Profesorius M. Jučas gimė Vabaliuose, Baisogalos valsčiuje, baigė Vilniaus universitetą, didelę dalį savo profesinio gyvenimo praleido Lietuvos istorijos institute. Apgynęs dvi daktaro disertacijas, kurių viena vėliau buvo nostrifikuota suteikiant habilituoto humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, 1976 m. tapo Vilniaus universiteto profesoriumi.

Jo mokslinis kelias, prasidėjęs prieš daugiau nei 60 metų, nebuvo lengvas, nes profesorius sau kėlė ambicingus tikslus – pažinti ir dalytis su visuomene moksline patirtimi apie senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – raidą bei lietuvių tautos tapsmą ir savimonę. Jis propagavo fundamentalius rašytinių šaltinių tyrimus, drąsiai polemizavo su istoriografinėmis klišėmis ir nepagrįstomis hipotezėmis.

Tęsdamas Adolfo Šapokos darbą, kartu su kitais iškiliais Lietuvos istorikais formulavo lietuvių istoriografijos pozicijas ir kūrė jos tradicijas. Kaip iškilus mokslininkas aukštai vertintas Lietuvoje ir užsienyje, jo veikalai nuolat cituojami. Mečislovas Jučas buvo ir vienas mylimiausių Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorių, didelį dėmesį ir daug laiko skirdavęs studentams.

1999 m. prezidentas Valdas Adamkus įvertino profesoriaus nuopelnus Lietuvos mokslui ir kultūrai apdovanodamas jį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Prezidentas Gitanas Nausėda dėl netekties pareiškė nuoširdžią užuojautą profesoriaus M. Jučo šeimai, kolegoms, bendraminčiams, draugams ir visai Lietuvos istorikų bendruomenei.

„Netekome žmogaus, kurio darbai jau yra tapę neatsiejama Lietuvos istoriografijos dalimi. Profesorius M. Jučas buvo ne tik darbštus ir profesionalus Lietuvos istorijos tyrinėtojas, bet ir šiltas žmogus“, – rašoma prezidento užuojautoje.

Pasak prezidento, ne viena istorikų karta subrendo klausydama profesoriaus paskaitų, studijuodama jo darbus.

Dėl istoriko profesoriaus M. Jučo mirties pareiškė užuojautą ir premjeras Saulius Skvernelis.

„Netekome iškilaus mokslininko, kuris visą savo ilgą kūrybinį, ieškojimų ir atradimų kupiną kelią paskyrė senosios Lietuvos valstybės istorijai, mūsų tautos savasties saugojimui. Ši tauri asmenybė daug prisidėjo prie fundamentalių rašytinių istorijos šaltinių tyrimų ir paskatino domėtis valstybės ištakomis ir raida daugel savo mokinių. Reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems, bendraminčiams ir bičiuliams, visiems, kuriems teko laimė klausytis profesoriaus paskaitų ir didelė garbė kartu dirbti Lietuvai“, – sakoma premjero užuojautoje.