaidžia krepšinį, tenisą, svarmenis pakilnoja.

Paklausti, kaip susipažino, vienas per kitą puola pasakoti, kad nuo kūdikystės abu gyveno tame pačiame dviejų galų name. „Man buvo 6, o tau 3“.“Ne, man buvo 5 – tai ką, dabar susimušime?“ – juokais kivirčijasi. Danutė ir Julius kartu su kitais kaimo vaikais eidavo maudytis į ežerą, žaisdavo „namus“, tačiau tuomet Julius turėjo kitą „žmoną“, o Danutė – kitą „vyrą“.

Romantiškesnė draugystė užsimezgė, kai Julius išėjo į armiją ir jaunuoliai netikėtai pradėjo susirašinėti. Grįžęs atostogų, jūreiviška uniforma vilkintis Julius užsukdavo į Klaipėdos pedagoginį institutą, kur studijavo Danutė. „Tai ką, su „mariakais“ prasidedi?“- klausdavo jos dėstytojai.

Kai „mariakas“ grįžo atitarnavęs, pora apsivedė. „Žinok, sąžiningai tavęs laukiau“,- prisipažįsta Danutė Juliui. „O aš susirašinėjau su keliomis. Sakiau sau, kuri sulauks, su ta ir liksiu“,- šmaikštauja vyras, stebėdamas akies krašteliu, kaip reaguoja žmona. „Jis meiliais žodžiais nesišvaisto, tikras žemaitis...- patempia lūpą Danutė. – Bet meilė tikrai buvo, net širdis virpėjo“.

O kur ta meilė dabar, po 35 bendro gyvenimo metų? „Žinoma, ji nebe tokia“,- pripažįsta abu. Aistringus jausmus nusvėrė pagarba, noras rūpintis vienas kitu, tausoti. Tačiau ir po tiek metų jiems drauge neatsibosta.

Retkarčiais Kadauskai dviese nueina į kavinukę, nustebina vienas kitą maloniu siurprizu. Julius nepamiršta Danutės pasveikinti su Kovo 8-ąja, Mokytojo diena. Gimtadienio proga palepina brangesne dovana. „Na, o per Valentino dieną – gėlytę, širdukę ar kokį paukščiuką“,- šypsosi vienas kitam.