Būtis

Mirtis sėja ne tik liūdesį

Degančios žvakės verčia susimąstyti apie gyvenimą ir mirtį - du atskaitos taškus, už kurių - baimę kelianti nežinomybė. Mirtį bando paaiškinti visos religijos. Vienos išėjimą laiko pabaiga, kitos suteikia viltį, kad žmoguje gyva amžinybės kibirkštis.

Skelbia gyvenimą

Pasak Klaipėdos universiteto Orientalistikos centro direktorės dr.Aletos Chomičenkienės hinduizmas labiau akcentuoja gyvenimą, o ne mirtį. Ši religija pagrįsta reinkarnacijos teorija ir karmos dėsniu. Jais remiantis, miręs žmogus persikūnija į kitos profesijos, luomo žmogų - priklausomai nuo to, kaip gyveno. Arba į augalą, gyvūną, akmenį. Tačiau žemiškojo pavidalo, nuolatinių atgimimų greičiau atsikrato tie, kurie mirę sudeginami ant Gango upės, laikomos šventa, kranto. Prieš du šimtus metų Indijoje dar buvo gyva tradicija, mirus vyrui, sudeginti ir jo žmoną. Tuomet sudegintoji tapdavo giminės šventąja.

Hinduizme nėra tradicijos tam tikrą dieną garbinti mirusiuosius. Gedulo laikotarpiu indai dėvi baltos spalvos drabužius, vyrai nusiskuta barzdas ir plaukus. Pasibaigus jam, sugrįžta į sudeginimo vietą, pabūna, pasišneka su išėjusiuoju.

Tai - lyg miegas

Tibetiečiai mirčiai ruošiasi iš anksto. Įvairių dvasinių praktikų metu jie atlieka, vakariečių akimis, keisčiausius bandymus ir netgi išgyvena vadinamąją mažąją mirtį. Pomirtinį pasaulį tibetiečiai skirsto į 12 pakopų.

Jie tiki, kad jeigu žmogus neišsigąsta ir praeina visas pakopas, patenka kitą pasaulį. Kad mirštantysis jaustųsi ramesnis, į šią keistą kelionę jį lydi vienuolis, skaitantis Tibeto „Mirusiųjų knygą“.

Pasak etnologo Aleksandro Žarskaus, senovės lietuviai išėjimui ruošdavosi panašiai kaip ir miegui. Stengdavosi su visais susitaikyti, sutvarkyti žemiškus reikalus ir užbaigti pradėtus darbus. Susiruošdavo įkapes ir net pasidirbindavo karstą. Tačiau mirtis jiems nereiškė gyvenimo baigties. Jie manė, kad, pasitraukdamas iš šios erdvės ir laiko pasaulio, mirštantys grįžta į savo esmę.

Reinkarnacijos tyrinėtojas Krisas Batleris mano, kad tai pagrįsta moksliškai. Kūnas nuolat nyksta ir atgimsta, visos ląstelės numiršta ir pasikeičia naujomis. Po kurio laiko šis kūnas palaipsniui pasikeičia į kitą kūną ir taip toliau. Tačiau yra kažkas, kas egzistuoja nuolat, nors kūnas visą laiką keičiasi. Apie tai liudijo ir žmonės, kurie atgaudavo sąmonę po klinikinės mirties. Jie pasakodavo, kad nors jų kūnai tuo metu buvo be sąmonės, jie patys buvo visiškai sąmoningi. Jie galėjo matyti aplinkinius žmones, tačiau patys buvo nematomi.

Padės labdara

Musulmonai tiki, kad dabartinis gyvenimas yra tik išbandymas, pasiruošiant egzistencijai kitame pasaulyje. Pagrindiniai tikėjimo dalykai yra Teismo Diena, Prisikėlimas, Rojus ir Pragaras. Kai miršta musulmonas, jį nuprausia šeimos narys, paskui įvynioja į švarų baltą audeklą ir palaidoja, sukalba paprastą maldą. Stengiamasi tai padaryti tą pačią dieną. Pranašas Mahometas mokė, kad netgi po mirties žmogui gali padėti labdara, kurią jis išdalijo, žinios, kurių jis išmokė, ir dorų vaikų maldos už jį.

Viskas išnyksta

Budizmą praktikuojančio Klaipėdos reiyukai centro „Vidurinysis kelias“ vadovo Aivaro Engelaičio teigimu, tradicinis budizmas nekalba apie reinkarnaciją. Požiūris į mirtį išreiškiamas labai aiškiai: viskas, kas atsiranda, keičiasi ir išnyksta. Kažkokių jėgų veikiamos energetinės dalelės sudaro vis kitas kombinacijas. Tai gali būti žmogus, bet kuris jo sukurtas daiktas ar net gyvūnas. Budizmas nekalba apie sielą. Jis moko gyvenimo ir mirties dėsnį pažinti, logiškai suvokti ir su juo susitaikyti.

Rugpjūčio 15 dieną Japonijoje švenčiama Obo šventė, kai minimi mirusieji. Prie namų uždegamos žvakutės, žibintai, kad mirusiųjų dvasios galėtų pareiti namo.

Prisimena visus

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas, Telšių vyskupo vikaras Klaipėdai Petras Smilgys sakė, kad, švęsdama Visų šventųjų šventę, Katalikų bažnyčia siekia vienu paminėjimu prisiminti tuos, “kurie, įvairiopų Dievo malonių padedami, yra pasiekę tobulumo, laimėję amžinąjį gyvenimą ir danguje tobulai garbina Dievą bei mus užtaria”. Šią dieną prisimenami ne tik tie, kuriuos Bažnyčia kanonizavo, bet ir visi Dievo vaikai, kuriems tikėjimas leido įeiti į Tėvo namus ir kurių skaičius žinomas tik vienam Dievui.

Mirusiųjų paminėjimo dieną (per Vėlines) prisimename savo artimus mirusiuosius, o Bažnyčia šį prisiminimą išplečia, suteikdama progą minėti dar ir tuos, kurių jau nėra kam prisiminti. „Ši diena nėra skirta vien kalbėti apie mirusius, kaip ir, beje, apie tokią mirtį, kuri mums gerai pažįstama savo skaudžiąja puse. Tai metas, kada Bažnyčia kviečia savo santykį su mirusiais artimaisiais ir pačia mirtimi išgyventi Kristaus prisikėlimo šviesoje. Tik šis įvykis mums leidžia kalbėti apie mirtį, kuri buvo nugalėta, kuri tampa “perėjimu”, pasikeitimu, bet ne egzistencijos pabaiga“, - sakė P.Smilgys.