– Kokie metai buvo jums? Ko išmokote?
– Aš manau, kad išbandymai žmogų užgrūdina, jei jis moka mokytis iš įvairiausių patirčių, kurios galbūt ne visą laiką yra pozityvios. O išmokti mes visą laiką galime. Manau, kad kiekvienam žmogui gyvenimas duotas tam, kad kažką išmoktų. Kiekvieną dieną galima atrasti ir išmokti kažko naujo.
– Ko palinkėtumėte, kad mes išmoktume?
– Galbūt reikia išmokti gerbti vienas kitą, mylėti, suprasti, įsiklausyti – tie dalykai yra labai svarbūs.
– Kaip šv. Kūčias ir šv. Kalėdas sutiksite jūs?
– Mūsų Kalėdos yra bažnyčioje. Mes aukojame mišias, bendraujame su žmonėmis. Tai galbūt nėra taip įprasta, kai nuvažiuojama aplankyti savo artimųjų, su kuriais esame ilgiau nesusitikę. Mes lankome savo artimuosius po švenčių. O mūsų šventė yra bažnyčia – šventos mišios ir visi kiti dalykai.
– Dabar yra susitaikymo, permąstymo laikas. Ką kiekvienam linkėtumėte, mes jau įvardijome, bet ką linkėtumėte patirti naujo, išmokti naujo ir galbūt netgi save šiek tiek suimti į rankas kalbant apie tai, kad mes neretai vienas kitam šiek tiek per pikti, blogi...
– Per Kalėdas man norisi, kad žmogus truputį toliau pažiūrėtų, negu, kad įprastai mes viską matome – eglutės, lemputės, dovanėlės... Galvodami apie patį Dievą, apie jo įsikūnijimą, paprastai mes žiūrime tik į mažą vaikelį, bet turime neužmiršti, kad čia yra atkartojamas istorinis įvykis, kuriame kalbama apie Dievo įsikūnijimą. Kaip tikintis žmogus sakau: apmąstykime tiek, kiek mums reikia Dievo mūsų gyvenime. Manau, kad pati aukščiausia – maldos forma arba santykis su Dievu, tai – santykis su mūsų artimais žmoėmis. Per tai mes ir turime žengti per gyvenimą. O palinkėjimas, tai, kad kiti metai būtų kupini Dievo malonės. Ir norėčiau palinkėti visiems, kad metai būtų kupini dvasinės ir fizinės sveikatos.
– Šiais metais Lietuvoje tikrai netrūko ir įvykių, kuriuose skambėjo ir bažnyčios vardas. Susiskaldymo, neapykantos vieni kitiems. Tikite ir matote Lietuvą vieningą? Kiti metai bus kitokie?
– Aš esu pozityvus žmogus, tikiu, kad bus geriau ir matau, kaip visuomenė, Lietuva auga ir mokosi vieni iš kitų. Pyktis nebūtinai yra susiskaldymo išraiška. Kartais galbūt yra sunku suprasti skirtumus. Bet, manau, kad mes augti ir tobulėti galime, o tai, kas buvo, yra tiesiog praeitis – mūsų istorija, jos negalime užmiršti, bet joje negalime ir likti.
– Netrukus sėsime prie šv. Kūčių stalo. Ką verta permąstyti, išmokti ir vienas kitam pasakyti?
– Galbūt, kai lauš kalėdaitį, kažką vienas kitam pasakys. Tai, kas verta pasakyti, jie tiesiog, manau, kiekvienas turi savo širdyje. Galbūt pasakyti: atleisk, ačiū, kad mylėjai mane, ačiū, kad man padėjai. Padėkoti už kažką, atsiprašyti. Manau, kad kiekvienas žmogus turi asmeninę istoriją ir kiekvienas žino, ką turės pasakyti per šv. Kūčias.
Naujausi komentarai