Protestai prieš Vyriausybės vykdomą politiką, jei jie pasibaigtų riaušėmis, mažintų pasitikėjimą šalimi pasaulio finansų rinkose, todėl gali brangti skolinimosi kaštai. Tai pareiškė premjeras Andrius Kubilius ir kaip kirviu įkirto į vos besilaikančią populiarumo šaką, ant kurios sėdi pats su visa centro dešiniųjų koalicija. Premjeras Žinių radijo eteryje išnarstė ir visą galimų įvykių grandinę. Protestų akcijos esą teršia Lietuvos įvaizdį užsienio finansininkų akyse, todėl šie ima kreivai žiūrėti į A.Kubilių su visa ministrų kompanija, todėl pinigų sutinka duoti tik už itin didelius procentus, todėl A.Kubilius su ministrų kompanija negali duoti pinigėlių pensininkams ir kitiems valstybės biudžeto išlaikytiniams.

Visa tai tikrai nėra netiesa. Riaušių, kurių nerengti prašo premjeras, vaizdai užsienio šalyse žinių laidose niekada nepateks į gerųjų naujienų bloką. Tarptautinių reitingų agentūrų bei bankų ekspertai veikiausiai žiūri TV ir laikraščius skaito, tik kad vertinimus jie dalija remdamiesi ne vien reportažais iš Lietuvos Seimo prieigų, bet pirmiausia skaičiais, kurie atspindi ekonomikos būklę ir byloja (arba ne) apie nacionalinės Vyriausybės darbo broką. Šiuo atveju vertintojus galima prilyginti tiems patiems mitinguotojams – jei piliečiai neturi preteksto mėtyti akmenis į valdžios langus, užsienio ekspertai neturi pagrindo žemyn kreipti pasitikėjimo mūsų šalimi kreivę.

Viso to premjeras negali nežinoti, tačiau kodėl taip sako ir dar labiau drumsčia ir taip neramų advento laikotarpį? Matyt, dėl tos pačios priežasties, kodėl sugalvojo daryti rokiruotę Vyriausybės viešaisiais ryšiais užsiimančių žmonių kabinetuose: ministrui pirmininkui niekas laiku nedavė tinkamo patarimo.

Niekas nepasakė, kad nedera: a) iš anksto kaltinti legalius visuomeninius junginius ir jų rėmėjus (daugiausia – sulaukusius garbaus amžiaus) dėl galimai žemų valstybės reitingų yra mažų mažiausiai neetiška; b) tokiu įsakmiu tonu kalbėtis su tauta – ypač, kai apeliuojama į jos solidarumo jausmą. Juk "pakankamai trapus" yra ne tik tarptautinių rinkų pasitikėjimas Lietuva, kaip sakė A.Kubilius, bet ir mokesčių mokėtojų pasitikėjimas jų suneštų pinigų skirstytojais. Ir dėl šio trapumo profesiniai ar kitokie judėjimai, jų renginiuose dalyvaujantys ar apie juos skaitantys Lietuvos žmonės kalti tik tiek, kad gerte geria žinias apie tai, kaip su krize kovoja kitos šalys. Kurgi ta duobė, į kurią esą turėjo įkristi Lenkija? Kodėl Estija ne tik neslystelėjo į sunkmečio bedugnę, bet dar ir demonstruoja pasirengimą įsivesti eurą?

Sulaukus iš valdžios naujo įžeidimo, taip ir norisi... ne, ne akmenų Seimo langams ieškoti – galvoti apie advento ramybę ir laukti Kalėdų. Šeimos ir šventės nusipelnė daugiau mūsų dėmesio nei valdžia.